Jonas Vilimas. Laudatio Felicitate

12 Spa Jonas Vilimas. Laudatio Felicitate

2022 m. spalio 10 d. Kompozitorių namuose buvo paskelbtos ir apdovanotos muzikologės, kolegų įvertintos už ryškiausius 2021 metų darbus. Viena jų – Laima Budzinauskienė, pelniusi Vytauto Landsbergio premiją už XIX a. muzikinės kultūros archeologiją monografijoje „Vilniaus katedros kapela“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2021). Laureatei laudaciją parašė ir apdovanojimų renginio metu perskaitė muzikologas Jonas Vilimas.

Muzikos istorijos tyrinėjimui reikia pašaukimo. Jūratė Trilupaitienė.

Prieš gerus tris dešimtmečius visą Lietuvos kultūrinę padangę kažkuria prasme sudrebino Anapilin jau senokai iškeliavusio vieno žymiausių Lietuvos dailės istorikų Vlado Drėmos knyga „Dingęs Vilnius“. Garbusis istorikas aprašė jau nebeegzistuojančius pastatus, įskaitant ir vartus, įvairius architektūrinius paminklus, ar net ištisus kvartalus. Jie visi negrįžtamai prarasti, nors kai ką sugebėta kūrybiškai atkurti (ar veikiau sukurti iš naujo, kaip LDK Valdovų rūmus).

Šiandien čia mes susirinkome aptarti ir pasidžiaugti dar viena knyga (ir jos autore, savaime suprantama), kurioje aprašomas irgi dingęs Vilnius, tik kiek kitoks. Jis iš tos srities, kurią paprastai įvardijame kaip nematerialų paveldą – tai muzikinė kultūra, gyvavusi tame jau dingusiame Vilniuje, XVIII a. pab. – XIX a. pr. Vilniuje. Nes būtent apie tai bylojama muzikologės Laimos Budzinauskienės monografijoje „Vilniaus katedros kapela“^[1].

Kiekvienas, paėmęs į rankas aną, didelio formato Vlado Drėmos knygą, neabejotinai pastebi gausybę iliustracijų, planų, piešinių ir aprašymų. Galbūt, ne kiekvienas susimąsto, koks tai turėjo būti ilgas, kruopštus ir pasišventimo reikalaujantis darbas, kad tokia knyga atsirastų.

Šiandien džiaugiamės tegul ir mažesnio formato bei kiek mažesnės apimties knyga (kas visiškai natūralu, nes joje susitelkiama ne į visą miestą, o tik į vieną, nors ir pačią pagrindinę jo bažnyčią, o būtent – katedrą), tačiau tai tikrai ne ką mažiau kruopštumo, pasišventimo, atkaklumo, o ir daugybės laiko pareikalavęs veikalas. Nes tai istoriko darbas, kuris būtent toks ir yra – ilgas, kruopštus, pašaliniam galintis pasirodyti netgi ir kiek nuobodokas, tačiau turintis bent vieną ypatingą džiaugsmą – „Eureka!“, tai yra, tikro atradimo džiaugsmą. Kažkuria prasme – tai darbas, primenantis detektyvo veiklą. Ieškai šaltinių, kurie neretai būna gana fragmentiški, kapstaisi po visokius išlikusius popierius, vaizdus, atvaizdus ir ne tik (panašiai, kaip archeologas, kuris kapstosi žemėje, ieškodamas praeities pėdsakų), iš įvairių lopinėlių bandai sudėlioti tikėtiną įvykių seką, savotišką mozaiką, o koks nors naujas faktelis gali sugriauti jau susidėliotą vaizdą ir reikia pradėti iš naujo. Tačiau iš tiesų, kaip savo knygoje pastebi ir pati autorė, visame šiame procese ir slypi istorijos mokslo žavesys^[2].

Kita vertus, kad patirtum tokį žavesį, reikia ir kai ko kito. Kaip neseniai, vienoje diskusijoje pastebėjo Jūratė Trilupaitienė, tam reikia tam tikro pašaukimo. Kolegė Laima tokį pašaukimą turi. Tai ji demonstruoja jau ne vieną dešimtmetį, nuo pat savo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradžios. Tai rodo ir jos gausūs straipsniai apie įvairias XVIII-XIX a. muzikos realijas anų laikų Lietuvoje, pradedant muzikos ugdymu bažnyčiose ir vienuolynuose, baigiant iškilesnių to meto muzikų kūrybos tyrimais^[3]. Tai liudija ir jos prieš porą dešimtmečių apginta daktaro disertacija, skirta būtent to laikotarpio Lietuvos bažnytinėmis kapeloms^[4]. Galiausiai – visa kita gausi Laimos Budzinauskienės akademinė, pedagoginė ir visuomeninė veikla. Tad pats toks pašaukimas ir toks kruopštus, ilgas, atkaklus darbas neišvengiamai turėjo atvesti į svarų rezultatą, kurį regime ir kuriuo džiaugiamės šiandien, bei kuris pažymėtas tokiu reikšmingu įvertinimu.

Tad keletas žodžių apie pačią knygą. Kalbant muzikiniais terminais, jos forma yra tridalė su preliudu ir koda. Po trumpo įvado, pirmojoje dalyje autorė, pasižvalgiusi po XVIII a. pabaigos ir XIX a. Vilnių, užmetusi akį į miestiečių gyvenimą bei kai kurias jo ypatybes, įskaitant muzikinės kultūros ir kasdienybės peripetijas (pavyzdžiui, karnavalus su šokių ir kaukių baliais), toliau kiek detaliau susitelkia į Vilniaus bažnytinę sferą bei muzikinio ugdymo bažnyčiose ir seminarijose klausimus. Antroje dalyje jau detaliau nagrinėjama ano meto bažnytinių kapelų Lietuvoje problematika, įskaitant ir repertuaro klausimus. Stabtelėjama ties Vilniaus katedra, jos kolektyvais ir užbaigiama pateikiant gana išsamų mūsų ir lenkų kompozitoriaus Stanisławo Moniuszkos vilnietiškojo laikotarpio kūrybinį portretą bei aptariant svarbiausius jo bažnytinius kūrinius (prisimintina, kad du trečdaliai S. Moniuszkos bažnytinių opusų, kaip pastebi autorė, buvo parašyti būtent jo vilnietiškuoju laikotarpiu^[5]).

Trečiojoje dalyje jau susitelkiama į pačią Vilniaus katedrą, jos kapelą, repertuarą bei autorius, įskaitant ir žinomus to meto užsienio kompozitorius, kurių opusai neabejotinai (kaip rodo tyrimas) skambėjo to meto Vilniuje. Be to, atskirai aptariami dviejų vietinių autorių – Florjano Bobrowskio ir Adalberto Wojciecho Dankowskio svarbiausi bažnytiniai kūriniai, neabejotinai puošę Vilniaus katedros liturgiją. Na o knygos kodoje, kurią autorė elegantiškai pavadina „Vietoj pabaigos“, jau permetamas tiltas į XX a. pradžią ir bendrąsias tautines muzikines realijas, atkreipiant dėmesį ir mūsų grandų – Juozo Naujalio bei Teodoro Brazio – svarbą ir vietą būtent šiame, platesniame mūsų muzikinio ir kultūrinio paveldo kontekste. Nes knyga svarbi dar ir kitu aspektu – ji grąžina mums mūsų pačių muzikinės kultūros paveldą. Iš tiesų, kaip knygos įvade pastebėjo autorė, ilgą laiką mūsuose vyravusi (ir toli gražu dar visiškai neišsivadėjusi) progresyvios raidos muzikos istorijos samprata bei XIX a. II pusės tautinio atgimimo sąlygota, vis dar gaji nuostata mūsų kultūrinį ir istorinį paveldą vertinti pirmiausia per filologinę prizmę. Dėl ko ilgą laiką tai, kas Lietuvoje kurta ne etninių lietuvių autorių ir nelietuviškai buvo laikoma ne visai mūsų. O juk taip nėra. Ir šis Laimos Budzinauskienės veikalas tai įrodo. Tai, ką XVIII a. pab. – XIX a. darė iš bajorų kilę mūsų autoriai, XIX a. – XX a. sandūroje perėmė jau neretai iš valstiečių kilę lietuvių autoriai, įvairiuose „užsieniuose“ studijavę ir vertai pratęsę tos bažnytinės muzikinės kultūros tradicijas, nors ir ne visa apimtimi ir naujomis sąlygomis.

Šioje trumpoje laudacijoje visų knygos detalių ir privalumų neaptarsime, nes tai ir nėra pagrindinė jos paskirtis, bet būtina paminėti dar vieną reikšmingą knygos dalį, kuri išeina už pagrindinio kūrinio formos ribų. O būtent – tai solidų Vilniaus katedros kapelos XIX a. Muzikinių rankraščių teminį katalogą, sudarytą remiantis RISM‘o muzikinių rankraščių aprašymo metodu. Neabejotinai, tai bus nepaprastai svarbus įrankis ne tik kitiems tyrėjams, bet ir muzikos praktikams, tai yra – atlikėjams. Turiu viltį, kad tai taps jiems ne tik paieškos instrumentu, bet ir paskata kai ką atgaivinti iš tos mūsų praeities.

Ir čia norėtųsi vėl sugrįžti prie kai kurių paralelių tarp pradžioje minėto Vlado Drėmos bei jo „Dingusio Vilniaus“ ir šio muzikinės archeologijos opuso. Istorijos eigoje praradome daug pastatų, daug pilių, rūmų, daug didingų bažnyčių ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ir jų jau nebesugrąžinsi. Nematerialusis paveldas taip pat ilgainiui išnyksta (daugybės jo pavidalų mes jau ir esame netekę), tačiau toks pašaukimas ir tokie darbai, kuriuos atliko ir atlieka Laima Budzinauskienė, ta „muzikinė archeologija“, mums suteikia tegu ir nedidelę, bet tikrą viltį, kad kai ką iš to paveldo galima atgaivinti, savotiškai prikelti naujam gyvenimui. Nesvarbu, kad nebe pilna apimtimi, ne tiek svarbu, kad ir nebūtinai toje erdvėje (t. y. Vilniaus katedroje, nors kodėl gi ne), tačiau toks „kapstymasis“ po senienas atveria kelius jau kitiems, šiuo atveju atlikėjams, tiesiog imti ir prakalbinti kažkada po Vilniaus katedros ir kitų Vilniaus bažnyčių skliautais skambėjusias „muzikas“, jas atlikti koncertuose ar bažnyčių liturgijose. Tad norisi palinkėti, kad šis darbas ne tik paskatintų kitus tyrėjus gilintis į mūsų praeitį, bet ir paraginti mūsų atlikėjus, kad tokių darbų padedami jie imtųsi ją gaivinti. Kad skambėtų ir aidėtų – iš archeologinės dirbtuvės į šviesos ir garsų erdves. Fiat.

^[1] Laima Budzinauskienė. Vilniaus katedros kapela: Veikla, personalijos, repertuaras XIX amžiuje. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2021, 378 p.

^[2] ibid., p. 14.

^[3] Pilnos L. Budzinauskienės bibliografijos čia nėra galimybės surašyti, o ir nėra reikalo. Užtektų paminėti tik kelis straipsnių pavadinimus: „Muzikinis ugdymas Lietuvoje XVIII a. pab. – XIX a. Bažnyčių mokyklos“, „Muzikos ugdymas ir meninė veikla XIX a. Katalikiškose Vilniaus, Seinų ir ortodoksų Vilniaus (Lietuvos) dvasinėje seminarijose: paralelės ir skirtumai“, „Stanisławo Moniuszkos Vilniaus laikotarpio bažnytinė kūryba“, etc.

^[4] Budzinauskienė, L. XVIII a. Pabaigos – XIX a. Lietuvos bažnytinės kapelos. Veikla ir repertuaras. Vilnius: LMTA 2000.

^[5] Budzinauskienė, L. Vilniaus katedros kapela, p. 132.

Lietuvos muzikos antena