Rūta Gaidamavičiūtė. Ilgai rinkta puokštė. Laudacija Danutei Palionytei

14 Spa Rūta Gaidamavičiūtė. Ilgai rinkta puokštė. Laudacija Danutei Palionytei

Ryškiausių 2021 metų muzikologų darbų konkurso komisija Onos Narbutienės premiją skyrė muzikologei Danutei Palionytei už dešimtmečius puoselėtos muzikos kritikos nuoseklumą ir gelmę. Jos publicistikos rinktinę „Kad žydėtų muzikos gėlynai“ 2021 metais išleido Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Laudaciją laureatei parengė šio tekstų rinkinio įkvėpėja ir sudarytoja Rūta Gaidamavičiūtė.

Šiandienos kontekste mūsų darbas neatrodo toks būtinas, bet tuo metu, kai reikėjo palaikyti tautos dvasią ir stuburą, kūrėjų, o tuo pačiu ir mūsų veikla turėjo stiprinančios, perspektyvą brėžiančios galios. Tai pasakytina ir apie muzikologų premijų steigėjų – Onos Narbutienės ir Vytauto Landsbergio – darbus.

Beveik visų šios kartos muzikologų dalia buvo tapti pirminių šaltinių metraštininkais, turint slaptą užduotį pridengti nuo valdžios tai, kas nepadoriai modernu, ar skiriama dėmesio doze netiesiogiai paliudyti rašomų niekalų vertę, skiriant jiems šabloninius, netekusius turinio klišinius epitetus – patoso nuvainikavimo, paslėptos tiesos strategija. Svarbu buvo atpažinti ir palaikyti neišprievartautos kūrybos galimybes, jų nuokrypį nuo įprastų „maršrutų“, nusistovėjusių praktikų griovimą.

Kaip kūrybai, taip ir kitai veiklai svarbiausias yra vidinis poreikis, kai rašai ne todėl, kad kažkas užsakė ar reikia taškų pedagoginei karjerai, o todėl, kad rūpi, skauda, kad galvoji pataisyti pasaulį. Tokia, tarsi, kultūrinė pedagogika plačiąja prasme. Per save perleisdama daugiau nei amžių siekiantį lietuviškos muzikos vyksmą, autorė, tarsi, sujungia skirtingų amžių kūrėjų siekius išlaikyti savitą gaidą tokioje margoje kultūrinėje apsuptyje. Mano laudacijos herojė Danutė Palionytė kolegoms daug kur galėtų būti pavyzdžiu.

Panašiai kaip poetas Marcelijus Martinaitis, ji galėtų pasakyti, kad savo rašymu „bandau susieti senuosius kodus su šiuolaikiška patirtimi, kitaip kultūra tampa pakibusi ir niekam nereikalinga“[1]. Prie daugelio muzikologės tekstų bus grįžta, kada kam reikės, kiekvienam skirtingai. Juos sieja sąžiningai kaupta medžiaga. Autorės atida ir dėmesys padės pajusti kodėl tokie reiškiniai iškilo, kodėl liko svarbūs iki šiol. Formuodama nuomonę apie jau tapusių istorija reiškinių svarbą ar pati dar tik besistengdama suvokti tik ką atsiradusių kūrinių poveikio mįsles, ji patraukia sąžininga pozicija.

Bendruomenės lauko mažumas ir to paties dar išsiskaidymas pagal domėjimosi, grupinius interesus, asmenines simpatijas ir kitokius kriterijus lemia, jog parašytų darbų intencijos vėliau tampa nelengvai atsekamos. Net jei straipsnis užsakytas, gali justi ar pačiam autoriui svarbu tai, į ką jis gilinasi. Tarp tų, kurie klausė šiuolaikinės muzikos ir kuriems ji buvo svarbi, Danutė Palionytė užima garbingą vietą.

Mokslininkei būdinga turtinga, vaizdinga kalba, nuosekliai vedama mintis, geras konteksto išmanymas. Tekstuose, skirtuose personalijoms, daug taiklių asmens kūrybos charakteristikų: „gerų ketinimų kupinas žvilgsnis“ (apie A. Račiūną straipsnyje „Neišsenkamo gerumo paunksmėje“) arba „įsisupusios į švelnias plagalines skraistes“ (ten pat). Danutė Palionytė keliais sakiniais moka labai taupiai charakterizuoti autorių, jo stilių ar atskirą kūrinį. Straipsnyje skaitome, kaip muzikologė tiksliai charakterizuoja tokio sudėtingo kompozitoriaus, kaip Vytautas Bacevičius kūrybą.

Idealybės matmuo, pakylėta pozicija mokslininkę artina su tarpukario Lietuvos epochos pasišventusiais asmenimis. Danutė Palionytė ne kartą buvo įvertinta: pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos premiją už fundamentalius tyrimus lietuvių muzikos srityje (2003), Onos Narbutienės premiją už egzilio lietuvių muzikos kultūros tyrinėjimus knygoje „Julius Gaidelis – namų ilgesio dainius“ (2009).

Danutė Palionytė fiksavo ne tik tai, ką įdomaus pateikia kiekviena diena, bet ir kreipė žvilgsnį į dominusią istorinę praeitį, bandydama atsakyti į su tautos savastimi susijusius kūrybos klausimus. Todėl nenuostabu, kad visą gyvenimą tyrinėtoja ypač angažuotai gilinosi į su tautiškumu susijusius reikalus. Ji labai vertino kitų nusiteikimą dirbti „vardan tos Lietuvos“ ir pati kiek galėjo dirbo. Tai buvo sąmoninga jos kultūrinės rezistencijos forma – tiek palaikyti nelabai valdžios toleruojamus autorius, tiek bandyti iškelti kuo daugiau nevertinamos ir neskatinamos tirti istorijos faktų.

Mokslininkė yra jautri muzikos detalių fiksuotoja ir kartu racionali formų logikos stebėtoja. Ji per natas aiškiai mato kūrinio struktūrą, sugeba iškelti ir apibūdinti esmines kūrinio savybes, tiek pavykusias, tiek ir nelabai. Daug dėmesio muzikologė kreipė į išeivijos reikalus. Vėlyvuoju laikotarpiu, kai jau buvo galima apie tai kalbėti ir pasiekti medžiagą, ji parašė dvi knygas – apie Julių Gaidelį ir apie Joną Švedą.

Tai, ką ji vertino muzikologų veikloje, ne kartą yra išsakiusi rašydama apie kolegas, pvz. apie Julių Špygelglazą, Algirdą Ambrazą, Vytautą Landsbergį, Oną Narbutienę.

Vėliau mokslininkė itin daug nuveikė gilindamasi į XIX–XX a. Lietuvos muzikos situaciją. Kadangi tautinio judėjimo procesai buvo glaudžiai susiję su muzika, tai čia ryšių randama tiek pasaulietiniuose, tiek bažnytiniuose žanruose. Daug laiko ir įdirbio pareikalavo pirmosios muzikos istorijos knygos, skirtos tautinio atgimimo metams (1883–1918) sudarymas ir straipsnių jam rašymas. Žinia, senųjų giesmynų, įvairių kultūrinių draugijų studijos reikalauja daug laiko, konteksto išmanymo, juo labiau, kad ilgą laiką tam laikotarpiui nebuvo skiriama dėmesio. Net priešingai, stengtasi sumenkinti jo svarbą.

Iki pačios brandos tyrinėtoja išlaikė mažos mergaitės sąžiningumą ir stropumą. Be bendro pozityvaus nusiteikimo tiek senųjų muzikų, tiek dabarties kūrėjų atžvilgiu, ji suranda daugybę neskelbtos medžiagos, ją kryptingai iškelia, motyvuoja ir, taip užpildžiusi tam tikrą nežinomos istorijos dalį, vieną po kitos šalina gausias baltąsias dėmes. Pietistinis požiūris į senąją kultūrą, lietuvybės idėjos visapusiškas palaikymas ir puoselėjimas kelia pagarbą. Kartu su jos persakytais Justino Marcinkevičiaus žodžiais galima tarti, kad „muzikoje turi likti ne rankų, o širdies šešėlis“. Tos širdies nepagailėta visuose jos darbuose.

Jau ankstyvaisiais darbais Danutė Palionytė garsėjo kaip Stasio Šimkaus kūrybos specialistė – parašė daugybę straipsnių, išleido keletą knygų (S. Šimkus. Straipsniai. Dokumentai. Laiškai. Amžininkų atsiminimai. Vilnius: Vaga, 1967, 495 p.; Stasys Šimkus. Vilnius: Vaga, 1988, 122 p.; S. Šimkus. Tėve mūsų. Vilnius: Muzika, 1993, 30 p.; Stasio Šimkaus laiškai žmonai. Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, 1997. 175 p.). Tad iki šiol neturime didesnio S. Šimkaus kūrybos eksperto. Greta jau minėtų, svarbūs yra Danutės Palionytės autoriniai leidiniai „Valanda su kompozitorium Antanu Račiūnu“ (1970), nedidelio formato „Lietuvos TSR kamerinis orkestras“ (1972), pedagoginiams tikslams skirti veikalai.

Pokario laikotarpiu tarp lietuvių muzikologų iš pradžių buvo griežta skirtis į teoretikus, istorikus ir etnomuzikologus. Palionytė turi ir vieniems, ir kitiems būdingų bruožų. Ji kruopščiai tyrinėja išlikusią medžiagą apie senuosius mūsų kultūros bei išeivijos veikėjus, tiek pat kompetentingai gali pagrįsti visus simfonijos formų porūšius, nustatyti kas būtent kūrinio melodikai ar harmonijai teikia savitumo. Tai nenuostabu, nes konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją) ji baigė 1961 m. studijavusi Juozo Gaudrimo muzikos istorijos klasėje, 1975–1979 m. tobulinosi Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) Teatro, muzikos ir kino institute neakivaizdinėje aspirantūroje, po to 1982 m. apgynė menotyros kandidato disertaciją „Šiuolaikinė lietuvių tarybinė simfonija (1965–1975)“, o grįžusi dvidešimt metų (nuo 1985 iki 2005) dirbo muzikos teorijos katedroje. Kaip lydinti tema ne kartą prasimuša ir etninės muzikos pažinimo bei vertinimo gaida, ypač ryškiai atsiskleidusi studijose apie senąsias giesmes, o ir nuolat stebima vertinant kompozitorių kūrybą.

Knygą „Kad žydėtų muzikos gėlynai“ sudaro šeši skyriai. Pirmajame – „Šimkiada“ – talpinama įvairiais laikotarpiais aktualinta medžiaga. Antrajame – „Kasdieninė duona – gyvoji muzika“ – rasime straipsnius apie atskirus kūrinius, jų grupes, sceninės muzikos recenzijas ir panašiai. Trečiasis skyrius – „Portretai, siluetai“ – tai kompozitorių, atlikėjų, kitų su muzika kaip nors susijusių asmenų kūrybiniai portretai. Ketvirtajame skyriuje – „Iš praeities“ – matome daug garsių mūsų kultūros vardų: Vydūną, Albertą Storostą, Juozą Kalvaitį, sekami religinės muzikos keliai, domimasi čekų kompozitorių mokykla ir pan. Penktasis skyrius – „Muzikologinių knygų atvartai“ – skirtas knygų recenzijoms, o šeštasis – „Apie muzikinius kontaktus“ – įspūdžiams iš bienalių, konferencijų, koncertinių kelionių, suvažiavimų.

Pati Danutė dar 1986 metais vykusio pokalbio metu apie muzikologo pašaukimą yra sakiusi, jog „muzikos kūrinyje visada ieškojau (sąmoningai ar nesąmoningai) dvasingumo, humanistinio turinio, tikro meniškumo ir didelio profesinio meistriškumo. Ilgainiui, kaupiantis patirčiai, plėtėsi estetinių poreikių laukas, kito požiūris į kūrinio vertę. Žinoma, keitėsi (t. y. didėjo) ir reikalavimai. Vertinti dažniausiai padėdavo (ir padeda) „šeštasis“ jausmas. O muzikologinės interpretacijos metodai visada priklauso nuo paties kūrinio.“[2]

Kaip rašyti, kad ir po penkiasdešimties ar daugiau metų straipsniai neprarastų savo svorio, kad pasikeitusios istorijos peripetijos ar naujų teorijų mados nenusineštų visos jų vertės?

Danutei Palionytei rūpėjo rasti savo gyvenimo temą, įsitraukti į tuomet negausų rašančių kolegų būrį, suspėti aprėpti tiek kūrybos, tiek atlikimo barus, išsiaiškinti begalę įdomių su muzika susijusių dalykų. O mums, retrospektyviai grįžtantiems į nelabai seną praeitį, jos tekstuose smagu rasti aiškiais kriterijais pagrįstą būto muzikos gyvenimo vaizdą.

Ši ilgai rinkta Danutės Palionytės darbų puokštė džiugins ne vieną, atrandantį joje dominančią formą ar spalvą.

[1] Marcelijus Martinaitis. Gyvenimas į praeitį: prisiminimų atšvaitai. Sudarė ir parengė A. Rybelis, Vilnius: Margi raštai, 2018, p. 186.

[2] Muzikologo pašaukimas. Rūta Gaidamavičiūtė. Kūrybinių stilių pėdsakais. Pokalbis su muzikais. Vilnius: LMTA, 2005, p. 401.

Lietuvos muzikos antena