17 Spa Kaune rengiamas koncertas-dedikacija „Algimantas Kubiliūnas ir jo mokiniai“
Praeitais metais minėdamas savo 50-metį, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius pristatė visą paletę muzikos autorių, o šiais metais, spalio 19 d. Kauno filharmonijos Mažojoje salėje, bus pagerbiamas vyriausias skyriaus narys – Algimantas Kubiliūnas.
Sulaukęs 83 metų, kompozitorius tebėra aktyvus kūrėjas, vis džiugina ir dažnai stebina naujais muzikos opusais. A. Kubiliūnas yra taip pat ir žodžio meistras, paskelbęs per 300 straipsnių, kurių nedidelė dalis 2008 metais buvo publikuota rinktinėje „Žvilgsniai“. Tais pačiais metais išleista jo novelių rinktinė „Svirčių godos“. Aktualių tekstų parašo ir šiomis dienomis.
Pažymėtina ilgametė A. Kubiliūno kultūrinė bei visuomeninė veikla – vadovavimas LKS Kauno skyriui (1982–1994), įvairių renginių organizavimas, paskaitos visuomenei, kūrybiniai susitikimai ir daugybė kitų darbų. Jo nuopelnus liudija įvairios premijos, diplomai, apdovanojimo ženklai, medaliai, garbės raštai, padėkos.
Didelę savo gyvenimo dalį kompozitorius skyrė pedagoginiam darbui. A. Kubiliūnas drauge su Petru Bingeliu ir Justinu Krėpšta buvo vienas aktyviausių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto (dabar VDU Muzikos akademija) kūrėjų, 1989–2012 m. muzikos teorijos dalykų dėstytojas, nuo 1992 m. – docentas, 1990–2010 muzikos teorijos ir istorijos katedros vedėjas.
Reikšmingiausias pedagoginis darbas susijęs su Kauno J. Gruodžio aukštesniąja muzikos mokykla (konservatorija), kur jis dirbo 33 metus (1970–2003), 30 metų vadovavo Muzikos teorijos-kompozicijos skyriui. Tuo laikotarpiu jis dėstė muzikos teorijos disciplinas ir buvo pagrindinis kūrybos dėstytojas. Jo kūrybos klasę baigė 22 absolventai (tiek buvo įteikta mokyklos baigimo diplomų su įrašu apie kompozicijos kurso baigimą). Tiesa, ne visi tęsė kūrybos kelią: 11 baigė kūrybos studijas LMTA. Aktyvią kūrybinę veiklą pratęsė devyni, kurie šiandien yra Lietuvos kompozitorių sąjungos nariai – Kęstutis Bieliukas, Zita Bružaitė, Algirdas Bružas, Antanas Jasenka, Alvidas Remesa, Gintaras Samsonas, Nijolė Sinkevičiūtė ir jau iškeliavę amžinybėn Daiva Rokaitė, Algirdas Klova.
A. Kubiliūnas dalijasi mintimis apie kūrybos mokytojo darbą
„Dirbdamas J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (konservatorijoje), turėjau kūrybos mokinių, pagal jų prigimtį ir sugebėjimus – viso diapazono paletę. Vienus reikėjo skatinti kuo daugiau rašyti (kuo daugiau prirašyti gaidų kitai pamokai), kitus gi, lengvesnę ranką turinčius – truputį ir „prilaikyti“, siūlant daugiau pagalvoti, kritiškiau pažvelgti į tai, ką rašo. Be to, kiekvienas mokinys, būdamas skirtingas ne tik gaidų rašymo sugebėjimais, bet ir požiūriu į tai, ką jis daro, visada kelia rūpesčių pedagogui: kaip mokinį įtikinti, ką ir kaip jam būtų vertingiau daryti. Remdamasis savo asmeniniais pastebėjimais, galiu tik viena pasakyti, kad veržlūs ir truputį nepaklusnūs mokiniai, turintys ir reiškiantys tegu dar ir ne visai motyvuotą asmeninę nuomonę (mokiniui tai leistina), vėliau gyvenime paprastai pasiekia daugiau. Jų savarankiškas charakteris, jau kūrybos užuomazgoje besikaišiojantys „ragiukai“, vėliau gyvenime dažniausiai tampa didžiuliu privalumu, padedančiu siekti aukštumų. /…/
Kūrybos pedagogui kiekvienas mokinys – kita patirtis, kito pasaulio atvėrimas. Nei vienam kūrybos mokiniui nepritaikysi visiškai tos pačios mokymo metodikos, jau pasiteisinusios su buvusiu mokiniu. Kitoks charakteris, kitokia kūrybinė prigimtis reikalauja kitų įžvalgų, kitų sprendimų. Esu patenkintas, kad likimas man padovanojo galimybę prisiliesti prie kūrybos mokymo. Nežinau, ar visi buvę mokiniai džiaugiasi mokęsi pas mane, o aš… taip.“
Mokiniai prisimena mokytoją A. Kubiliūną
K. Bieliukas: „Tik geri prisiminimai. Konkretus, lakoniškas, aiškus pastabomis. Reiklus muzikinei medžiagai, visada reikalavo motyvavimo bet kokiam muzikiniam judesiui. Draugiškas, suprantantis jaunimą.“
Z. Bružaitė: „Norėčiau dvipusį prisiminimą aprašyti. Rimtesnį ir buitiškesnį, lengvesnį. Prie pirmojo varianto įvardinčiau šimtaprocentinį mano Mokytojo, kompozitoriaus Algimanto Kubiliūno atitikimą pedagoginiam darbui, jo kokybiškai ir metodiškai dėstomus dalykus – ar tai būtų individuali muzikinės kūrybos paskaita, ar nedidelei grupei dėstoma harmonija, ar lietuvių liaudies muzika. Visur buvo juntama tvarka, kompetencija ir žinojimas – ką, kada ir kaip pasakyti ar net gyvai iliustruoti (pagroti, padainuoti lietuvių liaudies dainos fragmentą). Labai svarbu paminėti ir Mokytojo santykį su besimokančiuoju, kuris buvo tiek pagarbus, kad, regis, jo neišmuštų net ir didžiausios nemokšos ar neklaužados. Kita vertus, dažnai save pagaudavau, kad į jo pamokas einu ir Mokytoją stebiu kaip aktorių, nes jo paskaitos man atrodydavo kaip monospektakliai, ir todėl nebuvo ilgu ar nuobodu. Kartais net laukdavau pasikartojančių Mokytojo frazių lyg atsako į mano labai „kietas“ kūrybiškas idėjas. Ir sulaukus vėl vidus patenkintas siautėdavo, išgirdus tą patį žodį „burbulas“, kurį paprastai Mokytojas iššaudavo ir pasisukdavo į langą. Taip suprasdavau, kad ką padariau ir bandžiau apginti savais žodžiais skamba lyg tuščias puodas. Dar labai patikdavo, kai Mokytojas išsakydamas pastebėjimus ir rekomendacijas apie mano kūrybinius bandymus, akcentuodavo muzikinio grūdo svarbą. Iš pradžių nelabai supratau apie kokį grūdą buvo kalbama, bet vėliau tapo aišku, kad reikia savo būsimai kompozicijai surasti pagavią muzikinę idėją, kurioje gali slypėti melodijos motyvo, ritmo ar harmoninės slinkties savitumas, nes jų dėka iš to grūdo gali užaugti sėkmingas kūrinys. Vėliau jau mano mokiniai ir studentai pasakojo, kaip jiems pakeldavau nuotaiką, kai analizuojant kūrinius aš vis tą grūdą minėdavau…“
A. Bružas: „Kompozitorius Algimantas Kubiliūnas mokė mus svarbiausių dalykų. Jam rūpėjo, kad jo mokinių kuriama muzika turėtų savąjį veidą, būtų šiuolaikiška ir išskirtinė. Kiekvienam mokiniui linkėjo muzikoje surasti lietuviškumo bruožų.“
A. Jasenka: „Apie Algimantą galiu pasakyti tai, kad buvo kuklus, ramus, kantrus, disciplinos žmogus, pagarbiai elgėsi su bet kokiu studijuojančiu. Pedagogas, kuris taip pat kūrė muziką, supažindino su jau istorijos patikrinta muzikine literatūra. Mokiausi keturis metus jo vadovaujamoje kompozicijos klasėje. Iš to meto studijų ypač įsimintinos dermės paieškos, tyrimas, analizės. Paskui sekė ritmo tyrinėjimai. Ir galiausiai – suvedimas į kompoziciją, kartais klasikinę, kartais abstrakčią, bet visuomet būdavo prašoma ir reikalaujama, kad viskas būtų motyvuota. Taigi, man suteikė Algimantas pradmenis, dėl to vėlesniuose etapuose buvo lengva su polėkiu studijuojant kompoziciją. Dėkingas jam.“
A. Remesa: „Galvoje įstrigęs vienas jumoristinis prisiminimas. Dar pirmame kurse, pamenu, nespėjau atlikti dėstytojo Kubiliūno užduoties – sukurti 16 taktų vienbalsę melodiją. Nepamenu priežasčių, bet sugebėjau parašyti tik 8 taktus. Tada šovė į galvą mintis palengvinti užduotį ir greitai parašiau nuo paskutinio takto retrogradinę inversiją – t.y. parašytą melodiją veidrodiniu būdu. Galvojau, dėstytojas nepastebės, tuo labiau, kad tai oficialus komponavimo metodas. Pamenu, Kubiliūnas atidžiai pergrojo melodiją vieną kartą, antrą kartą ir įdėmiai patyrinėjęs, pradėjo garsiai juoktis. Juokėsi ilgai. Buvau „pagautas“ ir mano darbas nebuvo užskaitytas. Bet buvau pagirtas už išradingumą… Daugiau „gudrauti“ nebandžiau.“
G. Samsonas: „Per vieną pirmųjų pamokų pirmame kurse, Kubiliūnas sužinojęs, kad mokykloje mokiausi sustiprintos vokiečių kalbos klasėje, atnešė man storą romaną vokiečių kalba, kad toliau tobulinčiau vokiečių kalbos žinias ir pasakė, kad užsienio kalba tikrai bus reikalinga. Knyga buvo labai stora, literatūrinė kalba gan sudėtinga, tad perskaičiau tik kokį trečdalį ir grąžinau… Gerai, kad nepaklausė apie ką, dabar teprisimenu raudoną viršelį… Per vieną paskutiniųjų pamokų, jau ketvirtame kurse, ruošėmės repetuoti mano kūrinius įrašams, kurie buvo reikalingi stojimui į akademiją. Įrašai turėjo būti po poros dienų ir tai turėjo būti, ko gero, jau paskutinė repeticija su specialybės dėstytoju. Vienas kūrinių buvo smuikui ir fortepijonui, o Kubiliūnas buvo sutaręs, kad smuiku grieš žinoma Kauno smuikininkė, tačiau repeticijos dieną ji atsisakė. Mums abiem buvo labai nesmagu, bet Kubiliūnas patarė pakalbėti su moksleiviais, gal kas imsis, nors laiko buvo tikrai mažai. Pavyko prikalbėti vieną altininką, kuris anksčiau buvo grojęs smuiku. Aišku, garso kokybė, intonavimo švarumas ir visa kita tikrai akivaizdžiai skyrėsi, tačiau po repeticijos Kubiliūnas pasakė, „na, per įrašą tikrai bus ne blogiau nei su ana smuikininke“. Aišku, tie žodžiai buvo tikra paguoda…“
N. Sinkevičiūtė: „Išvesčiau tokią formulę: Algimantas Kubiliūnas = Inteligencija + Profesionalumas + Dėmesys + Siena, už kurios saugu ir gera studijuoti bei kurti.“
Apie koncerto-dedikacijos „Algimantas Kubiliūnas ir jo mokiniai“ programą
Koncertą „Algimantas Kubiliūnas ir jo mokiniai“ pradės ir užbaigs A. Kubiliūno kūrinių premjeros. Pradžioje skambės dvi pjesės fortepijonui iš rinkinio „Impulsai“. 2020 m. spalio 16 d. parašęs pirmąją rinkinio pjesę, autorius šių metų spalio 7 d. sukūrė jau 71-ąją ir ketina tęsti šį sumanymą, sudėdamas po 20 miniatiūrų į atskirus sąsiuvinius. Koncerte skambės pjesės Nr. 71 ir Nr. 34.
Koncerto pabaigoje išgirsime naują vokalinį ciklą „Tu, kursai praeini“ aukštam balsui ir fortepijonui (J. Marcinkevičiaus ž.), kurį autorius komentuoja lakoniškai: „Kūrinio idėja filosofinė, išreikšta tekste: pamąstymai apie dramatišką žmogaus kelią. Muzika stengiausi sustiprinti teksto emocinį lauką, t. y. muzikinėmis priemonėmis paryškinti kontrastingas būsenas – dramatizmą ir nusiraminimą.“
Kiti programos autoriai taip pat pateikė informacijos apie savo kūrybą ir koncerte skambėsiančius kūrinius.
A. Bružas: „Pjesės fortepijonui „Stikliukai“ sukūrimą inspiravo dailininko Arūno Vasiliausko akvarelės. Nuotaikingoje miniatiūroje girdime skirtingus epizodus. Pirmoje dalyje aštriais akordais parodomas stiklo aštrumas. Vidurinėje dalyje girdime lietuviškas raudų intonacijas, miniatiūros reprizoje – vėl stikliukai, kurie ne tik spindi, bet ir žaloja. Pjesė „Senojo šulinio motyvas“ – tai lėtas muzikinis pasakojimas. Miniatiūros ekspozicijoje – autoriaus filosofiniai apmąstymai. Čia aštrių kampų neliko. Šešioliktinių judėjimas primena apie vandens tėkmę. Miniatiūra „Senojo šulinio motyvas“ buvo sukurta pagal dailininko A. Vasiliausko akvarelę.“
G. Samsono kūrinį „Da Capo… l’hommage Samuel Bak“ smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui inspiravo Samuelio Bako siurrealistinis paveikslas „Laiko pabaigai“. S. Bakas – žydų kilmės dailininkas ir rašytojas, gimęs Vilniuje 1933 m., išgyvenęs holokaustą, 1948 m. pasitraukęs į Izraelį, nuo 1993 m. gyvenantis JAV.
Z. Bružaitė: „Kas dažniausiai mane „įstumia“ į vokalinių kamerinių kūrinių žanrą? Ne kompozicinis metodas ar išskirtinai moderni sistema, o pasikartojančios temos apie meilę, mirtį, gyvenimą, balso ir fortepijono darni vienovė, gebanti perteikti teksto ir garsų prasmes bei išlaisvinti vaizduotę. Tokios yra ir mano dainos nežinomų autorių tekstais vokiečių kalba – „Du bist mein“, „Ich sag, der Sommer…“ („Tu esi mano“, „Sakau, vasara…“)“
K. Bieliukas: „Kūrinį fortepijonui „Penkiolika taktų rudenio vieversiui“ sudaro 15 epizodų, kurių muzikinė medžiaga grindžiama 4 garsų eilėgarsiu (visi taktai, išskyrus 15-ą). Dėl patogumo kai kuriuose taktuose enharmoniškai pakeistas užrašymas. Dėka skirtingo akordų išdėstymo išgaunami įvairūs sąskambiai, jų charakteriai, spalva. Kūrinys dedikuotas žmonai Linai.“
A. Jasenka savo kūrinį „Girdėk, girdėk“ sopranui ir violončelei pristato Birutės Mar žodžiais iš eilėraščių knygos „SOLOS“:
girdėk girdėk
tamsos klajonių dainą
kada šešėliais
uždega žvakes-
šešėlių žingsniais
angelai nueina
ir traiško vėjas
lapų sieliukes.
A. Remesa savo kūryboje išskirtinį dėmesį skiria liturginei ir profesionaliai sakralinei muzikai. Joje kompozitorius akcentuoja metafizinę garso prigimtį, aukština amžinąsias tiesas. Muzikos komponavime sėkmingai derina viduramžių choralą ir šiuolaikinės muzikos modalinę techniką. Sakralumo ir šiuolaikiškumo vienybė yra vienas ryškiausių ir patraukliausių A. Remesos kūrybos bruožų. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kurti programinę sakralinę muziką fortepijonui. 1987 m. pasirodė pirmasis kompozitoriaus miniatiūrų ciklas fortepijonui „Stigmos“. Ciklą sudaro penkios kontrasto principu apjungtos dalys, kuriose meditacine dvasia piešiamas šv. Pranciškaus Asyžiečio stigmatizacijos momentas, įvykęs Italijoje 1224 m. rugsėjo 17 dieną. 1998 m. sukurtas penkių dalių ciklas fortepijonui „Sakramentalijos“ savotiškai pratęsia „Stigmų“ dvasinę idėją. Kūrinį įkvėpė atsitiktinai surasta sena dėžutė su mažais vaikystės laikų pašventintais daikčiukais, kurie ir tapo savotiškomis programomis penkioms pjesėms. Tiek atlikėjas, tiek klausytojas kiekvienos pjesės turinį gali medituoti laisvai pasirinkta eilės tvarka: rožinis, medalikėlis, kryželis, maldaknygė, šventas paveiksliukas. Autoriaus nuomone, ciklas persmelktas gilia asmenine nostalgija.
N. Sinkevičiūtė, kalbėdama apie savo kūrybinį kelią, įvardija tris svarbiausius savo mokytojus: pirmasis – tai jos Tėvelis, žymus chorvedys, muzikos mokytojas, lietuvių liaudies dainų bei chorinės muzikos puoselėtojas; antrasis mokytojas – kompozitorius Algimantas Kubiliūnas, išmokęs ją kompozicijos amato Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje; trečioji mokytoja, nuolat įkvepianti ir skatinanti gilintis, ieškoti yra pati lietuvių liaudies daina. Pjesių fortepijonui ciklo „Dvylika lietuviškų“ leidinyje autorė kreipiasi į atlikėjus: „Gerbiami pianistai, nebūkim vienpusiški. Pabūti vienpusiškais visada suspėsim, tikrai nepavėluosim. Būkim azartiški ir smalsūs – bandykim fortepijonu dainuoti, ne tik skambinti pačias gražiausias dainas pasaulyje – lietuviškas.“
***
2022 m. spalio 19 d. 18 val.
Koncertas-dedikacija „Algimantas Kubiliūnas ir jo mokiniai“
Kauno valstybinė filharmonija, Mažoji salė
PROGRAMA
Algimantas Kubiliūnas (g. 1939) – Dvi pjesės fortepijonui iš rinkinio „Impulsai“ (2021), premjera
Algirdas Bružas (g. 1960) – „Senojo šulinio motyvas“, „Stikliukai“ fortepijonui (2016)
Gintaras Samsonas (g. 1962) – „Da Capo… l’hommage Samuel Bak“ smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui (2015)
Zita Bružaitė (g. 1966) – „Du bist mein“ (2011) , „Ich sag, der Sommer ist nie…“ (2012) balsui ir fortepijonui (viduramžių anonimo ž.)
Algirdas Klova (1958–2021) – „Ramybė“ fortepijonui. Ciklas dedikuotas seseriai Aušrai Klovaitei (1993)
Kęstutis Bieliukas (g. 1957) – „15 taktų rudenio vieversiui“ fortepijonui (2004)
Antanas Jasenka (g. 1965) –„Girdėk, girdėk“ sopranui ir violončelei (Birutės Mar ž.) (2002)
Alvidas Remesa (g. 1951) – Dvi pjesės iš ciklo fortepijonui „Sakramentalijos“ (1998)
Nijolė Sinkevičiūtė (g. 1956) – „Subatos dienelę“, „Oi ta ta, buvo anyta“, „Vėlus vakarėlis“ fortepijonui iš ciklo „Dvylika lietuviškų“ (2011)
Algimantas Kubiliūnas – Vokalinis ciklas „Tu, kursai praeini“ tenorui ir fortepijonui (J. Marcinkevičiaus ž., 2021), premjera
Atlikėjai:
Mindaugas Zimkus (tenoras)
Joana Gedmintaitė (sopranas)
Karolina Beinarytė-Palekauskienė (smuikas)
Eglė Lapinskė (altas)
Saulius Bartulis (violončelė)
Roma Jaraminaitė (violončelė)
Motiejus Bazaras (fortepijonas)
Mykolas Bazaras (fortepijonas)
Aušra Klovaitė-Berezinienė (fortepijonas)
Koncerto vedėja – muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė
Rengėjas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius. Rėmėja Lietuvos kultūros taryba. Partneriai: Kauno valstybinė filharmonija, Kauno Juozo Gruodžio konservatorija, LRT Klasika, Irenos Mikuličiūtės dailės galerija.
Parengė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra