Jūratė Katinaitė. Kutavičiui – 90! Sigito Gedos „Dvidešimt prisipažinimų Broniui Kutavičiui“

13 Rgs Jūratė Katinaitė. Kutavičiui – 90! Sigito Gedos „Dvidešimt prisipažinimų Broniui Kutavičiui“

Rugsėjis – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Broniaus Kutavičiaus mėnuo. Čiurlionio gimtadienį minime rugsėjo 22-ąją, o Kutavičių sveikindavome 13-ąją. Pernai Kutavičius paliko šį pasaulį irgi rugsėjį, praėjus šešiolikai dienų po 89-ojo gimtadienio. Pasijutome našlaičiais, netekusiais savo guru, dvasinio vadovo ir mokytojo. Jau tada supratome, kad Kutavičiaus paliktas pėdsakas yra toks išskirtinis ir lemtingas mūsų kultūros raidai, kad jis tampa reikšmingiausia figūra šalia Čiurlionio. Abu unikalūs, turėję vizionieriaus dovaną ir abu savo gražiausius, produktyviausius metus praleidę Rusijos priespaudoje (vienas – carinėje, kitas – sovietinėje), kuri neleido jiems užimti adekvatesnės jų genialumui vietos tarptautinėje muzikos scenoje.

Paveiki, komunikatyvi Kutavičiaus kūryba įveikė nepasitikėjimo ir publikos atšiaurumo šiuolaikinei muzikai barjerą, ji telkė ne tik muzikų bendruomenę, bet ir poetus, rašytojus, dailininkus, teatralus, intelektualus ir inspiravo naujas refleksijas – imta ieškoti įtaigesnių ir jautresnių rašymo apie muziką formų, analizuoti kūrinių kultūrinį kontekstą.

Didžiulę įtaką kompozitoriaus vaizduotei ir inspiracijoms turėjo Sigito Gedos (1943–2008) kūryba ir bičiulystė. Geda modernizavo lietuvių poeziją, Kutavičius tapo muzikos atsinaujinimo simboliu. Jų bendri kūriniai – kanoniniai lietuvių modernaus meno ženklai. Pirmieji Kutavičiaus kūriniai pagal Gedos eiles –  kelios dainos iš vokalinio ciklo „Avinuko pėdos“ (1968), daina chorui „Kaimo kapinaitės“ (1969), „Panteistinė oratorija“ (1970), kurios premjera buvo uždrausta sovietinių cenzorių, kol 1982 m. kūrinį atliko specialiai ta proga Šarūno Nako suburtas Vilniaus naujosios muzikos ansamblis.

Žemiau šioje publikacijoje pirmąsyk skelbiamas Gedos originalus sveikinimas-tostas, nuskambėjęs iš paties autoriaus lūpų Kutavičiaus 50-mečio proga. Šįsyk tebūnie tai mielas prisiminimas 90-mečio proga. Sveikinimą kompozitoriaus archyve, iššifruotą iš klausos bičulio, žurnalisto Vlado Motiejūno, po Kutavičiaus mirties aptiko žmona Dalia Kutavičienė.

Sveikinimą Geda pavadino „20 prisipažinimų Kutavičiui“. Prabėgus 40 metų šis tekstas atgaivina primirštas ir sukuria naujas konotacijas, betgi dabartiniam skaitytojui kai kurie prisipažinimai gali atrodyti kaip šarados. Kai kurių įminimui kaip užuominas verta išvardinti tolesnius bendrus Kutavičiaus ir Gedos kūrinius. Tai daina chorui „Tėviškės papartis“ (1971), „Mažasis spektaklis“ (1975), dainos vaikų chorui „Karakumų asilėlis“ (1977), „Peliukas Mikalojus“ (1978), oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) „Pasaulio medis“ (1986), „Magiškas sanskrito ratas“ (1990), opera „Strazdas žalias paukštis“ (1980), solo daina „Reminiscencijos“ (1981), daina chorui „Atnešu rūtos šaką“ (1989).

„Penkios Sigito miniatiūros“ (2009) sukurtos jau po Gedos mirties, kaip paminklas poetui, idėjos bičiuliui. Vėlyvojoje kūryboje kompozitorius dar kelis sykius grįžo prie Gedos eilių („Magiški kvadratai“ (2012), „Lietuvos atsiradimas“ (2016). Kutavičius kūrė ir pasitelkdamas kitų poetų eiles (pvz., ciklas „Ant kranto“ pagal Joną Meką (1970), kantata „Du paukščiai girių ūksmėj“ pagal Rabindranathą Tagore (1978) ar tautosaką, tačiau judviejų su Geda kūrybinis tandemas septyniasdešimtiniais-aštuoniasdešimtiniais metais buvo išskirtinis.

Kutavičius eilę metų dirbo mokytoju M. K. Čiurlionio meno mokykloje, tad kūrinių vaikams taip pat susidaro nemenkas sąrašas, dalis jų – taip pat pagal Gedos eiles.

„Prisipažinimams“ perprasti pravartu paminėti dar keletą Kutavičiaus kūrinių. Tai vaikystės prisiminimais gimtuosiuose Molainiuose (Panevėžio raj.) nuspalvinti kūrinėliai „Molainių polka“, „Kaip Molainiai degė“ tuomet labai populiariam LRT liaudies ansambliui „Armonika“, siuita „Nuo madrigalo iki aleatorikos“ (1972), kultinės „Dzūkiškos variacijos“ (1974) M. K. Čiurlionio 100-mečiui, „Prutena“ smėlio užpustyto kaimo Kuršių nerijoje atminimui (1977), kvartetas „Anno cum tettigonia“ (Metai su žiogu, 1980).

Kai kurie prisipažinimai galbūt tik abiem kūrėjams iki galo aiškūs, kai kur pridedame paaiškinimus. Kuo vyresnis prisipažinimų skaitytojas, tuo daugiau įminimų ir prisiminimų patirs.

Ilsėkitės ramybėje, didieji Broniau ir Sigitai… Tegu judviem ošia tėviškės papartis, gieda strazdas žalias paukštis…

Liekame su jūsų galinga kūryba ir nostalgiškais prisiminimais.

 Dvidešimt Sigito Gedos prisipažinimų Kutavičiui[1]

1. Iki Kristaus amžiaus visai nebuvai Kristus.
2. Apaštalaut gaidom pradėjai tik mane paskaitęs.
3. Ir toliau neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
4. Nė Folknerio vardo netark be reikalo.
5. Buvai pasivertęs Meku ir Tagore, bet patogiausiai jautiesi Gedos kaily.
6. Iš kur tavo talento genai – iš motinos su lelijų herbu ar tėvo ūžautojo?[2]
7. Ką veikei, kai Molainiai degė? Grojai ir negesinai? Nejaugi Čičinsko dvasia Upytėje tebesklando?
8. Pyplius čiurlioniukus vedei nuo madrigalo iki aleatorikos. Kodėl jie vėl prie „Armonikos“ grįžo?
9. Ar tai „Dzūkiškos variacijos“ nuvedė tave paskui Aputį ir Gutauską į pirkelę prie Merkio, kur staugia vilkai ir klykauja gervės, raudotojos mažos?
10. „Prutena“ išstovėjo, o „Panteistinė oratorija“ prasmego kaip Rėzos Karvaičiai. Liko tik kavinuko pėdos[3] programėlėj.
11. Kaip sekasi giedot strazdu? Aš tai dariau būdamas dvidešimties metų.[4]
12. Nesutikai mano slibino perdažyti mėlynai.[5]
13. Sugebėjai užtvot pliauska tam, kurs „Anno cum tettigonia“ siūlė grot pliauskom.
14. O Katkaus, Narbutienės ir Gedgaudo apgintasai! Visada turėk užtarytojų. Jeigu kas, kreipkis į Pendereckį ar Šnitkę.
15. Gamindamas apmušalus filmams, stenkis, kad išeitų ne per ryškūs. Kas ir bus jei muzikiniai tapetai užgoš Vabalo ar Šablevičiaus grand užmanymus?[6] Gaudyk sėkmės akimirką. Ji kainuoja pusantro šimto.
16. Kam tau reikalingas didelis šuo?[7] O ko tau reikia iš ekstrasensų?[8]
17. Pirkdamas vaikams faršą, visada pasižiūrėk, ar šviežias.[9]
18. O Panevėžio kroso čempione (8 km)! Ko taip smarkiai bėgioji nuo infarkto prišiukšlintuose Karoliniškių miškuose? Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau tau: prie šachmatų lentos Vilhelminai[10] vis tiek pralaimėsi.
19. Argi jau 50? Nusiimk akinius – sykiu nusiimsi ir 20 metų.
20. Dieve, duok tokių daugiau! Dixi. Savo pasakiau.

[1]     Prisipažinimai užrašyti iš klausos 1982 m. lapkričio 6 d. Galbūt teksto originalas yra S. Gedos archyve.

[2]     Kompozitoriaus mama buvo kilusi iš bajorų Hlebavičių giminės, kurios herbe buvo lelijos. Bajoraitė ištekėjo už Molainių kaimo seniūno Kutavičiaus.

[3]     Aliuzija į cenzūrai užkliuvusį vokalinį ciklą „Avinuko pėdos“.

[4]     Poema „Strazdas“, pagal kurią 1980 m. Kutavičius sukūrė operą, yra vienas ankstyviausių Gedos kūrinių,  publikuota 1967 m., kai poetui buvo 24-eri.

[5] Aliuzija į liūdnai pagarsėjusią perklausą Kompozitorių namuose, kai cenzoriams užkliuvo Gedos tekstas iš ciklo „Avinuko pėdos“:

Aria broliai pūdymėlį
eina slibinas keliu.
Guli šyvosios žirgelės
po lelijų krūmeliu.
Tai rugeliai, tai aguonos,
baltos pilys ant kalnų.
Antras slibinas raudonas
išlenda iš vandenų.
Motinėlės, motinėlės,
užsisklęskite vartus.
Arkim, broliai, pūdymėlį,
saugokim vieni kitus.

Po šios perklausos tuometinis LKS pirmininkas Vytautas Laurušas pasikvietė Kutavičių ir bandė perkalbėti „perdažyti slibiną mėlynai“ ir taip išvengti priekaištų.

[6]     Kutavičius sukūrė muziką keliolikai filmų, tarp kurių – rež. Henriko Šablevičiaus „Mažos mūsų nuodėmės“ (1978), rež. Raimondo Vabalo „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (1980) ir „Skrydis per Atlantą“ (1983).

[7]     Tuo metu Kutavičiaus šeima turėjo aviganių mišrūną. Vėliau augino Europos aviganę Uffą, o paskutinius gyvenimo metus kompozitorių saugojo šviesi Rytų europietė Bitė. Pasak Dalios Kutavičienės, „Broniui šuo buvo svarbus gyvenimo dalyvis“.

[8]     Pasak Dalios, „amžina visų subuvimų, balių palydovė buvo knyga Rocznik Gebethnera i Wolffa. Kalendarz encyklopedyczno-praktyczny (1912), iš kurios visi gaudavo „negailestingas“ astrologines rodykles savo gyvenimui. Jas Bronius užrašydavo ant savo šaržų“.

[9]     Kompozitorius pirkdavo šeimai maistą, kartais – mėsos faršą. Kai susiruošdavo kepti kotletus, paaiškėdavo, kad faršas jau nebetinkamas.

[10]   Pirmoji kompozitoriaus žmona Vilhelmina Kaušilaitė-Kutavičienė (1936–1988) buvo daugkartinė Lietuvos moterų šachmatų čempionė, SSSR sporto meistrė.

Lietuvos muzikos antena