12 Geg Beata Baublinskienė. Laudacija Justei Janulytei
Lietuvos kompozitorių 2021 metų kūrinių rinkimuose apdovanojimą Vokalinių ir chorinių kūrinių kategorijoje pelnė Justė Janulytė už kūrinį „Recordare“ chorui, orkestrui ir vargonams. Nuoširdžiai sveikinu autorę ir siunčiu linkėjimus į Italiją!
„Recordare“ premjera įvyko Kelne 2021 m. spalio 2 d. Kūrinį atliko Vakarų Vokietijos radijo (Westdeutscher Rundfunk) kamerinis choras ir simfoninis orkestras, dirigentas Enno Poppe. „Recordare“ yra dedikuotas Vakarų Vokietijos Kelne rengiamos koncertų serijos „Musik der Zeit“ (Laiko muzika) 70-mečiui ir jos meno vadovui, radijo redaktoriui Harry Vogtui. Pasak autorės, pats pavadinimas „recorda(re)“, kuris lyg mantra vis kartojamas choro balsų, turi dvi reikšmes – „prisiminti“ ir „įrašyti“ – ir abi jos įprasmina radijo misiją.
Kaip kūrinio epigrafą Justė Janulytė cituoja Olgos Takarczuk romano „Bėgūnai“ ištrauką, kur kalbama apie oro uostų skambesį – oro uostus kaip muziką:
„Tai lėktuvų variklių simfonija, keletas paprastų garsų, ištemptų netekusioje ritmo erdvėje, ortodoksinis dviejų variklių choras, niūrus molinis infraraudonųjų, infrajuodųjų spindulių largo, besiremiantis vienu akordu, kuris nuobodus net pats sau. Requiem pradėtas galingu starto introitu ir pabaigtas besileidžiančio išlaipinimui lėktuvo amen.“ (laisvas B. B. vertimas iš lenkų k.)
Sakyčiau, šioje autorės pasitelktoje citatoje aprašytas visas „Recordare“ kūrinys. Ir netgi daugiau – Justės Janulytės stilius in totum. Jos muzika, ypač stambesnių žanrų kūriniai, su orkestru ar elektronika, iš tiesų turi savyje kai ko iš lėktuvų variklių gaudesio. Jie išauga iš tylos iki galingo ir intensyvaus skambesio: galime prisiminti „Smėlio laikrodžius“, „Švytėjimą“. Kita vertus, kaip ką tik minėtoje Tokarczuk citatoje, Janulytės muzikoje galima aptikti tam tikrų atramų ar atožvalgos, tolimų metaforų į bendrajai kultūrinei atminčiai priskiriamus dalykus. Jos kūryboje nėra nė vieno sakralinės muzikos kūrinio, tačiau – antai – pavadinimas „Recordare“ susisieja ne tik su tiesiogine žodžio reikšme „prisiminti“, bet ir jo asociatyviai vaizduotėje sužadinamu kultūriniu lauku, kuriame yra Mozarto „Recordare“ iš „Requiem“, o galbūt – ir senesnė tradicija.
Ką jau kalbėti apie Olgos Tokarczuk paminėtą „vieno akordo niūrų molinį largo“ ir infraraudoną, infrajuodą spinduliuotę! Ar tai nėra pačios Janulytės kūrybinio metodo metafora – jai būdingo lėto plėtojimo ir tuo momentu beveik nepastebimos, bet juntamos muzikinių struktūrų „spinduliuotės“, muzikinių ląstelių skleidimosi vis intensyvinant dinaminę skalę? Tik Janulytės akordas nėra nuobodus nei sau, nei kitiems: jis veikiau panardina klausytoją į begalinę muzikinę tėkmę. Galbūt panašiai ir pati autorė kūrybinio proceso metu turi pasiekti itin introspektyvią būseną – nukreipti žvilgsnį į save, savo dvasines, kūrybines, gal psichologines gelmes, panirti į savotišką kūrybinį transą, kuris greičiausiai nebūna lengvas. Veikiau toks pat sunkus, bet ir nepaleidžiantis, kaip Mozarto „Requiem“.
Janulytės „Recordare“ konkursui pateiktų chorinių ir vokalinių kūrinių vsumoje gan ženkliai išsiskyrė. Jos kūrinyje choras traktuojamas ne kaip teksto nešėjas, bet kaip tembrinė spalva, šiuo požiūriu suvienodinama su kitomis dvejomis kūrinio tembrinėmis grupėmis – orkestro pučiamaisiais ir styginiais. Visos trys grupės – balsai, pučiamieji ir styginiai – yra lygiavertės. Visgi instrumentuotėje panaudoti dar ir vargonai kreipia mintis europinės klasikinės didžiųjų chorinių-orkestrinių kūrinių tradicijos link, susijusios – kaip ir nemaža dalis chorinės muzikos apskritai – su sacrum sfera, net jei ji persikelia į koncertinę sceną (Cherubini, Beethoveno, Brahmso, Mendelssohno ir kt. autorių koncertinės mišios, requiem, oratorijos).
Manyčiau, kad Justės Janulytės, išaugusios lietuviškos kompozicinės mokyklos dirvoje, pasaulėvokos negalėjo nepaveikti ir šalies, kurioje ji dabar gyvena, Italijos, kultūrinė ir istorinė aplinka, persisunkusi europinės civilizacijos istorija, dvasia ir artefaktais. Jos kūryboje nerasime jokių aliuzijų ar pan. į praeities muziką – Janulytė yra toks pats kūrybinis grynuolis, kaip ir, pavyzdžiui, Bronius Kutavičius. Visgi jos kultūrinis pagrindas – lyg upė iš mažyčių ir kartais nematomų intakų – nuolat formuojamas daugybės jos domėjimosi ir inspiracijos šaltinių, tarp kurių yra ir Arvo Pärtas, ir kai kurie japonų muzikos aspektai, žinoma, viskas, kas vyksta Lietuvoje, bet ir bendroji tūkstantmetė europinė tradicija.
Kompozitorė kažkada yra sakiusi, kad vienas jos mėgstamiausių kompozitorių yra Giacomo Puccini: manau, kad ji ir iš jo kai ko pasisėmė. Visgi mes negirdime ir greičiausiai niekada neišgirsime jos muzikoje „pučiniškų“ ar su kitu muzikos autoriumi susijusių intonacijų. Tačiau platus Janulytės akiratis, domėjimasis įvairiais dalykais tiek šiuolaikybėje, tiek praeityje, suteikia intelektinio peno, kuris po to transformuojasi – tarytum išsidistiliuoja – į jau tik jai būdingus kūrybinius sprendimus. Todėl yra sudėtinga įminti Justės Janulytės kūrybos paslaptį: galima išlukštenti jos kompozicinį metodą, tačiau, kaip ir preparuojant kūną, tai nepadeda užčiuopti sielos – gyvybės kibirkšties. (Lygiai kaip Mozarto kūrinius nesunku išnagrinėti harmoniškai – T, D ir pan., bet jo muzikos poveikio paslapties tai neįmena.)
Pabaigai norėčiau vėl sugrįžti prie Olgos Tokarczuk romano „Bėgūnai“ – pacituoti jos recenziją. Anot literatūros kritikės Martos Cuber, ši knyga įtikina, jog „visatos darnos pojūtis yra prieinamas kiekvienam, kas keliauja“. Justę Janulytę, be jokių išlygų – Lietuvos kompozitorę, tačiau nuolat keliaujančią (į savo kūrinių premjeras, vesti meistriškumo kursų ir pan.), turbūt galima būtų pavadinti nomade, savotiška klajokle. Galbūt iš oro uostuose, kelionėse patiriamo laikinumo pojūčio ir atsiranda jos muzikos, kūrybos – kaip tikrosios dvasinės tėvynės – darnos pojūtis?
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra