Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Koncertas smuikui ir gyvenimui. Jurgiui Gaižauskui – 100

25 Spa Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Koncertas smuikui ir gyvenimui. Jurgiui Gaižauskui – 100

Rašyti apie vyresnės kartos kompozitorius sunku – negyvenom tada arba beveik prasilenkėm, tad tik iš jų ar kitų atsiminimų, laiškų žinome apie jų gyvenimo smulkmenas, sprendimų priežastis. Galime raustis datose, pavardėse, kūrinių sąrašuose, tačiau kad ir ką darytume – kiekvienas ieškome to, kas artimiausia, aktualu mums, šiems laikams, to, kas pirmiausia paliečia mūsų pačių sielas.

Užaugusi su kenčiančio romantiko kompozitoriaus įvaizdžiu (rašymas šąlant vienatvės kambarėlyje, šeima ir žmona tik apsunkina ir nieko nesupranta, vaikai – girnapusė po kaklu, groti publikai – žema), pradėjus studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įtariai tyriau aplinką. Jurgio Gaižausko asmuo šiems įsitikinimams disonavo visomis prasmėmis: gausios šeimos tėvas, gatvėje romantiškai už parankės prilaikantis žmoną, patenkintas smuikuojantis liaudies muzikos renginiuose. Šis mano tekstas – pamąstymai apie Jurgio Gaižausko gyvenimą, pedagogus ir kūrybą, jo 100-mečio proga.

Kompozitorius, smuikininkas, pedagogas Jurgis Gaižauskas (1922-10-25–2009-05-24) gimė Karužalaukyje, Ukmergės apskrityje, muzikalioje medicinos darbuotojų šeimoje. Tėvas Jurgis Gaižauskas grojo mandolina, ja groti išmokė ir sūnų. Motina Nadežda giedojo bažnytiniame chore. Šeima gan greitai po sūnaus gimimo persikėlė į Alytų, kur jis pradėjo mokytis pradinėje mokykloje. Vėliau šeima apsigyveno Telšiuose, kur prasidėjo rimtas būsimojo kompozitoriaus kelias į muziką. J. Gaižauskas mokėsi Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus valstybinėje gimnazijoje, grojo smuiku kompozitoriaus, pedagogo Domo Andrulio vadovaujamame moksleivių orkestre, pas Telšių Katedros vargonininką Albiną Jasenauską mokėsi muzikos teorijos, dirigavimo ir groti fortepijonu, dainavo Šiaulių sąjungos ir Katedros choruose, subūrė ir vadovavo vyrų chorą. Prieš stodamas į Kauno konservatoriją mokėsi smuikuoti pas Povilą Matiuką.

Per daugiau nei dešimtmetį apimančias studijas J. Gaižauskas griežti smuiku mokėsi pas Vladą Motiekaitį (Kauno konservatorija, 1940–1943), László Hajós ir Kazį Matiuką (Kauno konservatorija, 1945–1949), Jakovą Targonskį (Lietuvos konservatorija, 1950), teorinių disciplinų pas Vladą Jakubėną (Kauno konservatorija, 1940–1943). Išlaikęs egzaminus į Vienos muzikos akademiją, bet negavęs leidimo studijuoti, privačiai kompozicijos ir polifonijos mokėsi pas Antoníno Dvořáko mokinį Maksą von Springerį bei vargonavimo pas B. Walterį (1943–1945). Kompozicijos studijas baigė pas Juozo Gruodžio ir Nadios Boulanger mokinį Antaną Račiūną (Lietuvos konservatorija, 1953).

J. Gaižauskas dėstyti pradėjo iš karto po studijų. 1953 m.–1972 m. buvo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos (vėliau – muzikos technikumas, aukštesnioji muzikos mokykla, konservatorija) Muzikos teorijos ir kompozicijos skyriaus vedėjas, vėliau dėstytojas. Tarp jo kompozicijos mokinių – kompozitoriai Antanas Rekašius, Povilas Dikčius, Mikalojus Novikas, Algimantas Raudonikis, Genovaitė Vanagaitė, Algirdas Martinaitis, Teisutis Makačinas, Galina Savinienė ir kiti. Tai buvo tarpinės, bet ne mažiau svarbios kompozicijos studijos, jauniems žmonėms padėjusios apsispręsti dėl tolimesnio gyvenimo kelio.

Grojo visą gyvenimą

Gilinantis į J. Gaižausko biografiją, susidaro įspūdis, jog jis grojo visą gyvenimą. Domo Andrulio moksleivių orkestre griežė smuiku, studijuodamas Vienoje grojo Vienos Radiofono simfoninio orkestro smuiku, altu. Vienoje tuo pat metu studijavęs dirigentas Algimantas Kalinauskas prisimena jį grojus fisharmonija mažoje Vienos bažnytėlėje, kur buvo laikomos pamaldos lietuvių kalba: „atrodė, tas darbas buvo jam labai prie širdies“. Grįžęs studijuoti į Lietuvą buvo Lietuvos konservatorijos koncertmeisteris-akompaniatorius, dėstytojas-asistentas.

Nuo 1957 m. J. Gaižauskas buvo nuolatinis lietuviško kapelinio gyvenimo dalyvis: 1957–1977 m. vadovavo Lietuvos radijo ir televizijos kaimo kapelai, 1965–1990 Trakų rajono liaudies kapelos „Galvė“ vadovas, nuo 1965 m. dainų švenčių, liaudies kapelų švenčių „Grok, Jurgeli“, panašių renginių organizatorius ir dirigentas. Su paminėtais kolektyvais J. Gaižauskas parengė daug koncertų, padarė įrašų, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje.

J. Gaižauskas pelnė įvairiausių premijų ir apdovanojimų: Komjaunimo premija (1972), Choreografijos III (1977, kartu su kompozitoriumi Juozu Karosu) ir II (1983) premijomis, J. Švedo II (1979) ir III (1984) premijomis, Valstybine premija (1986), Australijos lietuvių chorinės muzikos III premija (1989), Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1994) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2009).

Įspūdingi mokytojai

J. Gaižausko mokytojų biografijos įspūdingos, tad norisi jas nors kiek nors apžvelgti. Smuikininkas, dirigentas, pedagogas Vladas Motiekaitis (1896, Kaunas–1971, Los Andželas) nuo 1925 m. dėstė Kauno muzikos mokykloje, Kauno konservatorijoje. Jis subūrė pirmą lietuvių styginių kvartetą, koncertavo kaip smuikininkas solistas, su orkestru, kameriniais kolektyvas, dirigavo Kauno radiofono orkestrui. Karališkąją Budapešto muzikos akademiją baigęs László Hajós (1899, Budapeštas–1974, Buffalo, JAV) kaip solistas koncertavo Vengrijoje, Austrijoje, Vokietijoje, nuo 1926 m. dėstė Lietuvoje, Klaipėdos muzikos mokykloje, Kauno muzikos mokykloje, Kauno konservatorijoje, buvo Valstybės teatro, Kauno radiofono orkestrų artistas, koncertmeisteris, solistas. Grodamas solo partijas koncertavo su kitais to meto Lietuvos orkestrais – Klaipėdos muzikos mokyklos, Kudirkos simfoniniu orkestrais, kameriniais ansambliais. V. Motiekaičio mokinys, smuikininkas, pedagogas Kazys Matiukas (1909, Ryga–1978, Kaunas) taip pat griežė Valstybės teatro orkestre. Jakovas Targonskis (1898, Mykolajiv–1974, Maskva) Lietuvoje dirbo 1945–1952 metais: dėstė Kauno, Vilniaus, Lietuvos konservatorijose, Vilniaus muzikos mokykloje, porą metų grojo Lietuvos kvartete.

Nors Gražinos Daunoravičienės sudarytame kompozitorių medyje J. Gaižauskas teisingai priskirtas prie A. Račiūno mokinių, jis pats kaip savo pirmą mokytoją pabrėžia kompozitorių, pianistą, vargonininką, muzikos publicistą Vladą Jakubėną (1903, Biržai–1976, Čikaga). Galima teigti, jog su mokytoju juos siejo ypatingi ryšiai. Prisiminimuose apie V. Jakubėną jis rašo jį dėsčius specialiosios harmonijos kursą, polifoniją, rodydavo savo harmonizuotas dainas, pamokose jie kūrė kontrapunkto pratimus, motetus, invencijas, o vokiečiams uždarius konservatoriją, pamokos tęsėsi V. Jakubėno bute V. Putvinskio gatvėje. V. Jakubėnas baigė Rygos konservatorijos Jāzeps Vītols kompozicijos klasę ir Berlyno aukštosios muzikos mokyklos Franzo Schrekerio kompozicijos klasę. Nuo 1932 m. dirbo Kaune, dėstė Kauno muzikos mokykloje, Kauno konservatorijoje, buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ muzikos apžvalgininkas, Lietuvos filharmonijos draugijos sekretorius, su V. Bacevičiumi ir J. Kačinsku įkūrė Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lietuvos sekciją, išeivijoje buvo jos Čikagos skyriaus tarybos narys. V. Jakubėnas išeivijoje nenustojo nei kurti, nei rašyti. J. Gaižauskas reguliariai sušmėžuoja jo paskutinių metų recenzijose su prierašu „iš Vienos grįžęs tuoj po karo“.

Kompozicijos dėstytojas Antanas Račiūnas (1905, Užliaušiai, Panevėžio apskr.–1984, Vilnius) 1940–1984 metais dėstė Kauno konservatorijoje, Lietuvos konservatorijoje. Danutės Palionytės knygoje „Valanda su kompozitoriumi Antanu Račiūnu“ (1970) jis pasakoja: „Daugelis mano mokinių dabar jau žinomi, produktyvūs kompozitoriai. Džiaugiuosi, kad kiekvienas jų turi savo kūrybinį veidą. Pedagoginiame darbe vadovavausi įžymiosios Nadios Boulanger principais: kurdamas muziką, studentas turi mąstyti taip, kaip jis jaučia, kaip diktuoja jo vidaus balsas.“ J. Gaižauskas 1950 metais minimas tarp kitų jo studentų: „Šiuo metu mano klasėje mokosi ir daugiau gabių, daug žadančių jaunuolių – V. Klova, J. Gaižauskas, V. Paltanavičius, V. Baumilas.“

Septyni kūrybos dešimtmečiai

Per septynis kūrybos dešimtmečius J. Gaižauskas sukūrė virš 500 instrumentinių ir virš 600 įvairių vokalinių kūrinių. Didelė itin produktyvaus J. Gaižausko kūrybos dalis – kūriniai liaudies instrumentams ir kaimo kapeloms, dainos ir kūriniai chorams, kita dalis – kūriniai orkestrams, kameriniams ansambliais ir solo instrumentams. Tarp kūrinių išsiskiria ypatingas dėmesys smuikui ir styginiams. Kompozitorius nuolatos kūrė vaikams, tiek kamerinius, tiek sceninius kūrinius. Nemažai kūrinių nedatuoti, tarp jų yra kūrinių liturginiais tekstais, vargonams. Populiariausiu kūriniu laikoma opera „Buratinas“ (1968).

Studijuojant ir po studijų J. Gaižauskas kūrė dainas balsui ir fortepijonui, chorui, fortepijonui, kūrinius styginių kvartetui. Antrame kūrybos dešimtmetyje, 1950–1959 m. dominavo dainos, kūriniai chorui. Nuo 1952 m. kompozitorius pradėjo intensyviai kurti liaudies instrumentams, jų ansambliams, kapeloms su vokalu, toliau kūrė pjeses fortepijonui, smuikui ir fortepijonui, sukūrė Pirmą styginių kvartetą (1957), kūrė muziką simfoniniam orkestrui – parašė Pirmąją simfoniją (1956), pjeses styginių, pučiamųjų, lengvosios muzikos orkestrams.

Trečiame kūrybos dešimtmetyje, 1960–1969 m. toliau dominavo kūriniai liaudies instrumentams, jų ansambliams, kapeloms su vokalu ir vokalinė muzika; kurta muzika orkestrams, sukurtas Antrasis styginių kvartetas (1960), Pirmoji (1962) ir Antroji (1966) sonatos smuikui ir fortepijonui. 1968 m. sukurta trijų veiksmų, dešimties paveikslų opera vaikams „Buratinas“ (libreto autorius Anzelmas Matutis, pagal Aleksejaus Tolstojaus pasaką „Buratino nuotykiai arba Auksinis raktelis“). „Buratinas“ – repertuarinė, kone nepriekaištingo libreto, pirmoji nelietuviško siužeto opera, pastatyta Vilniuje 1969 m., 1985 m. ir šiais, 2022 m. Klaipėdoje.

Ketvirtas kūrybos dešimtmetis, 1970–1979 m. vėl išsiskiria kūrinių liaudies instrumentams ir kapeloms gausa; taip pat nemažą kūrybos dalį užima kūriniai vokalui ir chorui. Tarp kamerinių kūrinių – Trečioji sonata smuikui ir fortepijonui (1970), Sonata violončelei ir fortepijonui (1972), Sonata kontrabosui ir fortepijonui (1978), Lietuviška siuita gitarai (1978), Trečiasis styginių kvartetas (1974); orkestro kūriniuose – pjesės simfoniniams, styginių, pučiamųjų orkestrui, Antroji (1973), Trečioji „Bresto“ (1976) simfonijos.

Penktas kūrybos dešimtmetis, 1980–1989, kuklesnis skaičiais, tačiau svarus kamerine muzika. Kaip ir anksčiau dominuoja kūriniai liaudies instrumentams, chorui ir vokalui. Tuo laikotarpiu J. Gaižauskas sukūrė Ketvirtą simfoniją (1982), Ketvirtą (1981), Penktą (1987) sonatas smuikui ir fortepijonui, Ketvirtą styginių kvartetą (1987).

Šeštame kūrybos dešimtmetyje, 1990–1999 m. dominuoja kūriniai vokalui ir chorui, kiek mažiau sukurta liaudies instrumentams ir kapelai; J. Gaižauskas toliau kūrė sonatas: Pirmą, Antrą ir Trečią (visos 1990) sonatas altui ir fortepijonui, Šeštą (1995), Septintą (1998), Aštuntą (1998), Devintą (1999) sonatas smuikui ir fortepijonui, pjeses solo instrumentams ir kameriniams ansambliams, sukūrė Koncertą smuikui ir orkestrui (1992), Penktą simfoniją (1995).

Paskutinis kūrybos dešimtmetis, 2000–2009 m. – tai vokaliniai ir kameriniai kūriniai: kamerinės pjesės, 2008 metais sukurtos-datuojamos Dešimta, Vienuolikta, Dvylikta, Trylikta, Keturiolikta, Penkiolikta sonatos smuikui ir fortepijonui, keletas kūrinių liaudies instrumentams.

Jo gausus kūrybinis palikimas, neoromantinė, dažnai programinė muzika, kaip tikriausiai ir turi būti, išsisluoksniavo – dalis buvo intensyviai grojama, dalis užsimiršo, dalis tapo pedagoginio repertuaro dalimis, o kaip šiandien skamba opera „Buratinas“ galėsime išgirsti Jaunimo rezidencijos baigiamajame darbe, meno vadovo Tomo Ambrozaičio, dirigento Giedriaus Vaznio ir režisieriaus Kristupo Biržiečio dėka Klaipėdos muzikiniame teatre, 2022 m. lapkričio 19 ir 20 dienomis.

„Neseniai viena mano studentė parengė Gaižausko Sonatą smuikui – ir ši visiškai kitaip skambėjo negu griežiant Paulauskui, kai ta muzika atrodė esanti „jau visai praeityje“. Pasigendu daugelio mūsų simfoninės muzikos kūrinių, nepelnytai nuėjusių į užmarštį, naujų, šiuolaikinių interpretacijų.“ – tokią dirigento Donato Katkaus mintį, publikuotą 2001 m. žurnale „Kultūros barai“ Nr. 6 radau jo pokalbyje su muzikologe Rūta Gaidamavičiūte ir kompozitoriumi Feliksu Bajoru („Palankiausias interpretacijoms kompozitorius“, Kūrybinių stilių pėdsakais. Pokalbiai su muzikais. Vilnius, 2005). O tiems, kas abejoja mūsų praeities muzikos gyvo atlikimo poreikiu, turiu taiklų 2002 m. R. Gaidamavičiūtės teiginį: „Manyčiau, ne visiems reikia, kaip sako Gražina, Stockhauseno tipo intrigos, yra ir nemažai tokių, kuriems gal reikia Gaižausko tipo intrigos. Ir tai turi išsisluoksniuoti, pasiskirstyti, tiesiog nereikėtų šio sluoksnio ignoruoti.“ („Tik kalbėjimas įtraukia į kontekstą“. R. Gaidamavičiūtės pokalbis su D. Katkumi, G. Daunoravičiene, A. Žiūraityte, F. Bajoru, G. Sodeika. Kūrybinių stilių pėdsakais. Pokalbiai su muzikais. Vilnius, 2005)

Romantiškai pabaigai

Su telšiete Zofija Mejeryte J. Gaižauskas susituokė Vienoje, karo pabaigoje. Kartu jie susilaukė dešimties vaikų, subūrė šeimos kapelą. Žmonai, vaikams J. Gaižauskas dedikavo savo kūrinius. Žmona Zofija buvo jo mūza, pirmoji ir įtakinga klausytoja. Iki šiol mano gyvenime J. Gaižausko muzika užėmė nedidelę vietą, tačiau nuo šiol mano grojaraštyje – švelni šešių dalių „Siuita in memoriam Zofijai“. Jos dalys – „Čiuožykloje“, „Rugių lauke“, „Į Tėvynę“, „Vaikų valsas“, „Vaikų išdaigos“, „Tamburinas“ – mane nuteikė ilgam romantiškam susimąstymui…

Lietuvos muzikos antena