Kotryna Lukšytė. Festivalis „Druskomanija“ ir nesibaigianti kismo tradicija

10 Bir Kotryna Lukšytė. Festivalis „Druskomanija“ ir nesibaigianti kismo tradicija

Visai neseniai Vilniuje, Druskininkuose ir Liškiavoje praūžė šiuolaikinės muzikos viesulas – „Druskomanija“. Tai ne tik jaunatviškiausias, bet ir seniausias šiuolaikinės muzikos festivalis Lietuvoje, gegužės 12–22 d. vykęs jau 38-tą kartą. Per beveik keturis dešimtmečius susiformavo daug smagių tradicijų – paskutinės festivalio dienos kelionė keltu iš Druskininkų į Liškiavą, vis atsinaujinantis festivalio žurnalas, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atliekamos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų darbų premjeros ir daugelis kitų. Tačiau vienos tradicijos laikomasi šventai – vyksta nuolatinis kismas. Festivalio meno vadovo pareigas nuolat perima jauni, unikalią viziją įnešantys kūrėjai, pristatoma gausybė premjerų, o kompozitoriai skatinami eksperimentuoti, kurti drąsius, originalius muzikinės kalbos akibrokštus bei galvosūkiais tampančius konceptus. Brandos metus išgyvenantis festivalis kasmet nustebina jaunatviškumu ir šviežumu, todėl čia sugrįžti reiškia išgyventi muzikinį pavasarį. Festivalis ir šiemet išlaikė šią kismo tradiciją, todėl tradiciškai jo praleisti negalėjau.

10 dienų vykusių renginių ciklą galima padalyti į dvi, koncertų skaičiumi tolygias dalis – Vilniaus maratoną ir Druskininkų sprintą. 10 dienų vyko performansai, koncertai, dirbtuvės, buvo galima išgirsti 20 kūrinių premjeras, pamėginti antenomis pagauti negirdimas bangas, pamatyti eksperimentinio kino su eksperimentine muzika, apsilankyti koncertuose skirtingose erdvėse. Trumpai tariant, vyko daug ir vyko visko. Todėl nerkime gilyn.

Šių metų festivalio tema „Naratyvai“ kvietė kūrėjus, muzikantus ir svečius pasakoti ir kurti muzikines istorijas. Ši tema daugeliui tapo labiau gairėmis formuojant koncertų programas, nei visuotine taisykle. Tačiau tai irgi galioja ne visiems – nemaža dalis kūrinių buvo tiesiogiai paremti istorijomis ar kuriantys savo naratyvus. „Mikro-operos“ pristatė jaunųjų kompozitorių Beatos Juchnevič, Jurgio Kubiliaus ir Ievos Parnarauskaitės kurtas grandiozinio žanro mažąsias versijas, atliekamas Beatos vadovaujamo šiuolaikinės muzikos ansamblio „Fluorescence“. Ansamblis labiausiai orientuojasi į subtilesnės, tradiciškesnės muzikos kalbos atlikimą, ieškodami joje naujos išraiškos būdų. Įdomu stebėti, kaip kiekvienas kūrėjas individualiai suvokia naratyvus muzikoje. Beata Juchnevič mikro-operoje „Under the bell jar“ kūrė to paties pavadinimo Sylvios Plath romano istorijos ir asmeninių išgyvenimų perpintą pasakojimą. Jurgio Kubiliaus „Narcissus“ tapo jo asmenine Narcizo ir Echonės istorijos interpretacija, naudojant klasikinėje muzikoje paplitusius leitmotyvus. Ieva Parnarauskaitė savo kūrinio „When We Dance the Journey Itself Is the Point“ naratyvo laiku pasirinko dabartį, kurią pilnai patirti galima tik muzikuojant ir šokant. Naujų ir jau girdėtų muzikinės kalbos bei naratyvų kupinas pasirodymas paskatino laukti dar vieno, pabrandinto pastatymo.

Dar vienas individualus naratyvas užgimė Domantui Pūrui. Kompozitorius Druskininkuose pristatė akusmatinį kūrinį keturiems garsiakalbiams „Tremtis“, kurio pagrindu tapo jo senelio tremties istorija. Skaudžių išgyvenimų kupini pasakojimo įrašai pamažu virto stipria (gal kiek per stipria nedidelei Druskininkų jaunimo centro erdvei) akustine patirtimi, įtraukusia klausytojus tiek emociškai, tiek fiziškai.

Manuelio Velázquezo naujam kūrinių ciklui „Dvylika“, neseniai pasirodžiusiam ir albumo pavidalu, įkvėpimu tapo gerai žinoma istorija – lietuvių liaudies pasaka „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Derindamas instrumentinę ir vokalinę muziką, persmelktą populiariosios ir džiazo spalvų autorius tarp tamsių pasakojimo šešėlių atrado šviesios vilties ir švelnumo giją.

Šiuolaikinę muziką galima kurti ir jau egzistuojančiam naratyvui – kino filmui. Bendradarbiaudami su „Meno aviliu“ tokį iššūkį kompozitoriams iškėlė ansamblis „Synaesthesis“. Šįkart „Druskomanijoje“ galėjome išgirsti keturių kompozitorių – Andriaus Šiurio, Filippos Raskovic, Ievos Raubytės, Manuelio Velázquezo – ir paties ansamblio nebylaus Guy Maddin filmo „Bailiai, laikykitės“ interpretaciją. Unikalaus montažo, neįprasto melodramatinio siužeto 8 milimetrų eksperimentinė kino juosta tapo puikia drobe individualiems kūrėjų balsams įgarsinti. Ypač skirtinga kompozitorių muzikos kalba organiškai susiliejo į vientisą pasakojimą apie toksišką vyriškumą, vyrų ir moterų santykį, kaltės ir atsakomybės jausmą, taip atskleisdami naujų požiūrio taškų.

„Druskomanija“ kiekvienais metais pasižymi koncertų erdvių įvairove. Ne viena premjera kasmet nuskamba Kompozitorių namuose, Lietuvos muzikos ir teatro akademija taip pat dažnai priima festivalį po savo stogu, dažnai pasitelkiamos ir sakralinės erdvės. Todėl ir šiemet Kompozitorių namuose skambėjo „Druskomanija“. Čia įsikūrė Adomo Paleko ir Gretos Galiauskaitės dirbtuvės ir koncertas. Šio dueto kūryboje labai svarbią vietą užima garso tyrinėjimai. Pirmąją „Druskomanijos“ dieną jie savo patirtimi nusprendė pasidalinti dirbtuvėse „〜≋〜≋ triukšmas tyloje“. Jų dalyviai gaminosi prietaisus, su kuriais leidosi į mūsų aplinkoje – elektroniniuose prietaisuose egzistuojančių garso laukų paieškas. Savo idėjas duetas įkūnijo sekmadienio vakarą futuristiškos nuotaikos performanse „Antennae“. Antenomis gamtoje įvairūs padarai gaudo menkiausius virpesius, o Adomas ir Greta čia pasivertė padarais, gaudančiais elektroninių prietaisų skleidžiamas vibracijas, įgarsindami jas elektroniniais skambesiais.

Kompozitorių namuose skambėjo ir „Ąžuolinių berželių“ parengtos jaunųjų kompozitorių kūrinių premjeros. Multiinstrumentinis trio valdo platų instrumentų arsenalą, tembrų ir atlikimo galimybių atžvilgiu suteikdami daug laisvės kūrėjams. Todėl Matas Šablauskis, Cuiqi Wang ir Austėja Marija Kimbartaitė savo idėjas stengėsi įgyvendinti gilindamiesi į kūrinio formą, struktūras, derindami kontrastus ir instrumentų spalvas, muzikos užrašymo galimybes ir improvizaciją.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos didžiojoje salėje vyko dar viena festivalio tradicija, žyminti nuolatinį šiuolaikinės muzikos judėjimą – Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atliekami LMTA kompozicijos studentų darbai. Šiemet – tai Jorio Laurinavičiaus, Adamo Färnlöfo ir Viltės Žakevičiūtės kompozicijos. Koncerto pradžioje nuskambėjo ukrainiečių kompozitoriaus Valentino Silvestrovo „Tyli muzika“, skatinusi nepamiršti karą išgyvenančios Ukrainos. Trys premjeros, įkvėptos skirtingų idėjų, atskleidė jaunųjų kompozitorių paieškas instrumentinėje muzikoje ir pamažu ryškėjančią individualią muzikos kalbą.

„Druskomanija“ šiais metais į savo gretas įsileido ir jauniausius kūrėjus. „Muzikalkės“ rengto kūrinių konkurso moksleiviams „Paklaida“ metu atrinkti kūriniai nuskambėjo neįprastoje, tačiau labai jaukioje erdvėje – Vilnelės pakrantėje prie Užupio meno inkubatoriaus galerijos „Galera“. Vasarišką dieną ir gražioje aplinkoje besisukę aštuonių kūrėjų darbų įrašai nustebino savo kokybe ir branda. Jei nespėjote gegužės 18 d. apsilankyti Užupyje, šiuos kūrinius galite išgirsti Youtube platformoje.

Kalbant apie unikalių erdvių įdarbinimą, reikia paminėti Roberto Becerros instaliaciją „Realybės kalbėjimas“, penkias dienas veikusią Naktiniame Vilniaus avilyje. Naudodamas erdvėje išdėstytus bei už juodų ir baltų drobių paslėptus šešis garsiakalbius, autorius kvietė atrasti susikalbėjimą. Iš dviejų salės pusių sklindančių garsų – muzikos ir kalbėjimo – kakofonijoje pamažu išryškėjo darna ir net skirtingose kalbose atrandamas sutarimas.

Šiuolaikinės muzikos kūrėjų, o, kartu, ir Druskomanijos požiūris neapsiriboja akademinėje aplinkoje skambančiais akademiniais opusais. Roko, metalo, avangardo ir kitų tamsesnių skambesių sūkuryje Sode 2123 grupė „PLIÉ“ pristatė, kaip patys įvardija, „baletą išsuktomis kojomis“ (kas ne visai tiesa, nes vokalistas Matas Linkauskas puikiai laikėsi su aukštakulniais). Vaikinai prietemoje susirinkusiems sunkesnės muzikos gerbėjams užkūrė pulsuojančios energijos vakarėlį.

Labai smagu, kad šiemet festivalis grįžo į gimtinę – Druskininkus, ir tradiciškai koncertų ciklą užbaigė Liškiavoje. Druskininkų savaitgalis buvo išties intensyvus – per tris dienas čia skambėjo šeši įdomios muzikos ir gerų atlikėjų koncertai. Festivalio pasirodymai pritraukė labai įvairios publikos – nuo čia atvykusių pasiklausyti jaunųjų menininkų ir jų artimųjų iki kurorto svečių, netikėtai atradusių sau mėgiamos muzikos. Pirmąjį vakarą skambėjo jau minėta muzika kino filmui. Vakaras užsibaigė dar vienoje festivalio mylimoje vietoje – kavinėje „Širdelė“, kurios nedidelės medinės salės stikliniai langai virpėjo nuo „Quark Effect“ improvizacijų.

Antrosios Druskininkų savaitgalio dienos muzikai reikėjo pajungti, ko gero, visus turimus jutimus. Koncerte „Vox“ menininkai Justina Šikšnelytė, Gediminas Zamulskis ir Raimonda Žiūkaitė performansuose įtraukė žiūrovus į audiovizualinę patirtį, kurioje vaizdas, šokis, balsas ir muzika kvietė atsakyti į klausimus apie mūsų santykį/požiūrį į prigimtinius poreikius bei socialinių medijų kuriamas naujas bendravimo normas.

Po akusmatinio pasirodymo „Tremtis“ Grand Spa Lietuva „Nemuno“ salę tiesiogine prasme sudrebino „Artisans“ pasirodymas „Druskos Stulpai“. Ne paslaptis, kad kolektyvas nevengia ironijos ir ieško drąsių muzikos išraiškos sprendimų. Tad ir šį vakarą pasidabinę dideliais švarkais ir rimtais veidais jie leidosi nunešami savo kurtos muzikos tornado. Koncerto pavadinimas – ne tik duoklė festivaliui, bet ir biblinė užuomina, besipriešinanti programoje plėtotai Susanos Sontag „camp“ idėjai. Sumaniai sudėta programa – ugningos energijos ir susikaupimo, tradicijos ir naujovių, galima ir negalima, tvarkos ir atsitiktinumo, dūžtančio stiklo, skambančių telefonų mišinys tik atskleidė ansamblio unikalumą bei neblėstantį potencialą.

Jei po paskutinio festivalio vakaro buvo sunku nurimti, tai Liškiavoje duetas „Twenty Fingers Duo“ parengė kur kas subtilesnę ir susikaupimo reikalaujančią elektroakustinę programą „Dualitas“. Duetas neseniai išleido to paties pavadinimo albumą, kuriame kompozitoriai Rita Mačiliūnaitė ir Kristupas Bubnelis skirtingai nagrinėja garsines išraiškos galimybes bei ryšius tarp atlikėjų, akustinių ir elektroninių instrumentų.

„Druskomanijos“ kelionė šiemet jau baigėsi. Kelias buvo ilgas ir kupinas skirtingų įspūdžių, emocijų ir svarbiausia – gausybe skirtingos naujausios Lietuvos kūrėjų muzikos. Belieka laukti kitų metų, žadančių svarbiausią festivalio tradiciją – nuolatinį kismą.

Lietuvos muzikos antena