Kotryna Lukšytė. Šiuolaikinės muzikos verpetas pasiekė ir Kauną

08 Lap Kotryna Lukšytė. Šiuolaikinės muzikos verpetas pasiekė ir Kauną

Lapkričio 6–19 dienomis Kaune vyksta Baltijos muzikos dienos, rengiamos kartu su tarptautiniu šiuolaikinės muzikos festivaliu „Iš arti“. Pastarasis šiemet švenčia 25-metį ir kasmet į laikinąją sostinę sukviečia talentingus Lietuvos ir užsienio kūrėjus ir kolektyvus. Šiais metais Kaunas yra Europos kultūros sostinė, todėl ir dėmesio šiuolaikiniam menui čia kaip niekad daug. Tad ir festivalio „Iš arti“ akiratis – platesnis. Antrą kartą vykstantis Baltijos šalių šiuolaikinei muzikai skirtas Baltijos muzikos dienų festivalis šįkart apsistoja būtent čia ir apjungia jėgas su stipriausiu šio miesto šiuolaikinės muzikos įvykiu.

Festivalio „Iš arti“ pavadinimas tampa šių metų šūkiu ir siekiu sustiprinti kūrybinius ryšius tarp Baltijos šalių. Taigi, šiame jungtiniame festivalyje girdėsime begalę naujausios lietuvių, latvių ir estų kūrybos. Be to, klausytojus džiugins garsūs vietiniai ir tarptautiniai kolektyvai. Tarp festivalyje skambėsiančių kūrinių – ir kompozitorių Ričardo Kabelio, Ramūno Motiekaičio, Mariaus Baranausko, Annos Veismanes, Mantauto Krukausko ir Märt-Matis Lill premjeros. Be to, baltiškąją-kaunietiškąją dvasią stiprins ir Giedriaus Kuprevičiaus ciklas „Paskutiniai baltų šokiai“. Kviečiu ir Jus iš arčiau susipažinti su šiais kompozitoriais ir festivalyje skambėsiančiais jų kūriniais.

Apie kūrinius

Visų pirma, pakalbėkime apie kūrinius. Vieni jų – visiškai nauji, kiti – su savimi nešasi ir tam tikras istorines reikšmes, vieni jų atspindi asmenines kompozitorių būsenas, kiti – gręžiasi labiau visuotines problemas. Pavyzdžiui, Märt-Matis Lill kūrinio pavadinimas „The Escape“ (liet. pabėgimas) pačiam autoriui turi keletą reikšmių: „Pirmiausia, pradėdamas komponuoti kūrinį, norėjau išbandyti kiek kitokį atspirties tašką nei įprastai – tarsi pabėgti nuo man įprasto muzikos suvokimo ir kūrybos, (…) leisti pačiai kompozicijos srovei rodyti man kelią. Antroji pabėgimo reikšmė šiek tiek abstraktesnė – norėjau patyrinėti statiško-dinamiško bei išcentrinio-įcentrinio judėjimo dualumą. Trečia – stebėdamas savo nenustygstantį keturmetį, žaviuosi jo beveik absoliučiu spontaniškumu ir, tam tikra prasme, bandau tai atvaizduoti muzikinėje kalboje. Ketvirtas aspektas susijęs su grėsmingais laikais, kuriuose gyvename. (…) Per karo akivaizdoje atsidūrusių ukrainiečių padėtį tiesiai prieš mūsų akis atsiskleidžia žmogaus būsenos nestabilumas“.

Kompozitorius R. Kabelis kompozicijoje „Opus parabellum“ taip pat atsigręžia į būsenas karo akivaizdoje. Įkvėptas ryškių šio laikmečio mąstytojų jis kviečia į žiaurumą reaguoti švelnumu ir gerumu: „Kūrinio sumanymas gimė apmąstant karo ir jo informacinės sklaidos poveikį. Vasarą lankantis Vokietijoje nepastebėjau ne tik karo įtampų eskalavimo informacinėje erdvėje, bet ir vokiškos visuomenės susirūpinimo karu ir galimais jo padariniais. Vadinasi, turime du pasirinkimus: arba įsitraukiame į eskaluojamą karo informacinį lauką, arba, pasiremdami sveiku kritiniu mąstymu, mėginame įžvelgti gilesnes karo priežastis žmogiškoje sąmonėje. Antrasis pasirinkimas tapo kūrinio struktūrinės atspirties tašku ir paskatino susitelkti ties trapios asmenybės ir karo mašinos sankirta. Klausytojus, tikiuosi, sudomins konsonansinių eskalacijų poveikis XXI amžiaus karo lauko spektrui bei kūrinyje nepastebimai erotizuojanti karo prievarta“.

R. Motiekaičio kūrinys žvelgia į sunkias žmogiškąsias būsenas platesne prasme: „Kūrinį pavadinau „Melancholijos erdvės“. Taip vadinasi ir viena puiki Karin Johannisson knyga, atskleidžianti sunkesnių būsenų istoriją Europos kultūroje. Kūrinys grįstas mano mėgstamų harmonine ambivalencija paženklintų akordų sistema, kurioje galimos labai laisvos navigacijos ir jungtys; harmonijos – tai tarsi įvairaus klampumo ar lengvumo erdvės į kurias „nukrintama“. Ir nepavadinsi šios muzikos inovatyvia“. Paklausus, ar yra kūrinio „supratimo raktas“, kurį turėtų žinoti klausytojas prieš klausydamasis, kompozitorius atsakė: „Laikau muziką komunikuojančia ir pavykusia, kada klausytojas be jokių instrukcijų ar programų įsileidžia ją į save, patiria jos prasmę, kuri, kaip žinome, yra už įprastų reikšmių sistemų. Muzikos įtampos ir gestai, jos tėkmė atliepia kažką svarbaus klausytojo egzistencijoje. Tokiu patyriminiu būdu muzika atsirakina“.

Panašiu požiūriu dalinasi ir M. Baranauskas, kalbėdamas apie savo kūrinį „Amžinoji melodija“: „Kūrinio pavadinimas, ko gero, savaime kelia tam tikras asociacijas, pradedant nuo amžinųjų gyvenimo ir mirties klausimų, melodijos trapumo ir tęstinumo vaizdinių, ir baigiant tuo, kaip kiekvienas asmeniškai gali surezonuoti (…) Čia norėčiau palikti atvirą lauką kiekvieno klausytojo vaizduotei bei asmeniniam santykiui. Iš techninės – kompozicinės pusės šis kūrinys taip pat remiasi melodijos išskleidimo idėja. Tai, tarsi, ilga vientisa ir labai sulėtinta melodinė linija, išskleista per simfoninio orkestro tembrus, harmonijas, faktūras, tokiu būdu lyg atveriant jos ir paties garso mikro pasaulį“.

G. Kuprevičiaus ciklas „Paskutiniai baltų šokiai“, tiesa, skambės jau nebe pirmą kartą, tačiau paties kompozitoriaus ir šio kūrinio reikšmė ypatingai gerai įsilieja į šią Kauno ir Baltijos šiuolaikinės muzikos šventę. Pasak kompozitoriaus, „šešios nedidelės į ciklą sudėto pjesės simfoniniam orkestrui turi du pavadinimus, iš kurių kiekvienas teisingas – „Paskutinių baltų šokiai“ arba „Paskutiniai baltų šokiai“. Pirmu atveju, kai iš 19 mums žinomų baltų genčių belikome tik mes ir latviai, yra lyg ir nykstančių tautų linksmybė, o gal baigiančių besilinksminti mažųjų pasaulio genčių paskutiniai ritualai…“.

Nuo laikinosios iki šiuolaikinės

Kaune įsikūręs festivalis „Iš arti“ žymi šiuolaikinės muzikos gyvavimą laikinojoje sostinėje. „Nuo laikinosios iki šiuolaikinės“ – tai šūkis, kuriuo šiemet didžiuojasi miestas, būdamas ir Europos kultūros sostine. „Laikinoji“ žymi istorinę šio miesto svarbą, leidusią jam išlaikyti unikalią lietuviškumo aurą, o šiuolaikinė – jo atvirumą naujovėms ir šiuolaikiškumui. Daugelis kompozitorių, kalbėdami apie savo ryšį su Kaunu, pažymi, kad ir jiems tai yra labai svarbu. Märt-Matis Lill, Kaune besilankysiantis pirmą kartą, atvirai žvelgia į miestą: „stengsiuosi vengti per daug aiškių įvardijimų ko tikėtis; norėčiau miestą atrasti pats ir leisti vietai kalbėti tiesiogiai man“. R. Kabelis sako, kad lankydamasis Kaune jis visuomet jaučia jaukią jo erdvių savastį ir lietuvybės dvelkimą: „Istorinėse atvirutėse ir paveiksluose įamžintos Kauno erdvės gyvos ir atpažįstamos šiandien, to galėtų pavydėti ne vienas senosios Europos miestas“. R. Motiekaitis šyptelėdamas pastebi, kad jo kūrinyje Kauno „tikrai daugiau nei Keiptauno. Malonu kartais netikėtai atsirasti šiame svarbiame Lietuvos istorijai mieste, patirti jo specifinę dvasią. Džiugu, kad šiuolaikinė muzika jame gyvuoja ir pasišventę asmenys ja rūpinasi. Tikėtina, kad Kaunas gyvena ir kažkuriame mano patirties pakraštyje, net ir neprojektuojant kažko akivaizdžiai su šiuo miestu susijusio į muziką. Muzika, kaip ir kompozitorius, visada yra įvietinti, tačiau iš šių vietų spinduliai sklinda į begalybę kitų vietų“.

Kiekvienam kompozitoriui vietiškumas užima labai skirtingą vietą jų kūrybiniuose procesuose. M. Baranauskas teigia: „Visada su didele pagarba žiūrėjau į Kauno šiuolaikinės muzikos ratą, kiek galėdamas apsilankydavau ir festivalyje „Iš Arti“, tiesa, dažniau kaip klausytojas“. Tačiau jo kūrybai, pasak jo, kūrinio atlikimo vieta įtakos nedaro: „Temos ir idėjos, komponavimo technika nuo to nepriklauso ir nesikeičia. Ko gero, labiau įtakos daro atlikėjai, kolektyvai kurie turės atlikti premjerą“. G. Kuprevičiaus mintyse apie gimtąjį miestą galima pajausti ir šiek tiek kartėlio: „Kaunas kažkada man buvo itin svarbus meninės ir visuomeninės saviraiškos centras. (…) Dabar esu savotiškame egzile, nes daug mieste vykstančių kultūros reiškinių man kelia nerimą, o su metais silpstantis mano įtakos Kaune balsas vis labiau girdimas kitose Lietuvos erdvėse“. Kalbėdamas apie vietiškumą jo kūryboje, ypatingai, „Paskutiniuose baltų šokiuose“, jis pastebi: „Vieta svarbi žmogui, kuriam centras, metropolija ar kokia menų Meka sudaro palankų foną bet kokiai raiškai. (…) Baltai nėra nei centras, nei metropolija, nei Meka. Jie yra manyje. Ir ta muzika yra tokia didelė ar maža, koks aš pats esu baltų gentyje. Čia net ne vieta svarbi, o pozicija, kalbėjimas“.

O ar kiti kompozitoriai, savo kūrinius pristatysiantys Baltijos muzikos dienose, pastebi kokį nors šiam kraštui šalims būdingą muzikos kalbos bruožą ar išskirtinumą? Kompozitorius Märt-Matis Lill pažymi gamtos svarbą: „Manau, kad baltams labai svarbi yra gamta ir tai atsispindi mūsų kuriamame mene. Tai iš dalies mus atskiria nuo vyraujančių centrinės Europos madų naujojoje muzikoje, kur dažniau susikoncentruojama į tam tikras struktūrines galimybes ir socialines problemas. Be to, panašu, kad daugelis baltų kompozitorių savo kūriniuose mėgsta lėtai ir kantriai tyrinėti vieną konkretų tekstūrinį lauką ar garso spalvą. Tai, ko gero, taip pat neatsiejama nuo artimo ryšio su gamta“. M. Baranauskas taip pat pastebi panašius bruožus: „Sakyčiau, Baltijos šalių muzikai būdingas lėtas vyksmas, šioks toks meditatyvumas, tam tikrų minimalistinių priemonių naudojimas, tačiau ne ekspresyviu, o labiau ištęstu, būseną kuriančiu pavidalu. Na, bet apibendrinti galime tik iš dalies, nes kompozitoriaus individualybė, skirtingi asmeniniai charakteriai, skirtingos muzikinės įtakos ir preferencijos taip pat vaidina didelį vaidmenį. Taigi, yra visko. Baltijos šalių muzikinis pasaulis pakankamai įvairus ir margas“.

Šiuolaikinės muzikos pasauliui valstybių sienos nereikšmingos ir gali būti sunku išskirti nacionalinius bruožus. Šio klausimo kompleksiškumą, sumažėjusį ir susimaišiusį muzikinį pasaulį pastebi ir R. Motiekaitis: „šiuolaikinis pasaulis yra atviras ir netikėčiausios įtakos bei jungtys veda mus link sunkiai apibrėžiamo daugialypumo“. Pasak R. Kabelio, „šiandien vargu ar įmanoma kalbėti apie lietuviškos, latviškos ar estiškos kompozicinės muzikos tautines skirtybes. Tačiau tikrai verta ieškoti šiuose kraštuose kuriamos muzikos sąsajų su senaisiais baltiškais archetipais ir plėtoti tokio komponavimo perspektyvas“.

Sunkūs laikai

O kaip gi šių kompozitorių kūryboje atsispindi sunkūs laikai? Kaip gyvena šiuolaikinis kompozitorius, atsidūręs visiškai šalia karo, tačiau kartu ir jame nebūdamas? Pasirodo, kad kiekvieno iš kūrėjų santykis su šiuo klausimu visiškai skirtingas. Märt-Matis Lill įvardija tiesioginę karo įtaką kūrybai bei motyvacijai: „Kartais labai sunku motyvuotis kažką kurti dėl bejėgiškumo, nerimo jausmų ir gilaus liūdesio. Nekyla abejonių, kad Ukrainoje vykstanti kova yra už Europos sielą ir ateitį. (…) Net jei ukrainiečiams greitu metu pavyktų pergalingai pakilti, kaina, kurią jiems jau teko sumokėti, yra labai per didelė. Deja, kaip kompozitorius per daug įtakos nepadarysi šiems procesams. Gali parašyti karui besipriešinantį ar ukrainiečiams simpatizuojantį kūrinį. Bet jei labai atvirai – kiek bombardavimų buvo neįvykdyta dėl garsiojo Picasso paveikslo „Gernika“? Labai abejoju, kad bent vienas“. G. Kuprevičiaus nuomone, motyvacijai įtaką labiau daro „bendra dvasinė visuomenės būklė, ryški depresijos nata, ateities nežinia ir meno kalbos pakrikimas. Tai, kad „Paskutinių baltų šokius“ į programą įtraukė jauni amžiumi festivalio „Iš arti“ rengėjai rodo, kad ir jiems motyvacija gali kilti iš kažkada kitam kūrėjui, šiuo atveju – man, labai svarbių būties klausimų, į kuriuos atsako ir ieškau savo kūryboje“. M. Baranausko kūrybos idėjos visuomet buvo „amžinosios, filosofinės ir nuo laikmečio, madų, situacijų, jubiliejų ne daug priklausančios“. Todėl ir nieko per daug nekeičiant „pavyksta atliepti mus supančius įvykius. Gyvename nelengvu ir, tuo pačiu, įdomiu virsmo periodu, kuriame svarbu ne tik išgyventi, bet ir išsaugoti žmogiškumą bei visas amžinąsias dvasines vertybes, o visų pirma – meilę. O muzika šiame kelyje taip pat gali prisidėti, pastūmėti, suteikti šviesos ir vilties. To aš ir tikiuosi, to ir siekiu“. R. Motiekaitis sako: „Dažnai pagalvoju apie estetizuotą kasdienybę, kuri karo fone atrodo kaip prabanga, ir apie tuos kurie kasdien (nesvarbu kurioje pusėje) žvelgia mirčiai į akis. Ne visada patogu kurti tai žinant“. Jo „estetizuotos kasdienybės“ paradoksiškumui karo akivaizdoje savotiškai antrina ir R. Kabelis: „Karo veiksmo aplinkoje besiveriantis gilesnis būties suvokimas, norime to ar ne, apnuogina mūsų mąstymo ir meninės raiškos paviršutiniškumą, nenuoseklumus ir lengvesnio kelio paieškas. Kita vertus, karo akivaizdoje dažnai deklaruojami kūrybos principų peržiūrėjimai rodo ne tik aukštesnės meninės kokybės siekius, bet ir brandesnę savivoką, kūrybos autentiškumo ir jos autonomijos stiprėjimą. Šia prasme karas yra ypatingas sanitaras, „išvalantis“ snūstelėjusios sąmonės užkaborius, skatinantis peržiūrėti vertybines nuostatas, todėl jo poveikis gali būti vertingas“.

Ačiū kompozitoriams už įdomias ir labai skirtingas įžvalgas. O jų kūrinius kauniečiai ir miesto svečiai gyvai išgirsti gali Kauno valstybinėje filharmonijoje: lapkričio 7 d. Talino naujosios muzikos ansamblis atliko Märt-Matis Lill „Põgenemine / The Escape“, 11 d. ansamblis „NAMES“ atliks Ramūno Motiekaičio „Melancholijos erdvės“, 12 d. orkestrinės muzikos vakare skambės Giedriaus Kuprevičiaus „Paskutiniai baltų šokiai“ bei Mariaus Baranausko „Amžinoji melodija“, o Ričardo Kabelio naujausią kūrinį bus galima išgirsti lapkričio 16 d., Klaipėdos kamerinio orkestro koncerte. Iki greito pasimatymo!

Lietuvos muzikos antena