25 Spa Kotryna Lukšytė. Kompozitorius ir atlikėjas – pasitikintys kūrėjai festivalyje „Muzikos ruduo“
Amžinai kyla klausimas – kas yra atlikėjas? Ar jis tik tarpininkas, transliuojantis kompozitoriaus idėjas? Ar jis prisideda ir prie kūrybinio proceso? Stebint šiuolaikinės muzikos lauką akivaizdu, kad jo indėlis į kūrinio kaip vieneto gimimą yra neatsiejamas. Jei taip nebūtų, greitu metu, tobulėjant šiuolaikinėms technologijoms, jo vaidmuo visiškai nunyktų. Bet juk taip nėra – kiekvieno atlikėjo ranka yra ir kūrėjo ranka – kompozitoriaus sumanymai, kad ir kaip detaliai jie būtų apgalvoti, perėję per atlikėjo filtrą, klausytojo ausis pasiekia papildyti jo individualiomis spalvomis. Taigi, ar kompozitorius galvoja apie konkretų atlikėją rašydamas kūrinį? Kokie mainai vyksta tarp atlikėjo ir kūrėjo kompozicijos gimimo metu? „Pažinti ir pasitikėti“ – su tokiu šūkiu spalio 14 d. mus kvietė „Muzikos ruduo“, kur kartu su kompozitorių Algirdo Martinaičio, Onutės Narbutaitės, Nomedos Valančiūtės, Arvydo Malcio, Ramintos Šerkšnytės ir Kristupo Bubnelio muzika bei „Chordos“ styginių kvartetu, ieškota šio tarpusavio santykio.
Apie sukaktis
Šis koncertas žymi dvigubą sukaktį. Festivalis „Muzikos ruduo“ šiemet mini 50 metų jubiliejų. Tiesa, festivalis po Nepriklausomybės atkūrimo savo veiklą buvo sustabdęs 11 metų, šiuolaikinės muzikos dirvoje leisdamas sudygti ir suvešėti naujiems festivaliams ir kolektyvams, tarp kurių – ir 1997 m. veiklą pradėjęs „Chordos“ kvartetas, šiemet minintis 25-metį. Vienas kolektyvo įkūrėjų Robertas Bliškevičius 2006 m. perėmė atsinaujinusio „Muzikos rudens“ vairą ir festivaliui iki šiol sėkmingai vadovauja. Šiemet, minėdamas jubiliejų, festivalis atsigręžia į savo praeitį ir šiuolaikinės muzikos dabartį Lietuvoje. Energetikos ir technikos muziejuje veikė paroda, per įvairius artefaktus peržvelgianti (kartais – ir su saviironišku žvilgsniu) visą „Muzikos rudens“ gyvavimo istoriją. O dabartį (ir ateitį) įprasmino prieš kiekvieną koncertą vykę pokalbiai su kūrėjais apie šiuolaikinę lietuvių muziką ir jos padėtį bei perspektyvas. Todėl ir šio vakaro koncertas turėjo tam tikrą simbolinę reikšmę, nes scenoje – „Chordos“, ilgiausiai gyvuojantis šiuolaikinės muzikos kolektyvas, suaugęs tiek su festivaliu, tiek su šiuolaikinės muzikos scena. Čia skambėję kūriniai sukurti prieš ir po festivalio atgaivinimą, vieni jų buvo skirti specialiai „Chordos“, kiti – visai kitiems kolektyvams.
Pokalbio prieš koncertą metu Rasa Murauskaitė-Juškienė kalbino kvarteto narius – altininką R. Bliškevičių ir violončelininką Arną Kmieliauską, bei savo kūrinius pristačiusius kompozitorius K. Bubnelį, N. Valančiūtę ir O. Narbutaitę. Pokalbio dalyviai sutarė, kad atlikėjas – tai tarpininkas, laidininkas. Tačiau nei vienas neatmetė ir kūrybinio šio laidininko indėlio – net jei kūrinys pakankamai griežtai apibrėžtas kompozitoriaus, atlikėjas jame palieka ir savo įspaudą. Kalbėdami apie šiuolaikinės muzikos kolektyvus Lietuvoje, pokalbio dalyviai džiaugėsi, kad jauni atlikėjai drąsiai ir atvirai imasi naujosios muzikos, o kamerinės muzikos ansamblių ir iniciatyvų atsiranda vis daugiau – galbūt dėl to, kad tokius kolektyvus (ir dabar, ir anksčiau) aplink save suburia patys kompozitoriai, suinteresuoti, kad jų vizijos būtų išpildytos. Kiek liūdniau yra su simfonine muzika – dideli, klasikinę muziką pratę atlikti orkestrai dažnai pasirodo uždari naujoms idėjoms, todėl naujų kūrinių atlikimas tampa įmanomas dėka pavienių juose grojančių šiuolaikinės muzikos entuziastų. Viena mintis, nuskambėjusi pokalbio metu, mane kiek nuliūdino – kompozitorė N. Valančiūtė teigė, kad Lietuvoje trūksta šiuolaikinės muzikos festivalių. Nejučiomis pradėjau lenkti pirštus, skaičiuodama kas vyksta šiuolaikinės muzikos scenoje – juk, kaip minėjau anksčiau, atkūrus Nepriklausomybę, festivalių pradėjo rastis vis daugiau ir daugiau, kai kurie jų aiškiai formuoja ir atspindi naujosios muzikos tendencijas. Juk ir pokalbio metu, už poros kilometrų „Naujosios operos akcijos“ festivalyje vyko jaunos kūrėjos Gailės Griciūtės operos-performanso premjera.
Atgal prie muzikos
„Chordos“ kvartetui teko užduotis perteikti skirtingus šešių kompozitorių sumanymus ir kalbėti kiekvieno jų individualia kalba. Tačiau pavadinimas „Pažinti ir pasitikėti“ pasirinktas ne be reikalo – visi kūrėjai kvartetui gerai pažįstami, o ir daugelis kūrinių nebe pirmą kartą skamba jų programoje. Pavyzdžiui, A. Martinaičio „Mirtis ir mergelė“ buvo sukurta tais pačiais metais, kaip ir kvartetas ir tuo pat metu tapo nuolatine jų koncertų dalimi bei pasirodė pirmojoje jų plokštelėje. K. Bubnelio „…ad infinitum…“ yra viena naujausių koncerte skambėjusių kompozicijų, tačiau ir ją kvartetas jau spėjo pristatyti pasauliui kūrinio premjeros metu. Nors N. Valančiūtės „Akmenėjimas“ šį vakarą skambėjo pirmą kartą, tačiau ir su šios kompozitorės muzika „Chordos“ draugauja jau daugelį metų. Taigi, ir atlikimas buvo labai organiškas – juk dažnai šviežias tekstas pakiša koją ir apriboja interpretaciją, tačiau čia buvo galima išgirsti ilgai brandintus kūrinius. Kompozitorių idėjos persipynė – R. Šerkšnytė ir O. Narbutaitė gręžėsi vaizdingus, rytų estetikos įkvėptus atspindžius, A. Malcys ir N. Valančiūtė susitelkė į kasdienybės tyrinėjimus ir savirefleksiją, o A. Martinaitis ir K. Bubnelis kūriniuose plėtojo melodines temas. Tačiau kiekvieno kūrėjo muzikinė kalba – vis kitokia. Į platesnes styginių atlikimo galimybes kompozitoriai taip pat žvelgė skirtingai. Vienur išplėstinės technikos skambėjo kaip eksperimentai, bandymai perprasti jų specifiką ir įtaką kūrinio dramaturgijai, tačiau vėliau sukurtuose kūriniuose jos parinktos labai atidžiai, natūraliai jas įliejant į kūrinio dramaturginį piešinį.
A. Martinaičio „atsisveikinimas su Šubertu“, arba „Mirtis ir mergelė“ – tai kūrinys, lydintis ansamblį nuo pat jo susikūrimo. Tai tarsi simbolinis paties kompozitoriaus dviejų pasaulių susidūrimas – romantiniai, melodingi ir darnūs epizodai mainosi su modernių išraiškų dalimis. Kūrinyje vyksta intensyvus muzikinis pasakojimas, per kurį mus vedantis „Chordos“ kvartetas lygiavertiškai įkūnija abu šio kūrinio polius. Kiekviena akimirka yra labai gyvybinga, alsuojanti savąja energija – čia nerimastingi ir ekscentriški šokinėjimai keičiasi su lyriškais, kartais melancholiškais epizodais. Klausytojas, būdamas garsinėje aplinkoje, kur smuikas jausmingai verkia ar violončelė aimanuoja ir skundžiasi, prieina melancholiško kartėlio persmelktą momentą, iš kurio jį iššokdina staigūs, iš to paties motyvo išaugantys muzikiniai priekaištai. Raiškios, lyrinės melodijos netikėtai tampa aikštingais veikėjais, atsidūrusiais kinetinės energijos prikrautoje aplinkoje ir imančiais nevaldomai judėti po erdvę.
O. Narbutaitės „Piešinys styginių kvartetui ir sugrįžtančiai žiemai“ ir nuoroda į japonų tapybą padiktuoja vaizduotei piešti „regimą“ paveikslą – balsvą ir permatomą pergamentą tepti ryškiais teptuko potėpiais. Tai piešinys laike, užpildantis trapų foną trumpais brūkštelėjimais ar ištęstomis ir nunykstančiomis linijomis, kurių intensyvumas – aiškiai suvaldytas. Griežti štrichai mainosi greitai, persipina tarpusavyje, aikštingai vinguriuoja, vos įsiplieskę iš karto užgęsta. Ilgų, blėstančio intensyvumo linijų žaismas – tai klasteringi, staigiai pasirodantys akordai, kampuotos linijos. Garsas tarsi pakabinamas, teptuko brėžiama linija pamažu praranda ryškumą, todėl norint „tapyti“ toliau, teptuką tenką įmerkti iš naujo. Dėl to šios linijos netolygios ir nevientisos. Ilgainiui išsigrynina pagrindas – suvaldytas ir nuolat palaikomas vienas garsas; aplink jį spiečiais taškai ir trumpos gyvybingos ir savarankiškos linijos, tačiau šis pagrindas vis labiau įsivirtina ir tampa ašiniu. Sugrįžtančios žiemos nešamą šaltį vis stipriau juntame, bet jis pasitinka mus jau pasiruošusius.
Dabar nusikelkime į realybę. Rusijos sukeltas karas Ukrainoje paveikė kiekvieną nors kiek jautrumo turintį žmogų. Kolektyvinės atminties įžiebtas noras veikti dažnai atsitrenkia į mūsų pačių ribas, sukeldamas skirtingas reakcijas – atkaklias pastangas daryti kas tik įmanoma, o galbūt suvokti savo stingdantį ribotumą. N. Valančiūtė savo kūrinyje nagrinėja kūrėjo kaip stebėtojo padėtį per atstumą matomo karo akivaizdoje. Kasdieną stebint išsamiai dokumentuojamus karo baisumus, jaučiant neteisybę ir žiaurumą, nukreiptą prieš nekaltus žmones, jautiesi bejėgis ir negalintis nieko padaryti. Menininką užpildo stingulys – „Akmenėjimas“. „Akmenėjimas“ – tai būsena, į kurią klausytojas yra panardinamas ir verčiamas joje būti. Tai nėra įtampa – tai sunkumo pojūtis lengvume, sunkumo, apgaubto besikeičiančių būsenų. Jis yra visą laiką, keičiasi tik jo padėtis erdvėje, kinta jo pavidalai skirtingoje šviesoje – mūsų kasdienio gyvenimo atspindžiuose, kuriamuose skirtingų muzikinių intensyvumų, tačiau, nepaisant jų, sunkumas išlieka. Laisvomis stygomis kuriama atmosfera sukelia ne įtampą, bet veikiau atmosferą, panardina mus tą nejaukų stingulį. Jis neša ne tamsą ir nusivylimą, o melancholiją, atsispindinčią mumyse, tarsi mums primena apie mūsų pačių bejėgiškumą to pastovaus sunkumo akivaizdoje. „Akmenėjimas“ kalba ne su karo aukomis, kare gyvenančiais ir kovojančiais, tačiau su per atstumą jį priverstais stebėti žmonėmis, o ypatingai – kūrėjais.
Su šiuo kūriniu kontrastuoja A. Malcio „Keturi atspindžiai“. Kompozitorius taip pat atsigręžia į kasdienybę, stengiasi jos išgyvenimus reflektuoti, tačiau jo akylas žvilgsnis kiek buitiškesnis, jis nukrypsta į kiekvienos dienos kuriamus skirtingus įpūdžius. Pasak kompozitoriaus, „kiekviena diena – ryto aušra su savo rūku, akustiniu intensyvumu, ir gūdi beviltiška tamsa, visko praradimas. Tai kasdieninis skubėjimas, sumišęs su miesto triukšmu, ir vakaro ramybė, leidžiantis saulei, kai ausyse spengia amžinybė“. Vienos žmogiškos dienos įvairovė atsiskleidžia kontrastingų technikų žaisme, kiekviena būsena įgauna savitą garsų, tembrų ir tempų lauką.
Iliustratyvios ir rytų kraštų nuotaikų įkvėptos yra ir R. Šerkšnytės „Rytų elegijos“. Kompozitorė čia fiksuoja natūralios aplinkos būvį ir jos kuriamą grožį. „Vėjas rūke“ ūžteli link mūsų, virpindamas aplinką ir stygas speigaus šalčio gūsiais. To šalčio paliesta aplinka nuskamba „Šlamesiais“ – iškraipytomis ir aikštingomis formomis, charakteringais štrichais ir faktūromis besipriešinantys stinguliui, kliūvantys ir nepasiduodami pastoviam ritmui. Jų nerimastingumą pertraukia nei kiek neraminanti „Tyla“. Jos pasikartojantis motyvas, nors dinamikos prasme ne per daug stiprinamas, kuria vis stiprėjančią įtampą. Jos rezultatas – „Rauda“ – nevaldomas ir atviras glissando aimanavimas, atviros, neribojamos emocijos ištryškimas. Reikia pasakyti, kad R. Šerkšnytė ko gero organiškiausiai panaudoja skirtingas sudėtingas styginių technikas, leidžia joms būti vardan kūrinio ir jo išraiškos, o ne dėl to, kad būtų.
Kristupas Bubnelis, kita vertus, kūrinyje „…ad infinitum…“ tyrinėja vieną techniką – harmonikas. Harmonikų skambesys natūraliai yra labai šviesus ir perregimas, tačiau kompozitorius jį praskaidrina trumpais elementais, subtiliais sąskambiais ir permatoma melodija, kuri tampa šio kūrinio tema, nuolatos ataidinčia net akordiniuose sąskambiuose. Ji kompoziciją ir užbaigia, palikdama klausytoją lengvumo būsenoje. Viduje vyksta subtilūs procesai, tačiau net ir intensyviausiais momentais jie neapsunksta. Harmonikos ir harmonijos derinys bei trumpi melodiniai elementai yra paslaptis, leidžianti jam pleventi vos vos atitrūkus nuo žemės ir nukeliantis mus į erdves, kur gravitacija nėra svarbi.
Prieš išsiskiriant
„Chordos“ ir kompozitorių bendradarbiavimas ir pasitikėjimas vienas kitu kuria puikius rezultatus. Galiausiai, norint, kad rastųsi gera ir kokybiška muzika, reikia gerų atlikėjų, gebančių kokybiškai ją atlikti ir nebijančių atsiverti naujoms idėjoms. Tai ir padaro menininką amžinai jaunu ir suteikia galimybę menui neužsistovėti. „Chordos“ kvartetas, ypatingai per šią programą, įrodo, kad tai įmanoma ir, tikiu, įkvepia kompozitorius pasitikėti atlikėjais, o atlikėjus – kompozitoriais.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra