Ar sunkusis rokas gali veikti teigiamai? Pokalbis apie muziką ir sveikatą

11 Bal Ar sunkusis rokas gali veikti teigiamai? Pokalbis apie muziką ir sveikatą

Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO 2022 m. vasario 24–27 d. vyko kasmetinė Vilniaus knygų mugė. Kaip įprasta, joje buvo galima atrasti „Muzikos salę“, kurioje – gausybė aktualių ir įdomių pašnekesių su menininkais, atlikėjais, kompozitoriais. Taip pat vyko koncertai, leidinių pristatymai. Paskutiniąją Vilniaus knygų mugės dieną, muzikos salėje visi buvo kviečiami dalyvauti pokalbyje apie muziką ir sveikatą. Pokalbio moderatorius, muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys kalbino dvi viešnias – kompozitorę Snieguolę Dikčiūtę ir muzikos terapeutę, Lietuvos muzikos terapijos asociacijos įkūrėją, mokslų daktarę Vilmantę Aleksienę.

Ramūnas Zilnys: Snieguole, esate kompozitorė, Lietuvos kompozitorių sąjungos narė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos meninių socialinių ir muzikos sveikatai projektų vadovė, naujos muzikos komunikacijos centro vadovė, integratyvaus meno platformos įkūrėja ir projektų vadovė. Ne vienus metus ir ne viename projekte vienaip ar kitaip prisiliečiate prie muzikos sveikatai temos ir net labai glaudžiai. Gal galėtumėte papasakoti, kokie tie projektai, kaip jie susiję su šios dienos tema?

Snieguolė Dikčiūtė: Projektų tikrai labai daug. Čia norėčiau pakalbėti apie keletą jų. Pradėčiau nuo „Aplinkos muzikos“. Tai buvo projektas kartu su socialinės atskirties grupėmis, su žmonėmis, turinčiais skirtingas negalias. Jie, bendradarbiaudami su profesionaliais muzikantais, kompozitoriais, garso menininkais, tyrinėjo aplinką. Tai, kaip žmonės su skirtingomis negaliomis girdi skirtingas aplinkas. Iš to, kaip jie suvokia aplinką, buvo sukurtas garso takelis. Apskritai „Aplinkos muzika“ yra bendradarbiavimo produktas.

R. Z.: Kaip vyko procesas?

S. D.: Norėjosi patyrinėti, kaip žmonės su skirtingomis negaliomis supranta aplinką. Įrašinėjome aplinką su neregiais, žmonėmis, turinčiais Dauno sindromą. Bandėme suprasti, kaip jie jaučia aplinką kontekstualiai. Pats procesas vyko taip, kad kartu su garso režisieriais, garso menininkais paleidę takelį su negalią turinčių žmonių girdėjimu kartu ir grojome įvairiais perkusiniais muzikos terapijos instrumentais. Taip sukūrėme įspūdingą garso takelį.

R. Z.: Minėjote, kad pats projektas buvo tarsi tyrimas. Ar buvo kokių nors dalykų, kurie nustebino, pradžiugino, atnešė atradimų?

S. D.: Be abejo. Žmogus su kiekviena negalia girdi kitaip, vis kitu aspektu. Bet pats įdomumas ir visų tokių projektų esmė yra bendradarbiavimas tarp menininkų bei žmonių su negalia. Tai ir yra muzikos sveikatinimo procesas. Kai viena ir kita pusė gauna teigiamus pokyčius, savivertės, savivokos pokyčius. Tai yra kūrybinis džiaugsmas ir mūsų visų sveikatinimas suvokiant, kad galime priimti visus žmones, galime kurti kartu.

R. Z.: Kaip į tokius projektus reaguoja juose dalyvaujantys menininkai? Juk daliai menininkų tai yra nekasdieniškos patirtys. Kokios tai patirtys?

S. D.: Profesionalūs menininkai, dalyvaujantys tokiuose projektuose, taip pat gauna įvairių patirčių. Buvo atlikta tyrimų ir atrasta, kad profesionaliam menininkui, dalyvaujant tokiam projekte, dingsta egocentrizmas. Galėčiau pasakyti, kad dalyvavimas tokiuose projektuose yra vienas veiksmingiausių gydymų nuo depresijos. Menininkai suserga depresija dažniausiai dėl savo didybės. O dalyvavimas šiose veiklose pagerina profesionalių menininkų savijautas. Netgi įvyksta pozityvūs pokyčiai asmeniniame gyvenime.

R. Z.: Pakalbėkime apie projektą „Skambantys kūnai“. Kas tai yra?

S. D.: Tai tarpsektorinio bendradarbiavimo projektas, kuris buvo įgyvendinamas kartu su sveikatos, švietimo sektoriais, socialiniu sektoriumi. Bet labiausiai su medicinos sektoriumi. Kompozitoriai kartu su chirurgais kūrė įvairius garsinio pavidalo veiksnius. Kitaip tariant, bandėme garsu atkurti tai, kas vyksta mūsų organizmuose. Aš pati sukūriau kūrinį „Homonautika“, kur buvo įrašomi kūno garsai. Pavyzdžiui, įrašinėjome įvairių kartų žmonių venas, arterijas ir paskui gauto skambesio leidome klausytis su orkestru. Mes visi esame skambantys, vaikščiojantys muzikos instrumentai. Skamba mūsų kūnai, skamba aplinka, skamba visas kosmosas. Visi esame skambesy. Bet pats didžiausias šio projekto pasiekimas ir prasmė – sukurtos įvairios meno instaliacijos. Jas platinome įvairiose gydymo ir švietimo įstaigose, mokyklose. Tai tarsi ilgalaikiai sveikatos prevencijos ir psichosocialinės aplinkos gerinimo pavyzdžiai. Jaunimas galėjo susipažinti su mūsų kūnų funkcionavimu ir skambesiu.

R. Z.: Kompozitorių ir muzikantų bendradarbiavimas su chirurgais jau savaime skamba pakankamai nekasdieniškai. Kaip, pavyzdžiui, patys chirurgai reagavo į tokį projektą?

S. D.: Aš pastebėjau, kad medikai yra labai arti muzikos ir jaučia didelę pagarbą muzikantams, menininkams. Jiems patiems buvo įdomu patyrinėti kūną per skambesį. Jie labai noriai dalyvavo šiame procese.

R. Z.: Knygų mugės muzikos salė yra ta vieta, kur žmonės žiūri į įvairius leidinius, juos varto, galbūt nori įsigyti. Papasakokite apie leidinį „Modernaus meno socialinė reikšmė: meniniai-socialiniai performansai“.

S. D.: Tai daugiametės i ilgalaikės veiklos rezultatas. Leidinys parengtas kartu su mokslų daktare Audrone Brazauskaite. Performansų esame surengę virš dvidešimties. Atlikome įvairius tyrimus. Šis leidinys – tarsi mūsų patirtį apipavidalinantis vadovėlis. Kaip muzika, dailė, judesys ir kiti tarpdisciplininiai menai gali gerinti mūsų sveikatą.

R. Z.: Dauguma Jūsų projektų turi socialinį atspalvį, tarsi visai kitą prasmės sluoksnį nei didelė dalis populiariosios muzikos. Kas Jus įkvepia dirbti būtent su tokiais projektais?

S. D.: Man labai gerai sekasi profesionalioje kūryboje. Dėl to ir puoliau į didybės maniją studijų metais, turėjau psichologinių problemų, visada buvau tarsi kokioj „kūrybinėj kančioj“. Paskui pamačiau, kad visas mūsų kultūrinis laukas dažnai yra panašiai įstrigęs. Ir tuomet atsigręžiau į socialinę atskirtį, į sveikatą. Supratau, kad menas gali būti ne vien tik konkurencija ar rezultato siekimas. Kad savo įvairove, gera energija ir paties kūrybinio proceso džiaugsmu menas gali būti prieinamas visiems.

R. Z.: Taip atradote daugiau prasmės?

S. D.: Taip, tikrai atradau prasmę.

R. Z.: Tęsiant pokalbį, atrodo, kad muzikos terapija nėra labai naujas dalykas, tačiau daugeliui žmonių Lietuvoje, išgirdus tokį pavadinimą, pats dalykas yra šiokia tokia mįslė. Kas yra muzikos terapija?

Vilmantė Aleksienė: Pats paprasčiausias atsakymas – muzikos terapija yra muzikos naudojimas sveikatos tikslais. Tai, ką mes vadiname muzika ir sveikata ar plačiau – muzika sveikatai. Kai kalbame apie muzikos terapiją, šioje srityje turime konkrečią ir visai naują profesiją. Muzikos terapeutas yra tam tikras kompetencijas įgijęs specialistas. Kompetencijos susijusios su muzika, įvairiausiomis muzikavimo formomis ir su asmens sveikatos priežiūra. Muzikos terapeutai dirba įvairiose srityse. Tai gali būti ir psichoterapinė kryptis, ir neurologinė krytis, ir ugdymo bei socialinė kryptys. Muzikos sveikatą ir muzikos terapiją vienija bendra kryptis, orientuota į socialinę įtrauktį. Prieš 50 metų ši profesija buvo labai siaura, bet po Antrojo pasaulinio karo labai stipriai vystėsi. Muzikos terapija buvo taikoma reabilitacijoje, dirbant su karo veteranais. Iš tiesų, mes dirbame su muzika. Juk žmogų muzikos dėka pasieksi nuo pirmo embriono užgimimo iki paskutinės gyvenimo minutės. Yra tam tikri muzikiniai pratimai, kurie padeda žmogui tam tikrais atvejais geriau jaustis. Muzikos terapijos taikymas apskritai yra labai įvairus. Šiandien pasaulyje muzikos terapijoje atsiradusi nauja kryptis – comunity music therapy (liet. bendruomeninė muzikos terapija). Dauguma Snieguolės projektų yra tarsi tiltai tarp muzikos sveikatos ir tai, ką šiandien vadiname bendruomenine muzikos terapija. Lietuvoje jau yra muzikos terapeutų rengimo „kalvė“. Turime tikrai gerą jungtinę Vilniaus universiteto medicinos fakulteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos programą. Nuo 2015 m. rengiame muzikos terapijos specialistus. Džiugu, kad menininkai ateina į sveikatos priežiūros sritį. Menas turi įtakos mūzų bazinei sveikatai.

R. Z.: Visi nauji dalykai pradžioje susiduria su tam tikru skeptiškumu. Ar teko su tuo susidurti? Muzika daugeliui yra pramoga, prie ko čia gydymas?

S. D.: 2004-aisiais, „Sostinės dienų“ metu, pirmą kartą surengėme projektą atviroje erdvėje (dabartinė Vinco Kudirkos aikštė). Išvedėme pasirodyti Dauno sindromą turinčius žmones kartu su profesionaliais muzikantais. Visuomenės reakcija buvo labai negatyvi. Žmonės ėjo pro šalį ir sakė, kad mes tyčiojamės iš negalią turinčių žmonių. Iš pradžių gavome tikrai labai daug agresijos iš visuomenės, iš praeivių. Bet nepasidavėme, toliau dirbome šitą darbą. Ir žmonės per ilgesnį laiką priėmė tai, ką darome. Atėjo supratimas, pasipriešinimo nebeliko.

V. A.: Aš pabaigiau muzikos terapijos mokslus Norvegijoje. Ir kai 2001–2002 m. grįžau į Lietuvą, man atrodė, kad porą metų praeis ir mes čia įsuksim muzikos terapijos „ratą“. Kaip matome, tie „porą metų“ išsitęsė ir savo programą pradėjome tik 2015-aisiais. Negaliu pasakyti, kad susidūriau su kažkokiu atmetimu. Su nežinojimu – taip, su nepasirengimu priimti tokį naują dalyką – irgi taip. Bet galima suprasti, nes žmonės turėjo užaugti, suprasti, kas tai yra.

R. Z.: Kai kalbame apie muzikos terapiją ir stereotipus atrodo, kad muzikos terapijoje naudojama muzika turėtų būti „raminanti“. Ar apskritai yra muzikos žanras, kurio negalima pritaikyti muzikos terapijoje? Pavyzdžiui, sunkusis rokas, metalo muzika ir pan.?

S. D.: Be abejo, iš patirties galiu pasakyti, kad sunkusis rokas gali veikti labai teigiamai. Ir čia yra mitas, kad veikia tik raminanti muzika. Net ir sunkioji muzika gali būti kažkam tas vienintelis vaistas, kurio taip labai reikia.

V. A.: Visas mūsų gyvenimas susijęs su muzika. Labai svarbu yra biografinė muzika, tokia, kokią žmogus klauso, mėgsta, su kuria auga, bręsta.

R. Z.: Ačiū už pokalbį!

Parengė Viltė Žakevičiūtė
Lietuvos muzikos antena