Eglė Gudžinskaitė. Laudacija Mariui Baranauskui, 2021 metų orkestrinio kūrinio „Alrediph“ autoriui

11 Geg Eglė Gudžinskaitė. Laudacija Mariui Baranauskui, 2021 metų orkestrinio kūrinio „Alrediph“ autoriui

„Ne itin lengvai prakalbinamas kompozitorius“ – kažkada apie Marių Baranauską rašė Veronika Janatjeva. Bet prakalbintas jis visada turi ką pasakyti – reiktų pridurti.

Regis, panašiai nutinka ir su jo muzikine kūryba. Marius Baranauskas ne iš tų, kurie „kepa“ kūrinius kasmet po kelis ir dar daugiau, kurių pilna šen bei ten. Man jis kaip tas išminčius, kuris didžiąją laiko dalį tylomis stebi pasaulį, tarsi šešėlyje, tarsi atsitraukęs nuo išorinio šurmulio, o tada ištaria vieną frazę, o gal tik vieną žodį, bet tokį stiprų, ryškų, taiklų, kad niekaip negali nepastebėti ar praeiti pro šalį.

Jo „Kalbėjimas“ – magistrinis kompozicijos studijų darbas simfoniniam orkestrui – kadaise 2004-aisiais taip sužavėjo žymųjį suomių kompozitorių Magnusą Lindbergą, kad šis, būdamas tarptautinio Toru Takemitsu konkurso teisėju, jam skyrė III premiją (norint suvokti šio laimėjimo mastelį, reiktų pastebėti, kad konkursui buvo pateiktos beveik 130 partitūrų).

2007 m. „Išlydyta mintis“, dar vienas Mariaus Baranausko simfoninis opusas, buvo įvertintas kaip geriausias orkestrinis kūrinys Lietuvos kompozitorių sąjungos Metų kūrinių rinkimuose. 2004 m. tokį įvertinimą jis jau buvo gavęs ir už elektroakustinį kūrinį „Nunc“, o 2011 m. vėl buvo išskirtas jau su chorine kompozicija „Templum Dei estis“.

Per pastarąjį dešimtmetį, regis, buvo ir visai tylių periodų – mėnesių, gal net metų. Tačiau šiemet komisijos vertinimui pateiktame sąraše atsidūrė net trys Mariaus Baranausko kompozicijos – tarp jų ne tik „Alrediph“ tamtamui ir simfoniniam orkestrui, dar ir „Arrokoth“ violončelei ir styginių orkestrui bei „Lux caelestis“ vargonams ir elektronikai. Ir kaip jau akivaizdu, pro jas negalėjom „praeiti“, negalėjom nepastebėti.

„Norėtųsi orkestrinių kūrinių daugiau parašyti“ – 2017 m. interviu muzikologei Eglei Bertašienei sakė Marius Baranauskas. Įgarsinta mintis turėjo tapti kūnu. Iš keturių po šio pokalbio sukurtų kompozicijų, dvi ir buvo skirtos orkestrui – tiek 2020 m. sukurtas, bet dėl pandemijos tik 2021 m. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojant Beatui Furreriui, atliktas „Alrediph“ tamtamui ir orkestrui, tiek tais pačiais 2021 m. festivalyje „Permainų muzika“ pirmą kartą nuskambėjęs „Arrokoth“ (premjerai jį paruošė violončelininkas Mindaugas Bačkus ir Klaipėdos kamerinis orkestras). Per tą laiką Marius Baranauskas spėjo dar ir parašyti bei apsiginti meno doktorantūros darbą – žinoma, irgi apie orkestrą: „Simfoninio ir gamelano orkestrų struktūriniai principai ir komponavimo strategijos“ (2020).

Šiandienos apdovanotasis Metų orkestrinis kūrinys „Alrediph“ – yra būtent šio doktorantūros projekto pasekmė. Solo tamtamo garsynas ir tembrinė šio instrumento įvairovė čia išsiskleidžia kaip mikro orkestras, kurio sąveika su didžiuoju simfoniniu orkestru ir jo spalvų bei struktūrų pasauliu, sukūrė fantastišką, jei ne kosminį (paties kompozitoriaus žodžiais) skambantį kūną.

Kodėl kosminį? Ne paslaptis, daugelio pastarųjų metų Mariaus Baranausko kūrinių inspiracijų šaltinis yra įvairiausi kosminiai objektai, jų parametrai ir struktūros: kelianarės žvaigždžių sistemos, tolimi kosminiai kūnai… Tūkstantmetė tradicija rekonstruoti mitinį kosmoso skambesį. Regis, labai racionalu, o kartu ir poetiška. Kažkada kai su kompozitoriumi kalbėjomės šia tema, apie kompozitorius poetus ir inžinierius, apie racionalumo ir intuityvumo santykį kūryboje, Marius Baranauskas sakė: „geniali muzika todėl ir yra geniali, kad intuityvus ir racionalus pradai vienaip ar kitaip sąveikaudami sukuria harmoningą rezultatą“.

Mariau, ačiū būtent Tau už šį harmoningą rezultatą, kurį patirti galime visi mes, klausytojai.

Eglė Gudžinskaitė
2022 05 06

Lietuvos muzikos antena