Kotryna Lukšytė. Miesto horizontalės, vertikalės ir trajektorijos – festivalis „Muzika erdvėje“

16 Rgs Kotryna Lukšytė. Miesto horizontalės, vertikalės ir trajektorijos – festivalis „Muzika erdvėje“

Miestas yra neatsiejama šiuolaikinio pasaulio suvokimo dalis. Nuolat besikeičiančios urbanistinės erdvės ir čia atvykstantys nauji gyventojai kuria miestą kaip gyvą, kalbantį ir augantį organizmą. Šiuolaikiniame pasaulyje miestas iškyla kaip pavyzdys, kaip modelis, išreiškiantis skirtingus gyvenimo aspektus. Festivalis „Muzika erdvėje“ šiemet yra dedikuotas miesto, o jei tiksliau – Vilniaus kaip archetipo suvokimui. Įvietintos muzikos kūrėjai rinkosi ryškiausias ir miestui istoriškai, funkciškai ir simboliškai reikšmingas ne tik architektūrines, bet ir kitokias erdves. Kiekviena jų turi skirtingas akustines savybes ir galimybes, o kūrinių patyrimas čia pralenkia įprastą koncertinį muzikos suvokimą, papildomą išorinių miesto gyvenimo kontekstų. Kartais – tai eksperimentai su miesto aplinka, su įvykiais, laiku ir būsenomis. Penkių dienų renginių sūkuryje tarp muzikinių patirčių atsivėrė netikėtos, net grynakraujam vilniečiui nebūtinai gerai pažįstamos miesto erdvės. Tai tapo kūrybinių jėgų išbandymu, o kartu – leido klausytojams atsiskleisti savo miesto paslaptis ir tapti sãvo miesto turistais.

Festivalio pavadinimas atskleidžia ir platesnį, erdvinį miesto supratimą: horizantalų Vilniaus suvokimą papildo koncertams pasirinktos svarbiausios miesto vertikalės – Arkikatedros bei televizijos bokštai, o „Pirmosios minutės Vilniuje“ pridėjo ir judėjimo trajektoriją. Programa patraukia dėmesį ne tik netikėtomis erdvėmis, bet ir įdomiais kūrėjais ir atlikėjais. Norint aplankyti visus „Muzikos erdvėje“ renginius turi dedikuoti daug laiko ir energijos, o miesto gyvenimo įtrauktas žmogus ko gero negalėtų lengvai ir greitai keliauti Vilniaus horizontalėmis ir vertikalėmis. Ir nebūtina. Tenka atsirinkti kas tave labiausiai domina. Todėl šiame tekste nugulė įspūdžiai iš renginių, kuriuos pati spėjau aplankyti.

Miestas kaip archetipas. Ritos Mačiliūnaitės ir Aivaro Dočkaus „Pirmosios minutės Vilniuje“ skirtas 3G autobuso maršrutui nuo Vilniaus oro uosto per miesto centrą. Ir ne, kompozicija nėra skirta iliustruoti kelionei, tam pirmajam safariniam pasivažinėjimui po Vilnių, stebint vietinę florą ir fauną. Tai greičiau poetinė – muzikinė odė pačiai kelionei, pirmajam susidūrimui su Vilniumi, pirminiam jo ir savo vietos jame suvokimui. Iš tikrųjų, kompozicijos būtų galima klausytis ir važiuojant iš traukinių ar autobusų stoties. Šis kūrinys reflektuoja patį klausytoją, bando sugauti jo budrumą. Esi kviečiamas šokti, supažindinamas su įvairiais miesto gyventojų tipais, provokuojamas kritiškai pažvelgti į savo įpročius. Kaip ir daugelyje vilniečių kūrinių apie Vilnių, čia stengiamasi atskleisti nematomą šio miesto paslaptį – kaip Ričardas Gavelis gaudė senamiesčio baziliską ar Jurgi Kunčinas Vilnelės horizonte išnykusią Tūlą, taip ir A. Dočkaus kuriamame siurrealiame Vilniaus paveiksle pinasi kasdienybė ir realybės išprovokuota fantazija. Tai garsinė patirtis, kelioninis nešiojamas slemas, kur muzika atlieka iliustruojantį ir papildantį vaidmenį. R. Mačiliūnaitės elektroninis garso takelis kuria modernią urbanistinę atmosferą, persipina su naratoriaus kuriamais vaizdiniais, išryškina tekste pateikiamus siurrealius vaizdus, kartais – ironizuoja ir pašiepia skambantį tekstą. Beje, festivalio internetiniame puslapyje dar galima rasti šį kūrinį, tad net ir jam pasibaigus galime patirti veidrodines „Pirmąsias minutes Vilniuje“.

Miestas kaip būsena. Penktadienio vakarą, jei nesiruoši jo praleisti tobulai atrodančių, besielgiančių ir bemąstančių žmonių apsuptyje, Vilniaus gatvėje, ko gero, nebus, ką veikti. Mantvydas Pranulis sugalvojo savo performansu „F*** all the Perfect People” atlikti eksperimentą – tarp prašmatnių ir stilingų, tobulų žmonių masės jis patalpino tiek elgesiu, tiek išvaizda, tiek išraiška netobulų žmonių šventę, kurie kompleksinio kūrinio nešami  gaudė tobulųjų dėmesį. Šis performansas ­– iškreiptų, augmentuotų reakcijų eilė, kurios dalyviai tarsi paklūsta skambančiai muzikai, tam nematomam dirigentui ir stengiasi užmegzti kontaktą – ar vienas su kitu, ar su tobulaisiais praeiviais. Tarpusavyje jie jautėsi patogiai ir ekspresyviai, tiek šokdami ir rėkdami iš visų plaučių, tiek religinės giesmės ramybėje. Tačiau tokia kraštutinė saviraiška ir intensyvi kontakto paieška tapo labai nejaukia ir nepatogia patirtimi eksperimento subjektams. Juk dažniausiai, kai atsiduriame šalia nepažįstamo reiškinio, jį ignoruojame, nepastebime, arba stebime iš šono. Tačiau, kai esi ištraukiamas iš to pasyvaus prašalaičio vaidmens, pasijauti nepatogiai ir pasimeti. Tobuli žmonės nesupras, tiesa? Iš tikrųjų, savotiška pramoga buvo stebėti praeivius, trumpam sustojančius iš tolo pasižiūrėti, kas vyksta, besistengiančius praeiti ir žiūrėti į vieną tašką tolumoje, pasimetančius, kai performanso dalyvis užmezga kontaktą su juo. Šioje energijų ir garsų virtinėje galima apčiuopti ir tam tikrą tarpusavio ryšio evoliuciją: šokis, liaudies daina, primatiniai šauksmai, šamanizmas, religinės šlovinimo giesmės ir galiausiai – skvarbus žvilgsnis į akis. Nuo labiausiai nutolusio iki intymiausio, nuo primityviausio iki labiausiai užtikrinto, siekiant jį užmegzti nesivaržant, negalvojant apie save. Kompozitorius čia – chaoso dirigentas, šių apeigų šamanas, kuriantis žaidimo taisykles, tačiau paliekantis laisvę žaisti. Paskutinė Chipo Tayloro daina „F*** all the perfect people“ – tarsi epilogas, apibendrinantis šį eksperimentą.

Miestas kaip atmintis. Viena iš naujo neseniai atsivėrusių erdvių tapo nauju kultūrinio gyvenimo tašku Vilniuje ir priglaudė čia ne vieną muzikantą. Tai Lukiškių kalėjimas, savo istorija nešantis sunkų praeities šleifą, sienas, menančias skausmą ir nusivylimą. Festivalyje „Muzika erdvėje“ visa tai įgarsino vienas iš dabartinių šios vietos rezidentų – elektroakustinės muzikos kūrėjas Ignas Juzokas. Jo „Laiko durys“ – tai kompozicija, leidžianti žvilgtelėti į erdvės istorinį kontekstą. I. Juzoką Lukiškių kalėjime sudomino pats durų girgždėjimo garsynas, jų kuriami melodiniai ar net harmoniniai junginiai. Todėl ir simbolinę durų reikšmę jis įprasmina gana tiesiogiai – įrašuose užfiksuotas kalėjimo durų girgždesys įrėmina ir mainosi su tamsesniais, lėtai besikeičiančiais elektronikos skambesiais. Kaip autorius vėliau minėjo, vieta gana greitai patyrė konversiją – vidury dienos vykusiame pasirodyme trūko intymumo, plačioje erdvėje sklindantį garsą dar labiau sklaidė ir kasdieniai veikiančios kavinės garsai. Kita vertus, kinematografiška muzika derėjo su plačią erdvę supančiomis sienomis (ir jų durimis), po truputį tampančiomis vis sunkesnėmis, vis labiau spaudžiančiomis klausytoją.

Miestas kaip tempas. Vakarui nusikėlėme į VU botanikos sodo padalinį Vingio parke. Viduryje miesto įsikūręs gamtos kampelis tampa ramybės oaze nuo šurmulio norinčiam atsitraukti žmogui. Čia vyko ir viena įsimintiniausių mano šio festivalio patirčių. Nuvargus nuo kartais sudėtingų ir kompleksiškų kūrinių, čia buvo galima pasinerti į gražią ir malonią kūrėjo Fume (Maximiliano Oprishkos) kuriamą ambientinę audiovizualinę būseną. Joje gausu spalvų, švelnumo ir ramybės. Prieš prieinant prie pačio muzikos objekto – pasivaikščiojimas po rožynus su rožių kuratore, leidusia prisiliesti prie delikačių šio augalo vainiklapių ir į jutimų amplitudę įpynusią ir gelių karalienės kvapus. „Temporature“ – tai kūrinys, žymintis sparčiu tempu kylančią temperatūrą. Per šviesų ir garsų sintezę kuriamas ritminis judėjimas, žymintis skirtumą tarp urbanistinių – aštrių kampų ir sparčių architektūrinių tempų, bei žaliųjų – atokvėpio ir atmosferiškumo zonų. Žaliųjų zonų mažėja, todėl kyla ir miesto temperatūra, kuri tampa kūrinio kompozicine medžiaga – Fume pasitelkia turimus duomenis apie Vilniaus temperatūrų kaitą ir ją įkūnija šiame garsų, šviesų ir spalvų šokyje. Sename stikliniame šiltnamyje kiauru stogu ant stalų stovi nudžiūvę sodinukai ir žydinčios gėlės, mėtosi vazonai, šiaudinio stogo dalis, kėdė. Šias simbolines detales ir iškeliamą rimtą problemą į kone pasakišką ramybės atmosferą sulieja šviesos ir švelnaus elektronikos garsyno pulsacija. Minimalistiniai ambientiniai muzikos elementai, susieti su spalvomis, pamažu pinasi, kinta intensyvumai, ritmas tai spartėja, tai vėl atslūgsta. „Temporature“ instaliacija apjungia ir žydinčia botanikos sodo erdvę, ir nakties ramybę, ir visai čia pat rimstantį Vilnių. Žinoma, kūriniu nešama žinutė yra labai rimta – grėsmingai virš visų mūsų galvų kabanti klimato kaita pastaraisiais metais tapo viena pagrindinių šiuolaikiniame mene nagrinėjamų temų. Tačiau net ir kalbant apie sudėtingas problemas ar naudojant įmantrias koncepcijas, menas į kasdienybės šurmulį gali atnešti grožį ir ramybę.

Miestas kaip procesas. Kompozitorius Mindaugas Urbaitis miestą suvokia kaip procesą. Tai atliepė ir festivaliui parengtas simultaninis skirtingų kompozicijų vyksmas. Pasak M. Urbaičio – būnant urbanistinėje (šiuo atveju urbaitistinėje – atsiprašau už kalambūrą) aplinkoje turi atsirinkti, į ką sutelkti dėmesį, nes vienu metu vyksta labai daug procesų. Nacionalinės dailės galerijos interjere įsikūrė, o tiksliau, pasislėpė trys ansambliai – trys vienu metu skambantys muzikiniai įvykiai. Taigi vaikštant po galerijos erdves ne iš karto pastebi iš kur skamba muzika ir gali pasirinkti į ką šiuo metu įsiklausyti. Festivaliui M. Urbaitis parinko skirtingų savo kūrybinių laikotarpių muzikinius kūrinius, žyminčius, ko gero, ne tik miesto vystymąsi, tačiau ir savo kaip vilniečio kaitą. Be to, vaikštant po lietuvių dailės parodos erdves, galima stebėti ir skirtingų laikotarpių dailės kismą. Viduriniame aukšte, tarp litografijų įsikūrę trys šiuolaikinės muzikos ansamblio „Fluorescence“ (kurių debiutas, beje, prieš tris metus įvyko pirmajame „Muzika erdvėje“ festivalyje) nariai viso koncerto metu atliko minimalistinį Trio trims melodiniams instrumentams. Tai lėto proceso, minimalaus vystymo kūrinys, apjungęs kitus du, aukštu aukščiau ir žemiau įsikūrusių ansamblių pasirodymus. Fluorescensams šis kūrinys labai prilipo– lėtoje būsenų kaitoje, lydimoje neramių nuotaikų nuojautos, labai dinamiškai (kiek leidžia minimalistinė muzika) skambėjo fleitos, akordeono bei el. gitaros tembrai. Vaikštant per sales ir atsidūrus šiame viduriniame aukšte pasijunti tarsi video žaidimo meniu būsenoje, kur turi nuspręsti, koks bus kitas ėjimas. O pasirinkimai buvo du. Nusileidus aukštu žemiau skambėjo Styginių kvartetas – vienas pirmų po studijų sukurtų autoriaus darbų. Kūrinys akivaizdžiai patiko ne tik man, bet ir jį atlikusiam „Chordos“ kvartetui – kompozicija iš kitų išsiskyrė savo charakteriu, ryškiu, išraiškingu atlikimu ir išlaikė dėmesį. Na, o Lietuvos kamerinio orkestro atliekami „Lietuvių liaudies muzika“, „Hard Talk“ bei scena „Katedroje“ iš baleto „Procesas“, nepaisant skirtingų sukūrimo laikotarpių ir unikalios muzikinės kalbos, čia įgavo romantinį poskonį.

Miestas kaip žinia. Paskutinis festivalio kūrinys įsikūrė vienoje iš Vilniaus simboliu tapusių vertikalių – Arkikatedros varpinės bokšte. „Heksameronas“. Ši biblijinė sąvoka, žyminti šešių dienų pasaulio sutvėrimą, nulėmė, kad varpais, nenaudodami jų šerdžių, grojo šeši atlikėjai pasivadinę „Six•hammers•on“. Šešių dalių kompozicija – tai bendras kompozitorių Gintaro Sodeikos bei festivalio meno vadovų – Agnės Matulevičiūtės ir Mato Drukteinio kūrybinis darbas. Gęstant vakarui (nors pagal pirminę idėją turėjo būti brėkštant rytui), sekmadieninį Vilnių užpildė netikėtomis dermėmis suskambę prieš dvidešimt metų į varpinę užkelti varpai. Gali pasirodyti, kad toks instrumentas suteikia labai ribotą išraiškos priemonių gausą, tačiau pasitelkiant įvairių įrankių kuriamus tembrus, ryškiai atsiskleidė kiekvieno autoriaus muzikinis braižas.

Deja, tai nėra visi festivalio kūriniai ir labai gaila, kad nepavyko suspėti išgirsti Gailės Griciūtės „Kulisų“ VILNIUS TECH amfiteatre, Jūros Elenos Šedytės muzikos Vašingtono skvero fontanui, Dominyko Digimo ir vokalinio ansamblio „Melos“ „Skambiąja gatve“ paverstos Literatų gatvės ar pasiklausyti Kristupo Bubnelio kūrinio Televizijos bokšto viduje. Tačiau toks skirtingų garsinių ir erdvinių patyrimų kupinas savaitgalis skatina iš naujo pažvelgti į miestą, kuriame gyvename, ir ieškoti jo kuriamų simbolių ir reikšmių.

Lietuvos muzikos antena