13 Spa Eglė Šeduikytė Korienė. Laudacija Živilei Stonytei-Tamaševičienei už istorinį Juozo Naujalio motetų atradimą
Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos organizuojamame Ryškiausių muzikologų darbų konkurse muzikologė Živilė Stonytė-Tamaševičienė pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos premiją už istorinį Juozo Naujalio motetų atradimą, kurį vainikavusį leidinį „Juozas Naujalis. Motetta“ 2021 m. išleido Lietuvos muzikos ir teatro akademija. 2022 m. spalio 10 d. Kompozitorių namuose, apdovanojimų renginio metu, laudaciją laureatei perskaitė muzikologė Eglė Šeduikytė Korienė.
Dažnai taip nutinka, kad kokiame nors padėkų sąraše svarbiausius paminime paskutiniuosius ar net pamirštame apie juos užsiminti. Nes tie svarbiausieji, tarsi, yra savaime – nešiojamės juos dėkingi širdyje, tyliai kalbamės su jais, padėkojame 100-us kartų jiems mintyse, o vėliau apsižiūrime, kad taip nieko ir neištarėme. Taip nutiko ir man, kai prieš metus, atsiimdama premiją šioje pačioje iškilmėje, pamiršau padėkoti Živilei už nuoširdų jos indėlį, parengiant knygą leidybai. Tačiau, štai taip susiklostė aplinkybės, kad dabar, apsukus metams ratą, tokiame pat renginyje buvau paprašyta parašyti laudaciją Živilei ir turiu galimybę ne tik padėkoti jai, jau ilgiau nei 10-metį tyliai dirbančiai „už kadro“, bet ir pasidžiaugti, pasveikinti ir kaip kitose kultūrose būtų padaryta – žemai nusilenkti, ne tik savo, bet ir kitų vardu.
Akivaizdu, kad šioje iškilmingoje kalboje nebus išvengta ir asmeninio pobūdžio replikų, kadangi su Živile esame pažįstamos seniai – dar nuo M. K. Čiurlionio menų mokyklos laikų. Vėliau vis prasilenkdamos ir vėl susitikdamos, koja kojon žengėme akademijos koridoriais, o kai kojos nenuvesdavo į paskaitas, jas miklindavome vargonų pedalais (netgi pas tą patį specialybės dėstytoją). Koncertinės gastrolės po visą Lietuvą ir ypač išvykos su vargonininkų choru leido pastebėti Živilės charizmatiškąsias puses, puikų humoro jausmą ir pomėgį scenai. Dalijomės ir bažnyčios vargonininko duona (vėlgi, toje pačioje Jeruzalės Kalvarijų bažnyčioje, tik ne tuo pačiu metu). Buvo etapas, kai auginome vaikus, po kurio ir vėl susitikome akademijoje, tik jau nebe studentės, o kolegės. Taigi, Živilę teko pažinti pačiais įvairiausiais rakursais ir daugybėje amplua.
Vienas jų – Živilės mokslininkės pašaukimas ir talentas, ryškia gija nusidriekęs per visas jos veiklas. Ypač jis išryškėjo ir išsiskleidė jai vadovaujant LMTA leidybos centrui, kuriame per pastarąjį dešimtmetį išleisti leidiniai pasižymi aukšta moksline kokybe. Būdama nepaprastai reikli sau, Živilė yra nenuolaidi ir kitam, nepaisant jokių artimų bičiulystės ar kolegiškų ryšių. Teko tai aštriai patirti ir savo švelniu „kailiu“. Manau ir kiti, tiek anksčiau, tiek ir šiandien čia apdovanotieji, kurių darbų leidybą lydėjo ir prižiūrėjo aštrus Živilės žvilgsnis bei tikslinti, braukyti, koreguoti, pildyti ir tiek, kiek prireiks – taisyti įgudusi ranka, paliudys tą patį. Kaip ir neginčijamą faktą, kad dėl į dienos šviesą išleisto jos kuruoto darbo, galėjome ramiai miegoti ir neteko kuriam nors naktį šokti iš sapno nuo minties, kad tame ar kitame puslapyje liko kas nors nepatikrinta, neištaisyta ar nepapildyta.
Šių svarbių mokslininkui savybių, talento ir pašaukimo rezultatas yra šios dienos šventinės nuotaikos ir dabar šių jai sakomų žodžių priežastis – tai jos pačios stulbinantis atradimas, pakoregavęs Lietuvos muzikos istorijos puslapius ir palikęs ne vieną mūsų be amo. Tai Živilės sudarytas, parengtas ir išleistas unikalių Juozo Naujalio giesmių natų leidinys „Motetta“, kuriame publikuotos ir iki šiol buvę nežinomos Naujalio kompozicijos vyrų chorui. Šis neeilinis atradimas jau yra apdainuotas moksliniu straipsniu prestižiniame mokslo leidinyje „Lietuvos muzikologija“, ne kartą skelbtas konferencijose, pristatytas radijo laidose, o patys motetai Živilės vadovaujamo Šv. Juozapo kunigų seminarijos choro spėti atlikti ne tik Lietuvos miestuose (kol kas vis dar lieka aplenktas Vilnius), bet ir Paryžiuje. Šiuos įvykius pakeliui dar vejasi iki šių metų pabaigos pasirodysianti Naujalio liturginių kompozicijų chorams kompaktinė plokštelė, kurios radimąsi, žinoma, lydės visa eilė koncertų (tikėkimės ir Lietuvos sostinėje). Taigi, įvykis bažnytinės ir bendrai Lietuvos muzikos istorijos padangėje didingas, neeilinis ir jau spėjęs pritraukti daug dėmesio.
Po laudacijos žanrui priderančios ilgos prakalbos, pamažu priartėjome ir prie paties leidinio aptarimo, kuriame tarp 57 Juozo Naujalio kūrinių chorui, publikuotos dar niekam nežinotos ir negirdėtos 29 kompozicijos tribalsiam ir keturbalsiam vyrų chorui a cappella. Živilė išsiaiškino, kad jos buvo užrašytos 1912–1919 metų laikotarpyje, skirtos atlikti Žemaičių kunigų seminarijos chorui, kuriam Naujalis tuomet vadovavo. Leidinio pratarmėje iš anksto užbėgdama už akių vertinantiems Naujalio kūrybą kaip pernelyg tradicinę ir nemodernią, Živilė pateikia aiškią savo poziciją ir pradeda pagiriamuoju žodžiu Naujaliui, pabrėždama nepavaldžią laikui jo liturginę kompetenciją, įgytą aukštojoje Rėgensburgo bažnytinės muzikos mokykloje pas žymiausius to meto liturginės muzikos, bažnytinės muzikos istorijos ir grigališkojo choralo žinovus. Šia kompetencija Naujalis rėmėsi komponuodamas ir gludino ją 42 metus dirbdamas vargonininku Kauno katedroje.
Šiame rinkinyje Živilės kruopštumą, žinių gylį ir kompetencijos plotį liudija gausybė paaiškinimų. Juk atradus tokį lobį, autorė, galėjo būti užvaldyta nenumaldomo noro kuo greičiau nustebinti muzikų bendruomenę ir publikuoti natų leidinį, kaip įprasta su keletu komentarų, bet nevargti prie jo ištisus du ir daugiau metų. Tačiau profesinė sąžinė neleido palikti ką nors nesurasta, nepaminėta, neišbaigta. „Altissima flumina minimo sono labuntur.“ Gilios upės tyliai teka. Čia vėl gi atsiskleidžia Živilės požiūris į daromus darbus – geriau tyliau ir vėliau, bet kuo geriau! Tą byloja didžiulis natų sąsiuvinio priedas, kukliai pavadintas komentarais. Juose išaiškinami lotyniškų giesmių žanrų (responsorijų, antifonų, himnų ir kitų) specifika, atskleidžiamos liturginių metų – eilinio laiko, advento, gavėnios, Velykų ir kitų laikotarpių prasmės, ištyrinėta kiekvieno rankraščio istorija, pateiktos jo radimosi prielaidos, atskleisti giesmių tekstų šaltiniai. Tai ir liturginis gidas vargonininkui, giesmininkui ar kitą tarnystę atliekančiam bažnyčioje. O autorės įsigilinimą į bažnytinės muzikos istoriją ir liturginę muziką atskleidžia šį leidinį palydinčios publikacijos, kuriose Naujalio opusus Živilė lygina su pasauliniais chorinės muzikos korifėjais – Orlando di Lasso, Giovani Gabrielli ar Cristóbalio de Moraleso, pagrįstai į jų gretą įrašydama ir Naujalį, o jo motetus priskirdama prie unikalaus Europos paveldo.
Artėjant prie kulminacijos, norisi pasakyti mintį, kuri lydėjo stebint visą leidinio rengimo procesą. Matyt pats Juozas Naujalis, žinodamas kiek kruopštaus darbo bus pareikalauta, norėjo, kad būtent Živilė jo imtųsi. Aplinkybės taip susiklostė, kad jo mokinio, seminaristo, vargonininko, vėliau tapusio kunigu Petro Marcinkaus sąsiuviniai, pragulėję Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejuje ilgus dešimtmečius (iki 2009 m.) kitame fonde, rodos palaukė, kol su Naujaliu baigs darbuotis kiti tyrinėtojai ir atkeliavo tiesiai Živilei į rankas, būtent tada, kai 2019-aisiais, minint Naujalio 150-ąsias gimimo metines ir Lietuvos Respublikos Seimui paskelbus Juozo Naujalio metus, Živilės iniciatyva LMTA buvo įsipareigota išleisti Naujalio motetus a cappella mišriam chorui. Živilė ėmė domėtis Naujalio kūryba ir apėjo visus Lietuvos archyvus, kuriuose galėjo būti Naujalio rankraščių: buvo nuvykta į Kauno arkivyskupijos kurijos archyvą, apžiūrėti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekų rankraštynai, lankytasi Lietuvos literatūros ir meno archyve. O Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje jos laukė siurprizas – Juozo Naujalio fonde, tarsi iš dangaus nukritę, daugiau nei prieš 100 metų rašyti ir iki šiol niekam neregėti Naujalio rankraščiai.
Kaip jau čia ne kartą buvo užsiminta, teko netoliese būti, lankytis ir matyti, netgi šiek tiek dalyvauti šio leidinio sudėtingame kelyje, nuo patirto atradimo džiaugsmo iki išvystant jam dienos šviesą. Teko būti liudininke, kai mažytis patikslinimas išnašoje pareikalaudavo dienos, kitos, jei reikia vardan tikslumo – ir savaitės. Teko stebėti, kaip namuose ant stalo (valgomojo taip pat), pianino ir kitų paviršių augant knygų ir įvairių popierių piramidėms, už jų kartais jau nebesimatydavo vaikų atverstais sąsiuviniais ir klausiamais žvilgsniais. Būdavo smagu stebėti, kaip tų piramidžių papėdėje, pasigriebęs nuo stalo kokią rašymo priemonę, ramiausiai sau žaisdavo jaukų poilsį garantuojantis katinas, o užėjusysis svečias, išsyk vaišingai sodinamas už stalo, nejučia mielai įsitraukdavo į šią mįslingą Naujalio misteriją. Toks namų, tapusiu viena iš darbo erdvių, vaizdas pasitikdavo tuos keletą metų, kai net vaikai pasakodavo linksmas istorijas ir anekdotus apie Naujalį, o ir jis pats, rodos buvo tapęs šeimos nariu.
Ir štai atomazga: „Finis coronat opus“. Pabaiga apvainikuoja darbą. Darbą, kuris pakeitė ne tik Naujalio kūrybos svorį, bet ir Lietuvos bažnytinės muzikos istoriją. Sveikiname Živilę Stonytę-Tamaševičienę už istorinį Juozo Naujalio motetų atradimą pelniusią Lietuvos kompozitorių sąjungos premiją ir linkime dar daug nuostabių patirčių!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra