Gaja Klišytė. Labas, negaliu kalbėti. Perskambinsiu. Dabar aš Druskomanijoj

Koncertinė programa „Druskos stulpai“. Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Artisans“. Dainoros Aleksaitės nuotr.

Gaja Klišytė. Labas, negaliu kalbėti. Perskambinsiu. Dabar aš Druskomanijoj

Po Vilniuje vykusių festivalio „Druskomanija“ koncertų virtinės, gegužės 21 d. festivalis persikėlė į Druskininkus. Šią dieną klausytojai galėjo išgirsti net tris labai skirtingus koncertus, tačiau juos jungė ta pati idėja – nūdienos temų ar jausenų aktualizavimas. Festivalio tematika – naratyvai, leido patiems kompozitoriams atsiskleisti pasakojimuose. Nors vieni muzikiniai pasakojimai klausytoją paliko tik kaip stebėtoją – suprantantį, bet nejautrų, kiti – įtikino, priversdami pasijusti tų pasakojimų veikėjais.

Pirmasis dienos koncertas „VOX“, įvykęs erdvioje „Grand SPA Lietuva“ konferencijų salėje, pristatė du performatyvius pasirodymus, iš esmės tiesiogiai kalbančius apie šiandieninio žmogaus jausenas, kurios buvo grindžiamos psichologinėmis ir socialinėmis temomis. Justina Šikšnelytė – kompozitorė, paliekanti erdvės tylai, kaip tik ji tampa neatsiejama jos kompozicijų dalimi. „Druskomanijoje“ Justina kartu su kontrabosininku Gediminu Zamulskiu pristatė kūrinį „V“, penkių fragmentų Maslow piramidės garsinę ir vaizdinę interpretaciją, kurią kūrė du atlikėjai, jaučiantys ir perteikiantys tą patį dalyką remdamiesi savo individualia patirtimi. Skirtinguose scenos kampuose vienas prieš kitą sėdintys atlikėjai garsais „dėliojo“ muzikinę medžiagą, mėgindami atrasti sąlyčio taškus, vienas kito garsiniuose pasakojimuose, kuriuos lydėjo audiovizualinė tema. Taigi pasirodymas, turėjęs formą ir įdomų muzikinį atlikimą, gana intriguojančiai pristatė kūrinio idėją.

Raimondos Žiūkaitės audiovizualinis performansas „WowJustWow“ užkabino aktualią ir ne kartą aptartą temą, apie mus supančio virtualaus pasaulio paradoksus. Kompozitorė, naudodama gyvąją elektroniką ir socialiniuose tinkluose rastas, dažnai absurdiškai niekingas nuotraukas, prie kurių šiuolaikinis žmogus yra tiek pripratęs, kad automatiškai paspaudžia patiktuką ar palieka jausmaženklį „wow“, „beautiful“, „lol“ ir t.t. Pradėjusi elektronikos garsais, žadinančiais nejaukumo jausmą, Raimonda Žiūkaitė apatišku balsu skaitė jausmaženklius, matomus po nuotraukomis. Pasiekusi kulminaciją, kompozitorė tarsi sprogo viduje, o vėliau kelių besisukančių jaustukų sūkuryje nugrimzdo į save, lyg tai būtų vienintelė jos realybė. Deja, rašyti apie šį performansą yra kiek įdomiau, nei jį stebėti – poveikis nebuvo toks stiprus kaip galima buvo įsivaizduoti. Problema akivaizdi, į ją tarsi bandyta „parodyti pirštu“, tačiau režisūrine prasme viskas buvo pernelyg tiesmuka ir nuspėjama. Performanso prologas taip pat nebuvo išraiškingas, kai pasirodymo sumanytoja, įsimaišiusi tarp žiūrovų, pabaigė savo personažės kančias pernelyg tyliu ir sunkiai suprantamu tekstu.

Antrasis dienos koncertas atvedė į Domanto Pūro gyvos elektroninės muzikos pasirodymą, akusmatinį kūrinį keturiems garsiakalbiams „Tremtis“. Aklinai užtamsintoje patalpoje, išskyrus apšviestą Domanto stalą, buvo kuriamas garsinis vaizdinys iš Domanto įrašų archyvų, kuriuose užfiksuoti jo senelio pasakojimai apie tremtį į Sibirą. Greta to kompozitorius, pasitelkdamas gyvąją elektroniką, komponavo garsų sąrangas, paversdamas erdvę garsiniu teatru. Ramus ir įtaigus senelio pasakojimas buvo pagrindinė ašis ir kompozitoriaus atramos taškas. Sekdamas senelio istoriją, jis garsų sluoksniais dėliojo savitą to pasakojimo refleksiją. Buvo įdomu klausyti, kaip muzikine prasme Domantas papildo ir kaip jaučia senelio istoriją. D. Pūro subtilumas ypač atsiskleidė tais momentais, kai buvo girdimas senelio pasakojimas. Erdvei užsipildžius elektronika, kulminaciniuose taškuose jautėsi kiek per daug intensyvių garsų naudojimas, kuris dramaturginiu požiūriu atrodė nebūtinai reikalingas, nes girdėtas senelio pasakojimas pats savaime buvo įtaigus ir kūrė nejaukumo būseną. Nepaisant to, kūrinys buvo įtikinantis ir įdomus.

Dieną pabaigė šiuolaikinės muzikos ansamblis „Artisans“, kurio atlikėjai spaudoje ne veltui įvardijami kaip atnešantys viesulą. Penki premjeriniai kūriniai, kuriuos sukūrė patys ansambliečiai, festivalio dieną užbaigė su labai gera emocija ir pojūčiu, kad Lietuvos jaunųjų kompozitorių padangėje išvysime ryškėjančią žvaigždę. Nepaisant to, kad pirmieji du (Mato Linkausko „Tėviškės niekas tikrai nepakeis“ ir Liepos Vozgirdaitės „La Dolce Vita“) kūriniai nebuvo tokie įsimintini, kaip trys paskutinieji, tačiau kūrybinės paieškos, kaip, pavyzdžiui, įvairių fleitos technikų panaudojimas Mato kūrinyje ar efektyviai parinkti garsiniai kontrastai Liepos kūrinyje, rodo potencialą.

Kiek labiau stabtelti norisi prie Gintarės Valionytės kūrinio „To talk about Camp is therefore to betray it“, kuriame kompozitorė ritmingai piešė interpretacinį vaizdinį apie Susan Sontag postulacijos „camp“ tema patirtį. Sinkopuotas ritminis piešinys kuriamas mušamųjų partijos ir Mato Linkausko gyvai įkalbamo teksto, atrodė kaip gerai apmąstytas procesas, kuriame svarbiausia rasti akcentus nuolatiniame judėjime.

Tie, kuriems anksčiau jau teko šiek tiek susipažinti su „Artisanų“ braižu, žino, kad (savi)ironijos jie nestokoja. Kažkur teko girdėti, kad beveik nei vienas koncertas negali apsieiti be: 1) suskambančio telefono; 2) popieriuko šlamenimo; 3) krenkštelėjimo tyliausiose kūrinio vietose. Akivaizdu, pirmasis faktorius yra pats populiariausias, tai žinodamas ir Matas Beržinskas ironizavo savo kūrinį „Trigger finger ring“, įpindamas į jo atlikimą kelis triggerinančius skambučius. Vienas telefono skambučio garsas, pasigirdęs ir tarp žiūrovų, iš pradžių tikrai sutrikdė, nuoširdžiai privertęs patikėti, kad žiūrovės garsus atsiliepimas „labas, negaliu kalbėti, aš koncerte“ yra nedovanotina klaida atlikėjų atžvilgiu, iki kol kitas skambutis nepasiekė ir būgnininko telefono. Dramaturgiškai pasiteisinęs triukas, įnešęs netikėtumo, privertė šypsotis ir žiūrovus.

Paskutinė koncerto premjera – kompozitoriaus ir pianisto Luko Butkaus „sundowning, or beautiful world, where are you?“ iš pradžių atrodė kiek blankokai: komponuojamų garsų audinys sunkiai išlaikė dėmesį, tačiau atskirų garsų panaudojimo sprendimai buvo įdomūs, pavyzdžiui, gitaros laido kištuko lietimas, taip garso „šiukšles“ tarsi paverčiant muzikos kūrinio dalimi. Po šios lyg ir neapibrėžtos įžangos, kūrinys staiga pavirtęs reivo vakarėliu, išjudino ne tik pačius atlikėjus, bet ir salėje sėdinčius žiūrovus. Nuotaikinga koncerto pabaiga tik įrodė, kad „Artisanai“ ieško būdų kalbėti ne tik „rimtosios šiuolaikinės muzikos kanono“ būdu, bet, svarbiausia, jie kartu kalba savo kartos žodžiais, kalba, kurią geriausiai supranta, kurią jaučia. Su kuo ir sveikinu.

„Druskomanija“ Druskininkuose supažindino su daug žadančiais jaunosios kartos kūrėjais, kurie ieško būdų muzikoje kalbėti apie svarbias šiandienos temas, kurios nebūtinai yra jau pabodusiai „didžios“ ir „pasaulį keičiančios“. Eksperimentuodami, žaisdami, gal kartais kiek susireikšmindami, jie apie šiandieną pasako daugiau nei galime įsivaizduoti.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment