Linas Paulauskis. Sėdžiu taip ir galvoju: aidinčios miego tekstūros

Andriaus Šiurio debiutinio albumo „aidinčios miego tekstūros“ pristatymas. Tomo Tereko nuotr.

Linas Paulauskis. Sėdžiu taip ir galvoju: aidinčios miego tekstūros

Tokias afišas buvo galima išvysti pirmosiomis lapkričio savaitėmis, žengiant pro Kompozitorių namų duris, skaitant jas iš kairės į dešinę (tik dvitaškis čia mano pridėtas). Šiuose renginiuose pristatytų dviejų kompozitorių – Ritos Mačiliūnaitės ir Andriaus Šiurio – kūryba gerokai skirtinga, bet esama ir artimų momentų. Abu jie – gerokai teatriški, kartais romantiškai jausmingi, abiems itin svarbus poetinis tekstas. Ir abiejų kūrinių klausantis nė karto nekilo noras „peršokti į kitą takelį“ (jeigu būtų toks mygtukas), verčiau norėjosi, kad ta muzika dar tęstųsi.

„aš sėdžiu taip ir galvoju“ – taip pavadintas lapkričio 15 d. Kompozitorių namuose įvykęs edukacinis koncertas, kuriame skambėjo Ritos Mačiliūnaitės kūriniai lietuvių liaudies instrumentams. Pavadinimas – eilutė iš kompozitorei taip artimos Jono Meko poezijos; jų abiejų kūrybai bendras toks asketiškai šiltas tonas (tebūnie oksimoronas).

Ritos romantizmas – labiau atmosferinis ar impresionistinis, tokiai stilistikai taip tinka tas kanklių eterinio mirgėjimo audinys, kartais sutraukomas tylos pauzių („Mėlyni dainos gabaliukai. Koan II“) ar įgaunantis repetityvinį „muzikinės dėžutės“ pagreitį („Eine kleine Musicbox“).

Ir svarbiausia – ji yra iš tų kompozitorių, kurie geba „prakalbinti“ mūsų liaudies instrumentus, ir jie džiaugiasi skambėdami šiuolaikine, bet savo natūralia kalba. Renginio iniciatorė, vedėja ir pagrindinė atlikėja kanklininkė Aistė Bružaitė (koncerte jai talkino kanklininkės Jolita Matkienė ir Lauryna Labutytė, mažoji dainininkė Akvilė Ališauskaitė, birbynininkas Egidijus Ališauskas, pianistė Elvyra Knižnikovaitė-Būrė) sakė: „Tai abipusis džiaugsmas – nes tas jos tapymas muzikos garsais tikrai užburia“. Kompozitorė savo ruožtu kalbėjo: „Šios muzikos nebūtų be Aistės. Vieną gražią dieną, kokiais 2006 ar 2007 metais, kartu su kolegomis gavome jos laišką – ji mielai gros naują muziką ir nekantriai lauks mūsų naujų kūrinių“.

Žavėjo itin šiltas Aistės Bružaitės santykis su publika ir jauniausiąja jos dalimi, apie šiuolaikinės muzikos idėjas ir priemones kalbant paprasta kalba ir be jokių ten mažybinių žodelyčių. Kaip paaiškinti vaikams grojimo koncertinėmis kanklėmis šiuolaikines išplėstines technikas? Ogi kviečiant juos prieiti prie kanklių ir patiems išbandyti visokius netradicinius grojimo „įnagius“ – ką jie entuziastingai ir darė. Po to jie girdėjo tai Ritos kūriniuose ir tuomet, vedėjos kviečiami, vizualizavo, ką patyrė jų klausydamiesi, ir matyti, buvo tikrai sudominti.

Paskutinis vakaro kūrinys ir premjera – „OLYMPIA / aš sėdžiu taip ir galvoju“ – tarsi nutiesė tiltą į kitos dienos koncertą, kuriame girdėjome daug poezijos, scenoje rečituojamos instrumentų ir elektronikos fone. O šiame kūrinyje Jono Meko poezija skambėjo įrašo partijoje – ją įskaityti kompozitorė sukvietė bičiulius kompozitorius ir kitus kūrėjus. „Kuriant kartu gimsta gražūs dalykai. Tad bendraukime, kurkime, grokime, dainuokime, ir gyvenimas bus gražesnis“, – baigdama koncertą apibendrino Aistė Bružaitė.

Jau kitą dieną, lapkričio 16 d. Menų spaustuvėje – Andriaus Šiurio debiutinio albumo „aidinčios miego tekstūros“ pristatymas (išleido Lietuvos muzikos informacijos centras). Intraversiją keičia ekstraversija (nors ir nevisiškai), „impresionizmą“ – „ekspresionizmas“; tiesiog šabloniškai tobuli yin ir yang.

Visas albumo turinys buvo pristatytas teatralizuoto koncerto forma (režisierius – Žilvinas Vingelis, „Kosmos Theatre“). Nors dabar mes labiau linkę įvardyti tai naujesne sąvoka – „patyriminis koncertas“, kurio komponentai čia galėjo būti ir erdvinė garso sklaida, ir dinamiškai fokusuojamas apšvietimas, ir neva chaotiška tvarka išdėstytos kėdės klausytojams, kuriuos ratu supo atlikėjai – aktoriai skaitovai ir instrumentininkai.

Atlikėjų spektras – itin platus: aktorė ir dainininkė (ir dailininkė) Paulina Simutytė; aktoriai Airida Gintautaitė, Paulius Markevičius, Simonas Dovidauskas, klasikinės muzikos atlikėja arfininkė Joana Daunytė; šiuolaikinių kompozitorių kūrybos atlikėjai – „Twenty Fingers Duo“ (smuikininkė Lora Kmieliauskaitė ir violončelininkas Arnas Kmieliauskas), akordeonistas Raimondas Sviackevičius, klarnetininkas Artūras Kažimėkas, trimitininkas Dovas Lietuvninkas, perkusininkas Džiugas Daugirda, pianistė Julija Bagdonavičiūtė; džiazo scenoje žinomi saksofonininkas Kazimieras Jušinskas ir perkusininkas Dominykas Snarskis; art pop ar indie folk stilistikos kūrėjai Justinas Žilys (elektrinė gitara) ir Mantas Zemleckas (didžeridu ir gerklinis dainavimas).

Andriaus Šiurio kūrybą (ir šio albumo muziką) „maitina“ daugybė lietuvių poetų ir rašytojų, nuo klasikų iki šių dienų autorių, nuo Šatrijos Raganos, Henriko Radausko ir Antano Škėmos iki Aido Marčėno, Sigito Parulskio, Gintaro Grajausko ir Dainiaus Gintalo. Vienintelė ne lietuvių autorė čia yra Carmen Bernos de Gasztold, bet jos tekstas irgi išverstas į lietuvių kalbą.

O sąvoką „tekstūra“ čia gal nereikėtų suprasti kaip muzikologinį terminą – naująjį anglicizmą, pakeitusį senąjį įsigalėjusį rusicizmą „faktūra“. Veikiau tai šiaip – medžiagiškumų, paviršių, audinių metafora. O muzikos audiniai čia daugiaplaniai: tai ne tik muzikos ir poezijos kontrapunktai, visur įsiterpia ir vaizduojamojo meno elementai. Beveik visų kompozicijų partitūros padabintos Paulinos Simutytės pieštomis vizualizacijomis, spalvinėmis dėmėmis ir „tekstūromis“, kurios turėtų papildomai veikti atlikėjų vaizduotę ir vienaip ar kitaip pakreipti natų interpretaciją (tarsi kokie Rorschacho testai, nors ir nesimetriški). Ir ne tik atlikėjų, bet ir klausytojų vaizduotę – tam tikslui albumo buklete išspausdintas į paskelbtas internete partitūras nukreipiantis QR kodas.

O pati muzika? Andriaus romantizmas – „ant steroidų“; ir klausytojai junta, ir pats autorius pripažįsta, kad visoms jo kompozicijoms būdinga kažkokia keista tamsa, toks dygus „šiurrealizmas“ (neišvengiamai besiperšantis naujadaras). Visgi, atšiauri ta muzika nėra – veikiau „tamsiai šilta“ (taigi – dar vienas oksimoronas). Į albumą įtrauktos ir kai kurios anksčiau žinomos, ir naujai sukurtos stambesnės kompozicijos, taip pat kelios smulkesnės „vinjetės“ – tarsi garsinei kelionei būtinos sankryžos ar skrydžių jungtys. Muzikinis spektras – nuo visiško minimalizmo, vienui vieno „Akmeninio akordo“ (tekstas Aido Marčėno), nuo drone ar dark ambient iki pagrindinės tribal kulminacijos – priešpaskutinės kompozicijos „Šamanas“ (tekstas Gintaro Grajausko; ir čia peršasi dar vienas „šiurrealizmo“ sąvokos iššifravimas – „šamaniškas siurrealizmas“). Šią kulminaciją galiausiai seka paskutinė tylioji kulminacija – „Maldos iš Nojaus arkos“ (tekstas Carmen Bernos de Gasztold). Visą albumo/koncerto laiką girdėjome vieno ar kelių aktorių (ar ir pačių instrumentininkų) skaitomus, ratu aidinčius poetinius tekstus. O pačioje pabaigoje – vienintelis dainuojamas epizodas, Paulina Simutytė uždainuoja Auksinės žuvelės maldą:

Dieve mano,
vis suku ir suku ratus,
o skaidrioj ir kietoj uoloj
nė menkiausio plyšelio.

Nepabijosiu pasakyti – tai gal įsimintiniausias vokalinis solo pasažas mūsų naujojoje muzikoje, po Broniaus Kutavičiaus Gyvatės užkeikimo („Nekirsk mano brolio…“).

Andrius Šiurys yra sakęs, kad pasirinkęs kompozicijos kelią jautėsi autsaideris dėl žinių stokos (nes pradėjo ne nuo akademinių studijų, o nuo elektroninės muzikos). Studijų metais koncertuose ir egzaminuose jo girdėta lietuvių kompozitorių muziką jam labai nepatikusi, ir tai buvo didžiausias impulsas kurti pačiam; tada turėjęs daug kūrybinio pykčio ir rašęs labai ekspresyvią ir technišką muziką, o dabar jo muzika gal jau sulėtėjusi ar „surimtėjusi“… Šiaip ar taip, vėl nepabijočiau pasakyti – su šiuo albumu kompozitorius jau užsitikrino vietą mūsų muzikos istorijoje.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment