Beata Juchnevič. Nemonochrominis „Monochrome“ koncertas

15 Gru Beata Juchnevič. Nemonochrominis „Monochrome“ koncertas

Gruodžio 10 dieną naujosios muzikos renginių serija „Kontaktas“ pakvietė paskutinį šio sezono vakarą praleisti Nacionalinėje dailės galerijoje, kur organizatoriai paruošė net du koncertus. Apsilankiau pirmajame, kuriame gausiai susibūrę klausytojai turėjo galimybę scenoje išvysti nedažną reginį – aštuonių moterų vokalinį kolektyvą ir penkių violončelių ansamblį, suvienijusius jėgas, kad atliktų specialiai jiems sukurtus naujus lietuvių kompozitorių kūrinius.

Kolektyvai „Melos“ ir „Cello Club“ jau žinomi tiems, kurie seka Lietuvos aktualiosios muzikos sceną, nors abu susibūrė, palyginus, visai neseniai. „Melos“ nuosekliai dirba naujosios vokalinės muzikos srityje, bendradarbiauja su lietuvių kompozitoriais, taip pildydamos lygių balsų ansamblių repertuarą. Savo ruožtu, „Cello Club“ sudaro penki aktyviai klasikinės ir šiuolaikinės muzikos scenoje veikiantys violončelininkai, tikri savo instrumento profesionalai. Abu ansamblius jungia homogeninė sudėtis – būtent tai tapo pagrindine koncertinės programos temine ir netgi struktūrine ašimi.

Koncertą pradėjo kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus naujausias opusas „Cold“. Klausytojas iškart panardinamas į šaltą ir tamsią erdvę. Tokią nuotaiką sukuria oriniai garsai, lėtai slenkantys tonai. Kitų kompozitoriaus darbų kontekste šis, regis, niekuo neišsiskiria – kaip ir ankstesnėje kūryboje, „Cold“ M. Natalevičius toliau nagrinėja drone stiliaus pritaikymą akademinėje muzikoje. Mane šio kūrinio skambesys nukėlė į traukinį, kuriuo važiuodama stebiu lekiantį, atšiaurios pūgos darkomą kraštovaizdį. Toks jausmas, tarsi puikiai žinočiau, koks šios kelionės tikslas, tačiau keliauti ir stebėti atveriamus vaizdus vis tiek be galo malonu. Kompozitorius atsargiai vedė klausą šaltu, vientisu keliu, apgaubdamas ilgai tęsiamais garsais, laipsniškai susiformuojančiais sąskambiais, tembrinėmis violončelių variacijomis. Kai kur skambesys man priminė kanadiečių kompozitoriaus Raymondo Murray‘aus-Schaeferio (1933–2021) chorinę kūrybą.

Kompozitorė Egidija Medekšaitė nuo pat pirmų opuso „Amithãba“ taktų nukelia į rytus. Žemi violončelių glissandi įtraukia į nuoseklų garso audinio pynimą. Anotacijoje kompozitorė pasakoja, jog kūrinio struktūra pagrįsta balsų pakartojimais. Muzikinė „Amithãba“ kalba (sanskrito kalba pavadinimas reiškia „begalinė šviesa“) sukuria dvilypius jausmus. Vieną vertus, panardina į meditacinę būseną – nuolatinės balsų imitacijos, tęstinė medžiaga, lėtas vystymas užliūliuoja. Tačiau harmoniniai sąskambiai vis trikdo ramybę ir neleidžia pilnai atsipalaiduoti. Vokalinė medžiaga įpina netradicines balso technikas, kas suteikia kūriniui egzotiško skambesio. Garso audinys audžiamas lėtai, atsargiai, tarsi su pasigerėjimu, veda klausą begalinės šviesos paieškų labirintais. Galiausiai pasiekęs kulminaciją nutrūksta ir paskutinįkart apšviečia vos girdimu pabaigos akordu, sukurdamas iliuziją, jog kažkur šio kūrinio idėjos visatoje niekas nesibaigia.

Kompozitorius Albertas Navickas kūrinyje „Out of the Rolling Ocean the Crowd“ traktuoja šiuos du monochrominius ansamblius kiek kitaip, nei prieš tai buvę du opusai. Solistė, atsiskyrusi nuo kolektyvo, pasislėpė kitame salės kampe ir išdainavo eilėraščio tekstą, o kitos „Melos“ narės ir violončelių ansamblis priminė akompanimentą. Solistė čia – pagrindinė pasakotoja, o likę balsai – ją supanti aplinka. Akompanuojanti medžiaga kūrinio pradžioje labai priminė vengrų kompozitoriaus György Ligeti (1923–2006) kūrinį 16-os balsų chorui „Lux aeterna“. Panaši pradžia, lėtai susidarančio klasterio sąskambių kryptis. Ypač su minėtu kūriniu susišaukė vis išnyrantis aukštas, tarytum obertoninis, balsas. Tačiau šie ryškūs panašumai netrukdė, atvirkščiai, labai įtraukė, nes priminė savotišką, vos juntamą rekompoziciją, netgi padėjo geriau suprasti apdainuojamą Walto Whitmano (1819–1892) eilėraštį. Kūriniui įpusėjus, jo faktūra, dramaturginė struktūra pasikeitė, balsai pradėjo imituoti naratorę, sukurdami intensyvų garsinį vyksmą.

Koncertą užbaigė kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės premjera „Densité de présence“. Kūrinys buvo įkvėptas Čilės rašytojo Benjamino Labatuto knygoje „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ kompozitorės atrastos frazės „densité de probabilité de présence“ (liet. „būties tikimybės tankis“). Šios frazės muzikinė parafrazė – garso tankis. Būtent jis tampa pagrindiniu šio opuso struktūriniu ir dramaturginiu parametru, jį kompozitorė atskleidžia iš visų pusių: iš pradžių jaučiamas abiejų ansamblių tembrinis išskirstymas, jie asinchroniškai tankėja vienas po kito, sukurdami sonorinio perspalvinimo efektą. Kadangi du monochrominiai tembrai atskiriami, epizodai, kuriuose abu sluoksniai susijungia, suskamba kur kas įtaigiau. „Melos“ dainininkių balsai čia eksponuoja skirtingus tembrus, vietomis pasigirsta krūtininis dainavimas, nelabai būdingas tokio pobūdžio ansambliui – tai mane ypač sužavėjo. „Densité de présence“ – lėtą garsinė patirtis, atsargiai vedanti neatrastais minčių keliais.

Visi keturi koncerte nuskambėję kūriniai atrodė tarpusavyje panašūs, tačiau koncertas neprailgo. Likau sužavėta abiejų ansamblių profesionalumu. „Melos“ dainininkės visos programos atlikimo metu išlaikė tikslią intonaciją, tai ypač maloniai stebino, kuomet sąskambiai virsdavo siaurais klasteriais. Kiek daug skirtingų spalvų gali išgauti lygių balsų vokalinis ansamblis, ypač – apgaubtas violončelių tembro. Savo ruožtu, ansamblis „Cello club“ su kiekvienu savo pasirodymu priverčia dar labiau pamilti violončelę. Abu ansambliai tobulai derėjo tarpusavyje. Programa pavadinta „Monochrome“ dėl abiejų ansamblių monochrominių tembrų, tačiau iš tikrųjų šiame koncerte galima buvo išgirsti labai daug įvairių tembrinių spalvų – kiek įvairovės atveria vien žmogaus balsas, įvairios grojimo violončele technikos.

Lietuvos muzikos antena