Kristupas Bubnelis. 50 margų „Muzikos rudens“ lapų

24 Spa Kristupas Bubnelis. 50 margų „Muzikos rudens“ lapų

Įpusėjus rudeniui, Vilniaus energetikos ir technikos muziejuje, įprastai susibūrė lietuvių šiuolaikinės muzikos bendruomenė. Vaizdingoje garo turbinų, katilų ir mechaninių prietaisų salėje jau keletą metų besiglaudžiantis festivalis „Muzikos ruduo“ šiemet klausytojus pasitiko minėdamas 50-metį. Programų įvairovė žadino smalsumą ir vertė spėlioti, ar festivalis vis dar pajėgus kalbėti apie šių dienų aktualijas, nevirsdamas užkonservuotu praėjusio laiko vivariumu. Juk neretai jubiliejiniai minėjimai tėra mėginimas įpūsti žarijų į negailestingą laiko infliaciją patyrusių reiškinių žaizdrą. Tačiau tikriausiai nesuklysime sakydami, jog kiekvienos iniciatyvos sėkmės garantas glūdi jos autorių talento ir ambicijų ribose, o šio festivalio organizatoriams, panašu, jų tikrai nestinga.

Nuo 2006 m. festivaliui vadovaujantis altininkas, styginių kvarteto „Chordos“ (šiemet mininčio 25 metų veiklos sukaktį) narys Robertas Bliškevičius teigia, jog nuo pat „Muzikos rudens“ pradžios, 1972 m., būta ir pakilimų, ir nuosmukių. Anot jo, programų įvairovė buvo marga, skambėdavo įvairūs kūriniai, tačiau 2018 m. nuspręsta grįžti prie ištakų ir telkti dėmesį vien į lietuvių šiuolaikinę muziką. Tokia strategija, iš pirmo žvilgsnio atrodžiusi kaip suvaržymas, vis dėlto suformavo „Muzikos rudens“ tapatybę ir išskyrė jį kitų šiuolaikinės muzikos festivalių kontekste. Žvilgsnis į lietuvių šiuolaikinės muzikos panoramą, skirtingų jos laikmečių prioritetus bei įtakas, tikriausiai ir lėmė kuruojamų renginių (šiemet jų – net 10) formatų įvairovę. Prieš koncertus rengti teminiai pokalbiai su atlikėjais, kompozitoriais ir muzikologais sutelkė savotišką forumą, kuriame buvo gvildenami šiuolaikinės muzikos sklaidos bei recepcijos klausimai, diskutuojami instituciniai trūkumai.

Spalio 7 d. vykusiame pirmajame festivalio koncerte „Magiškomis figūromis“ skambėjo Broniaus Kutavičiaus, Justės Janulytės, Šarūno Nako, Vykinto Baltako ir Onutės Narbutaitės kūriniai, aprėpę dviejų dešimtmečių laikotarpį. Juos atliko jungtinės Lietuvos ansamblių tinklo ir Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovas Mindaugas Bačkus) pajėgos, diriguojamos Vykinto Baltako. B. Kutavičiaus, deja, taip ir nesulaukusio savo 90-ojo jubiliejaus, asmenybė tapo programos bendravardikliu – minėti kūrėjai įvairiais laikotarpiais studijavo jo kūrybos klasėje. Erdvinė atlikimo konfigūracija, kuria dažnai rėmėsi pats B. Kutavičius, pasitelkta ir kitų koncerte skambėjusių kūrinių atrankai. Toks gretinimas savotiškai suartino skirtingas estetikas išpažįstančių autorių kūrinius bei apjungė programą į vientisą dramaturginį audinį.

Koncertą pradėjo chrestomatinis B. Kutavičiaus opusas „Praeities laikrodžiai II“, iš pradžių sumanytas styginių kvarteto sudėčiai, o 2000 m. pritaikytas dideliam ansambliui. Ostinato principu plėtojamame kūrinyje girdimos kompozitoriaus muzikinei kalbai charakteringos savybės: homogeniškos repetityvinės faktūros, aliuzijos į sutartinių sąskambius, skaidri instrumentuotė, aiški forma. Šiame, beveik 20 min. trukmės kūrinyje, homofoniškas audinys palaipsniui tirštėja, kol pasiekiama kulminacija. Po lakoniško atokvėpio ritminė pulsacija vėl įgyja pagreitį, peraugdama į dar vieną tutti bangą. Šią gana paprastą dramaturginę schemą Klaipėdos kamerinio orkestro stygininkai atliko itin tiksliai – dėmesys artikuliacijai ir ritminiam preciziškumui leido aiškiai išgirsti subtilius faktūrinius niuansus, pajusti muzikos kryptį. Styginius subalansuotai papildė ir Lietuvos ansamblių tinklo pučiamųjų grupė.

Programą tęsė J. Janulytės kompozicija „Circle for a Square“ („Apskritimas kvadratui“), parašyta 2018 m. Anot autorės, kūrinys sumanytas atlikti keturkampėje erdvėje keturiems styginių kvartetams, garsui judant apskritimo trajektorija. Kultivuota ir atpažįstama J. Janulytės muzikinė kalba (dėmesys tembrui, įvairūs treliai, flažoletai, laipsniški dinaminiai pakilimai ir atoslūgiai) bei efektyvus keturių ansamblių išdėstymas erdvėje kūrinį leido patirti kaip savotišką intermezzo, panardinantį klausytoją į malonų, kone šilkinį skambesį. Menininkės kūrybą seku apie dešimtmetį – kruopšti priemonių atranka ir stilistinis angažuotumas yra jos muzikos alfa ir omega. Kita vertus, pastarųjų metų kūryboje vis labiau atpažįstamos jau girdėtos strategijos skatina svarstyti stilistinio angažuotumo ir priemonių atsikartojimo santykį. Kyla retorinis klausimas – kokį poveikį tai daro meninio braižo evoliucijai? Šie svarstymai, žinoma, nebūtinai sufleruoja vienareikšmį atsakymą, veikiau atvirkščiai, kiekvienas kūrėjas juos sprendžia vis kitaip. Antra vertus, šie pastebėjimai taikytini autorės kūrybai apskritai, o ne vieno kūrinio atžvilgiu aptariamos koncertinės programos kontekste.

Erdvinio garso patirtis pratęsė žaismingas Š. Nako kūrinys „Aporija“, sukurtas 2001 m. Aporija – paradoksali, neišsprendžiama problema dėl atsiradusių prieštaravimų jos sprendimo būduose. Šis kūrinys buvo viena pirmųjų mano pažinčių su Š. Nako kūryba dar studijuojant konservatorijoje. Trys instrumentinės grupės – mediniai, variniai pučiamieji bei styginiai kartu su perkusija, asinchroniškai atlieka skirtingos prigimties muzikines medžiagas. Styginiai čia perderinti, taip tikriausiai siekiant maksimalios instrumentinių grupių diferenciacijos. Anot kūrinio autoriaus, kompozicijoje pasitelkiami natūralaus ir dirbtinio komponavimo būdai. Nepaisant gana sudėtingų techninių atlikimo iššūkių, skambesio rezultatas – žaismingas, kartais net keliantis šypseną. Tokį įspūdį iššaukia vienu metu gretinami pabrėžtinai diatoniniai, chromatiniai bei mikrointervaliniai sąskambiai. Gal akistata su problemos sprendimo negalimumu nėra jau tokia fatališka? Gal toje akistatoje belieka tik žaidimas? Erdvinio ir faktūrinio supriešinimo priemonės priminė ankstyvuosius amerikiečių kompozitoriaus Charleso Iveso eksperimentus, pasitelkiant kelių orkestrų skambesį vienu metu. Įdomu tai, kad net ir po 20 metų Š. Nako opusas išvengia laiko apnašų ir skamba originaliai.

Ketvirtasis programoje skambėjęs kūrinys – V. Baltako „Cladi III“ ansambliui ir elektronikai. Šį opusą jau teko girdėti gyvai praėjusių metų „Gaidos“ festivalyje, Brėmeno garsiakalbių orkestro koncerte. Anot autoriaus, pastaraisiais metais jį domina suskilusio unisono idėja, kuri atsispindėjo ir minėtoje kompozicijoje. Vikrių figūracijų blyksniais sopraniniame registre prasidėjęs kūrinys palaipsniui aktyvavo vis kitas tesitūrines zonas, virtusias kintančio tankio faktūrų amalgama. Jas veik nepastebimai keitė subtilūs elektronikos intarpai, kuriuose girdėjosi granulinėmis modifikacijomis transformuoti skambėjusios muzikos atgarsiai. Virtuoziškų pastangų reikalaujantis V. Baltako kūrinys Lietuvos ansamblių tinklo atlikėjų buvo atliktas preciziškai, perteikiant platų dinaminį diapazoną ir tembrinę įvairovę, kurios šiame kūrinyje nestigo. Kaip ir ankstesniuose kompozitoriaus kūriniuose, „Cladi III“ vyrauja aforistiški, figūratyviniai motyvai, tik čia jų registrinės samplaikos kuria labai intensyvią ir dinamišką heterofoniją.

Koncertą baigė O. Narbutaitės „Melodija Alyvų sode“ trimitui ir dviem styginių kvartetams, sukurtas 2000 m. Anot kompozitorės, kūrinyje panaudota medžiaga iš jos Antrosios simfonijos. Kontempliatyvi lėtos kaitos styginių muzika čia siejama tam tikrais atraminiais tonais, kuriančiais harmoninių įtampų ir atoslūgių bangas, leidžiančias atpažinti architektoninius formos dėmesnis. Slenkantys balsai palaipsniui virsta ekstatiškais energijos pliūpsniais, kuriuos pratęsia subtiliai įvedama trimito partija. Ją koncerte talentingai atliko trimitininkas Laurynas Lapė. Kadangi tekste asociatyviai jau buvo paminėtas Ch. Ivesas, O. Narbutaitės kompozicija neišvengiamai atmintin iškėlė dar vieną šio kompozitoriaus kūrinį, pavadinimu „Neatsakytas klausimas“, kuriame filosofiškai tykūs ir lėti styginių orkestro akordai vis pertraukiami nenuilstančio trimito „klausimais“.

Gerai, kuomet muzika kelia klausimus, nereikalaujančius aiškių atsakymų, o dar geriau, kai klausimai ir netikėtos paralelės atsiveria lietuviškų kūrinių panoramoje. „Muzikos rudens“ pradžios koncerte greta naujų kūrinių skambėję praėjusių dešimtmečių opusai puikiai išlaikė praeities distancijos egzaminą, o bendrą programos įtaigą sustiprino talentingų kuratorių, garso režisierių bei organizatorių pastangos.

Lietuvos muzikos antena