Beata Juchnevič. OCIS kūrybinis rezultatas – šiuolaikinis menas ar kičas?

17 Vas Beata Juchnevič. OCIS kūrybinis rezultatas – šiuolaikinis menas ar kičas?

Šiemet, vasario 1–12 dienomis Lietuvos muzikos ir teatro akademija pirmą kartą rengė jungtinius „Erasmus+“ mišrius intensyvius kursus „Operos kūrimo, atlikimo ir improvizacijos inkubatorius“, kurių metu užsienio ir Lietuvos studentai parengė neilgus sceninius performansus. Projekte dalyvavo 18 studentų ir 4 absolventai iš užsienio – Belgijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Prancūzijos – taip pat dalyvavo ir 15 LMTA skirtingų katedrų studentai. Projekto dalyvius kūrybiniais keliais vedė kompetentingi Lietuvos ir užsienio dėstytojai: Anne-Liis Poll (Estija), Bruno Pereira (Portugalija) dėstė šiuolaikinę vokalo improvizaciją, Gabrielė Labanauskaitė (LMTA) – operos dramaturgiją, kompoziciją ir kūrybinį bendradarbiavimą – Sven Prengels (Belgija), šiuolaikinės muzikos atlikimą ir kompoziciją – Vykintas Baltakas, improvizaciją – Arnas Mikalkėnas, kompoziciją ir elektroninę muziką – Mantautas Krukauskas (LMTA).

Vasario 12 d. LMTA centriniuose rūmuose projekto dalyviai pristatė dvi savaites kursų metu brandintus šiuolaikinės operos eskizus. Iš tikrųjų, pavadinimas „opera“ galbūt kiek per skambus šiems kūriniams apibūdinti, mat jie artimesni muzikiniams performansams, netgi hepeningams ir beveik nenagrinėja jokių operos žanro sudedamųjų dalių. Buvo įdomu išvysti, kaip operos žanrą suvokia jaunieji menininkai, tačiau klausimas – ar tai gali būti vadinama operomis – liko neišspręstas.

Kūrinį „Mami wata ir juodas būgnas“ dalyviai atliko LMTA erdvinio garso sferoje. Klausytojai buvo pakviesti į tamsoje skendinčią patalpą, kurioje vienintelis kelrodis – mėlyną šviesą skleidžiantis prožektorius. Įdomus scenografinis sprendimas – sferoje iškabinti balti permatomi audiniai, kurių paviršiais klaidžiojo mėlynos šviesos šešėliai, skambant hipnotizuojančiam jūros ošimui. Pradžioje prieš žiūrovus pasirodė violončelininkas, grojimu tarsi atkartodamas vandenyno ir jo gyvių garsus. Laipsniškai iš už audinių prisijungė ir kiti šios „operos“ dalyviai. Visi jų skleidžiami garsai tarsi papildė girdimą jūros ošimą. Prie šios gamtos imitacijos prisijungė reklaminio kalbėjimo įrašai, stereotipiniai youtube pokalbiai ir kt. Tokiu būdu kūrėjai siekė atsakyti į anotacijoje iškeltą klausimą – „kuomet industrijos garsai galiausiai nustelbs okeano garsus?“ Nors pradžioje šis performansas žadėjo būti įdomus, galiausiai pralėkė paviršiumi – pasirinkta tema buvo nagrinėta gan akivaizdžiomis priemonėmis, tarsi patingėjus pasikapstyti giliau. Viskas, ką pamatėme ir išgirdome – tik bandymas imituoti vandenyno garsus, kurie polemizuoja industrinio pasaulio vartotojiškumui. Labiausiai suglumino performanso pabaiga – atlikėjai nutilo ir kelias minutes nieko nevyko. Galima pamanyti, jog tai taip pat yra kūrinio nešamos žinutės dalis (greičiausiai taip ir buvo), tačiau atrodė, kad ir patys atlikėjai nelabai susitarė, kiek ši tyla tęsis, o klausytojai paprasčiausiai sumišo ir nežinojo, ko tikėtis toliau. Performansas baigėsi tik kažkam iš klausytojų pradėjus ploti.

Kūriniui „Sriuba“ žiūrovai buvo sukviesti į LMTA Balkono teatrą. Pradžioje akį patraukė šalia scenos išdėstyti senų televizorių ekranai. Po kelių minučių juose pradėjo ryškėti veidai. Pasirodę šio performanso dalyviai vaikštinėjo po sceną su kyšančiomis kameromis, kurios filmavo jų veidus ir tiesiogiai transliavo į televizorių ekranus. Scenoje veikėjai aptarinėjo, kas yra sriuba ir bandė tokią pasigaminti, įpinant instrumentinės improvizacijos elementus bei ryškų klasikinį balsą, atkartojantį arba atsakantį į veikėjų reiškiamas mintis. Šis kūrinys gan įdomiai žaidė su absurdo komedijos elementais, tačiau kūrinio paskirtis taip ir nebuvo aiški – jis tik praėjo nepalikęs gilesnių jausmų, nors iš visos vakaro programos įtikino labiausiai.

Po kūrinio „Sriuba“ žiūrovai buvo sukviesti į koridorių šalia Balkono teatro. Dėl tokio organizatorių (ar galbūt pačių projekto dalyvių) sprendimo sekantys du kūriniai praėjo tarsi nepastebėti. Kūrinys „Kontrolė“ analizavo sąmonės ir aplinkos sąveiką, tyrinėjo skirtingas pagrindinio veikėjo psichologines būsenas. Čia nepamatėme jokių scenografinių sprendimų, girdėjome tik dainininkę ir jai talkinančią elektroniką. Šis kūrinys galėtų egzistuoti kaip atskiras opusas – graži melodija ir įdomios elektroninės priemonės privertė suklusti ir įsiklausyti. Tačiau organizatorių sprendimas perkelti šio kūrinio atlikimą į koridorių pasirodė keistas. Svarbiausia, jog apie šį atlikimą nebuvo iš anksto perspėta, jis tiesiog įvyko, kuomet pusė klausytojų, manę, jog tai tik pertrauka, išsilakstė po akademijos patalpas.

Panaši (net dar prastesnė) situacija susiklostė sekančiam kūriniui „Kartus“. Šis perfomansas buvo iš anksto nufilmuotas (o gal transliuotas tiesiogiai iš balkono teatro, nežinia) ir žiūrovus koridoriuje sutelkė prie nedidelio ekrano. Šis sprendimas pasirodė dar nelogiškesnis už praeitą. Susėdus koridoriuje buvo sunku suprasti, kas vyksta nedideliame ekrane, ypač kuomet šis performansas vienintelis neturėjo anotacijos, o dainuojama vokiečių kalba. Tačiau galbūt suprasti čia nieko ir nereikėjo, tik pajusti kartumą po peržiūros.

Paskutinis vakaro pasirodymas sukvietė žiūrovus į nedidelę patalpą už balkono teatro. Ši „opera“ – tai muzikinis atsakas Marinos Abramovič performansui „Menininkas yra čia“, jame ji tyliai sėdėjo prie stalo priešais tuščią kėdę ir laukė žmonių, kurie prisėstų priešais ir žiūrėtų į jos akis. Neslėpsiu simpatijų šiai menininkei, kelis metus domiuosi Marinos Abramovič kūryba bei asmenybe, tad į šį jos performanso „tęsinį“ žvelgiau gan skeptiškai, mačiau pavojų, jog ir čia galima būtų praslysti paviršiumi, neužčiuopiant gilumos. Susėdę ratu palei patalpos sienas žiūrovai stebėjo viduryje išdėstytus stalus su kėdėmis. Staiga iš žiūrovų gretų pakilo pasirodymo dalyviai ir susėdo vienas priešais kitą, po du žmones už kiekvieno staliuko. Kelias minutes jie tik įdėmiai žvelgė vienas į kitą, tuomet po truputį paėmė į rankas instrumentus. Taip prasidėjo muzikinis performanso veiksmas: poromis susėdę vienas priešais kitą atlikėjai pradėjo bendrauti, tačiau ne žodžiais, o garsais. Tokia performanso idėja pasirodė ganėtinai įdomi. Šis muzikinis bendravimas laipsniškai virto įvairių motyvų ir garsų kakofonija, tik retkarčiais pasigirsdavo aiškesni dariniai. Didžiąją „operos“ dalį nebuvo aišku, kokia yra šio pasirodymo paskirtis, tik pabaigoje, keliems dalyviais grįžus į vietas tarp žiūrovų, pasigirdo aiškesnis dialogas, kurio pasigedau viso performanso metu.

Galbūt nevertėjo tikėtis, jog per dvi savaites sukurti performansai nustelbs genialumu, tačiau visgi likau kiek nusivylusi. Kūriniai nepasirodė iki galo apgalvoti. Atrodo, menininkai bando pasislėpti po šiuolaikinio meno etikete ir taip pateisinti kiekvieną savo žingsnį. Labiausiai nuvylė organizatorių darbas: visas projekto rezultatų pristatymas stokojo sklandumo ir netgi logikos – pradedant laiko leidimu veltui prieš kiekvieną pasirodymą stoviniuojant koridoriuje, nors tam, rodos, nėra logiško paaiškinimo, nes kiekvienas pasirodymas vyko skirtingoje patalpoje, nesugebėjimu tinkamai pranešti, kur, kada ir koks kūrinys prasidės, baigiant dviem kūriniams likus nepastebėtiems dėl jų rodymo koridoriuje.

Lietuvos muzikos antena