Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Begalinio skrydžio laukiantis dangus

22 Vas Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Begalinio skrydžio laukiantis dangus

Į iškilmingą koncertą skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo dienai „Begalinis skrydis“ klausytojai į Nacionalinę filharmoniją rinkosi po vienaip ar kitaip šventiškai praleistos dienos. O nemažai jų, tikiuosi, buvo tokie, kaip aš – po ilgos dienos patogiai ištiesę kojas priešais televizorių. Iš ten šį kartą ir mano laiškas.

Turiu Tau pasakyti, kad koncertas buvo tobulas. Idealiai sukomponuota programa su specialiai parengta Vaclovo Augustino kūrinio pasauline premjera, dovanojusia taiklų pavadinimą šventiniam koncertui – „Begalinis skrydis“. Ir Išgirdusi koncerto pavadinimą pirmiausiai pagalvojau apie mus, Lietuvą, drąsiai, begaliniai skriejančią jau nuo Mindaugo (ir iki jo) laikų iki dabar. Ir tolyn į ateitį. Ir ne, nenumušti ir nenumušami, kad ir kas atsitiktų.

Prisipažinsiu, Artūras Valionis man visai naujas poetas, bet jeigu jau V. Augustinas jo tekstais rašo muziką – matyt labai geras. Viename interviu A. Valionis į klausimą kam dabar reikalinga ir ką gali poezija, kai gyvenimas šiandien toks proziškas, atsako: „Gyvenimas labai proziškas buvo ir vakar, toks bus ir rytoj, šiandiena – ne išimtis. Toks gyvenimas. O poezija, esu įsitikinęs, reikalinga ne kam kitam, o žmonėms šiame, kaip įvardijote, proziškame pasaulyje (nors nesu tikras ar, pavyzdžiui, paukščiai ir sliekai taip pat neužsiima poetiniais bandymais besistengdami geriau suprasti savąjį kosmosą).“ O Mariaus Buroko, kurio skoniu besąlygiškai pasitikiu, tekste apie 2021 m. išleistas poezijos knygas – Anne Carson „Raudonos autobiografija“, Antūro Valionio „Lėta medžiagų apykanta“ ir Ramūno Liutkevičiaus „šokis įsuka šviesą“ – radau nuomonę apie poemą „Geležies įtaka labai maža“, pagal kurią sukurtas „Begalinis skrydis“: „Apie autoriaus sąsajas su rimtąja ir klasikine muzika, kurių yra labai nemažai, apie tos muzikos priemones tekstuose ir poetinius tekstus, rašomus ar pritaikytus tai muzikai (bei tuo pat metu galinčius būti savarankiškais eilėraščiais), aš nekalbėsiu, nes nesijaučiu kompetentingas apie tai kalbėti, tik noriu pažymėti, kad tai labai svarbus autoriaus kūrybos bruožas. Gražiausias tokio teksto pavyzdys yra mini poema „Geležies įtaka labai maža“, skirta Dariaus ir Girėno skrydžiui.“

Kodėl mus vis dar taip jaudina Dariaus ir Girėno skrydis? Kaune jų – Dariaus ir Girėno – ženklų daug. Gali juos pajusti eidamas per dabar vadinamą Ramybės parką, o anuomet – Senąsias miesto kapines, kur pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą buvo pastatytas lakūnų mauzoliejus; jie juntami Lietuvos aviacijos, Vytauto Didžiojo Karo muziejuje ir Aukštųjų Šančių karių kapinėse, kur kryžių eilės atima amą ir dalį tikėjimo žmonija, suvokiant, jog tai – tik maža dalis savo krauju pagirdžiusių savą ar svetimą žemę. Bet Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbis ne apie mirtį (girdžiu tavo balsą), apie viltį. „Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui“ – rašė jie testamente. Dar ir dar kartą stotis ir iš naujo ryžtis.

V. Augustiną Dariaus ir Girėno skrydžio istorija jaudino nuo vaikystės, o kūrinyje „Begalinis skrydis“ jis panaudojo A. Valionio poemą, žemaičių dainą „Oi, eisiu eisiu“ ir Gražinos Sviderskytės knygos „Lituanica. Nematoma pusė“ dokumentų fragmentus. Mūsų muzikos istorijoje yra kūrinių dedikuotų Dariui ir Girėnui – Juozo Pakalnio, Anatolijaus Lapinsko, Vytauto V. Barkausko, Alvydo Jegelevičiaus, Vidmanto Bartulio ir kt. Visi skirtingi ir visi savaip ypatingi. „Begalinis skrydis“ – toks, kurį norėčiau išgirsti dar ne kartą, ir ne tik šventine proga, nes jo muzikos, poetinio teksto ir dramaturgijos dermė sukausto dėmesį. Tai vienintelis koncerto kūrinys lietuvių kalba.

Verta atkreipti dėmesį, jog koncerto kūriniai koncentruojasi ties atkurtos Lietuvos Respublikos, o ne Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Tai – dar 1981 m. sukurto, vieno iš ankstyvųjų Algirdo Martinaičio opusų, „Rojaus paukščių“ versija styginių orkestrui (2016), sakralizuojantys koncertą 1991 m. mišriam chorui sukurtas Nacionalinės premijos laureato Vytauto Miškinio „O salutaris hostia“ ir 2019 m. Donato Zakaro, M. K. Čiurlionio premijos laureato, mišriam chorui sukurto „Magnificat“ dalis „Gloria Patri“, praeities, dabarties ir ateities mylimuosius apjungiantys vienas populiariausių Fausto Latėno kūrinių, styginių kvarteto Nr. 2 „Šviesiam atminimui“(1986) versija styginių orkestrui ir Arvydo Malcio „Izabelės sapnas“ violončelei ir styginių orkestrui (2012), kurio violončelės partiją atliko ir šviesios ateities viziją kūrė jaunosios kartos violončelininkė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė, tarptautinių konkursų dalyvė ir laureatė Rugilė Juknevičiūtė.

O visą koncerto programą apjungė kompozitorių pasakojimai, atskleidžiantys kūrinių sukūrimo aplinkybes. Būtent to man norisi visuose šiuolaikinės muzikos koncertuose – santykio ir priežasties.

Šią Lietuvos kompozitorių kūrinių programą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje atliko Modesto Barkausko diriguojamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir choras „Jauna muzika“, Koncertą „įpaveikslino“ Kornelijaus Jaroševičiaus vaizdo projekcijos.

Klausiausi koncerto džiaugdamasi taikliai sustatyta programa, kūriniais, atlikimu ir, kiek mačiau, pilna sale. Pilna sale garbių Valstybės moterų ir vyrų, įprastų tokiomis aplinkybėmis, ir lietuviškos muzikos mylėtojų. Nuo ko vis dėlto priklauso klausytojų kiekis? Nuo atlikėjų ar kūrinių? Šitas klausimas mane kamuoja kiekviename lietuviškos muzikos koncerte, dažniausiai sulaukiančiame santūraus klausytojų kiekio. O mano norai kiekviename koncerte išgirsti bent vieną lietuvišką kūrinį sulaukia liūdnų šypsenų.

Jau kuris laikas liūdnai galvoju, jog lietuviška muzika – šiuolaikinė ir nelabai – yra kaip mūsų tradiciniai šventiniai valgiai. Ir jeigu Naujalį ar Čiurlionį palyginčiau su visų gerbiamais cepelinais ar šaltibarščiais (girdžiu atskriejantį akmenį), tai šiuolaikinę muziką – su kartą metais valgomais, mažai kam patinkančiais Kūčių patiekalais. Skanu, neskanu, patinka, nepatinka – valgom, nes reikia.

O koncertų organizatoriai, tikriausiai, net lažinasi iš klausytojų skaičiaus išdrįsę organizuoti vien tik lietuviškos ir dar šiuolaikinės muzikos koncertą. Nebent tai ypatingos šventinės dienos koncertas, kitaip sakant, muzikinės lietuviškos Kūčios: sėdamės, stengiamės būti malonūs vieni kitiems ir narsiai ragaujame.

Po koncerto turėjau progą diskusijoms ir girdėjau visokių nuomonių. Tarp jų – kad niūri ta lietuviška muzika. Atsakiau kaip paprastai – ji tokia, kokie mes, mūsų mintys, mūsų žemė ir mūsų dangus. Laukiantis begaliniam skrydžiui.

Koncerto transliacijos įrašas skelbiamas LRT MEDIATEKOJE.

Lietuvos muzikos antena