Milita Lozoraitytė. Mikro-operos ir jų atspalviai festivalyje „Druskomanija“

26 Geg Milita Lozoraitytė. Mikro-operos ir jų atspalviai festivalyje „Druskomanija“

Intriguojanti, spalvinga ir tragiška – štai taip galima apibūdinti tris festivalyje „Druskomanija“ nuskambėjusias mikro-operas. Gegužės 17 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose pasirodė ansamblis „Fluorescence“ (meno vadovė ir dirigentė Beata Juchnevič), sopranas Salomėja Petronytė ir perkusininkas Džiugas Daugirda. Jie atliko trijų kompozitorių – Ievos Parnarauskaitės, Jurgio Kubiliaus ir Beatos Juchnevič mikro-operų premjeras. Pats renginį vedęs J. Kubilius pajuokavo, jog publika buvo apgauta ir jokių mikro-operų kompozitoriai nekūrė – buvo tiesiog pristatyti kūriniai skirti ansambliui ir vokalui.

Pirmoji nuskambėjusi I. Parnauskaitės „When We Dance the Journey Itself Is the Point“ labai nustebino. Kūrinyje panaudoti džiazo ir elektronikos sąskambiai publiką užbūrė, kompozitorė tarsi perkėlė visą salę į magišką pasaulį, mikro-operos klausytis buvo labai lengva, o kūrinio pabaigoje norėjosi šokti kartu su visais atlikėjais. Pati kompozitorė yra minėjusi, kad norėjo „papasakoti apie grojimą ir šokį, kaip vienintelius reiškinius, įkūnijančius nesibaigiantį dabarties momentą, kaip nesibaigiančią šiltą šviesą, kuri apnuogina mūsų sąmonę“. Tai jai puikiai pavyko išpildyti, panaudojant ir šilto atspalvio apšvietimą, atitinkamą libreto tekstą, pasirinkus ramią melodiją ir harmoniją. Atrodė, kad ir pats ansamblis prieš pasirodymą nekantriai laukė, kada gi galės pradėti groti, nuo muzikantų veidų nedingo šypsena. Tačiau, kūriniui įpusėjus, norėjosi labiau užtikrinto garso, dar didesnio įsijautimo grojant ir šokant, ypač – kūrinio kulminacijoje. Nepaisant to, pirmoji mikro-opera nuskambėjo labai gyvai, šviesiai. Tai buvo puiki koncerto pradžia.

Garso ir spalvų sintezę savo mikro-operoje „Narcissus“ sukūręs J. Kubilius nepaliko abejingų. Neprisimenu, kada su tokiu susižavėjimu stebėjau ir taip atidžiai sekiau vokalinį kūrinį. Tai buvo tarsi pasaka suaugusiems apie romėnų poeto Publijaus Ovidijaus Nazono sukurto Narcizo meilės kančias. Solistė S. Petronytė įtaigiai įgarsino visas tragiškas, linksmas ar ironiškas mito emocijas. Intriguojančią muziką ir istoriją papildė spalvotos šviesos. Prieš prasidedant mikro-operai, pats kompozitorius paminėjo, kad jo kūrinys – tai lyg muzikinis diktantas publikai, nes klausantis buvo galima išgirsti Henrio Purcellio, Giuseppes Verdi, Richardo Wagnerio ir Richardo Strausso operų motyvus, o pačiam J. Kubiliui tai buvo lyg „žaidimas-eksperimentas su gerai žinomomis operų temomis, siekiant patikrinti per laiką susiklosčiusios jų prasmės perkėlimo kitiems siužetams galimybes“. Buvo tikrai labai smagu pamatyti ir išklausyti taip profesionaliai ir išraiškingai atliktą kūrinį, kuris, manau, turėtų pasiekti daugiau Lietuvos ir užsienio klausytojų.

B. Juchnevič kūrinys „Under the Bell Jar“ savo tematika stipriai skyrėsi nuo prieš tai skambėjusių kompozicijų. Lyginant su kitomis mikro-operomis, ši buvo labai tamsi, pasakojo apie emocines krizes, depresiją, savižudybę. Kompozicija remiasi Sylvios Plath romano „Stiklo gaubtas“ motyvais ir asmeniniais kompozitorės išgyvenimais. Skambant kūriniui buvo rodomas klipas, kuriame pati Beata įkūnijo pagrindinės veikėjos istoriją, taip pat girdėjome kompozitorę dainuojant audio takelyje. Partitūroje jungėsi šiuolaikinės akademinės ir populiariosios muzikos bruožai. Pati kompozicija pasakojo apie jauną merginą, kuri, vis toliau gilindamasi į savo mintis ir visuomenę, pamažu linksta į savidestrukciją. „Iš anksto įrašytas balsas ir vaizdo įrašas čia tampa stiklo gaubto reprezentacija – pagrindinė veikėja tarsi uždaryta ekrane, o jos gyvenimą stebintys klausytojai klaidžioja po jos pasąmonę, lydimi gyvai grojančio ansamblio garsų“, – pasakoja B. Juchnevič. Kai kurie mikro-operos epizodai buvo ypatingai jautrūs, rodomi vaizdai galėjo šokiruoti ne vieną klausytoją, ką buvo galima pastebėti iš sutrikusių publikos veidų, koncertui pasibaigus.

Renginiui pasirinkta Vilniaus lenkų kultūros centro koncertų salė puikiai tiko mikro-operų pristatymui. Didžiausi pagyrimai jau anksčiau minėtam renginio vedėjui J. Kubiliui, kuris, bendraudamas su publika neformaliai, laisvai, savo gerą emociją perdavė klausytojams, sukūrė šiltą, jaukią atmosferą, ko, manau, ir reikia „Druskomanijai“. Taip pat padėkos ansambliui „Fluorescence“, bei kviestiniams solistams, kurie savo darbą stengėsi atlikti kiek įmanoma profesionaliau, o atliekama muzika nuoširdžiai mėgavosi.

Lietuvos muzikos antena