Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Kaimynystė muzikoje

04 Vas Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Kaimynystė muzikoje

Žiemiškus vakarus gera leisti klausantis gyvos muzikos, tad kojos mane nuolat atveda į Kauno filharmoniją. O žiema Kaune vis dar neapsisprendžia, ir jeigu vieną dieną susimylės pametėti gražaus šaltuko, kitas dienas slėpsimės nuo pūgos arba lietaus – kepurėmis, skėčiais ir muzika, kuri visada yra geriausia priebėga. O ji tokia nuostabi, kad po kiekvieno vakaro sėdu rašyti Tau laišką, bet vis atidedu, nes būtinai noriu parašyti apie kitą, ir dar kitą, ir dar…

Šis mano laiškas apie kaimynystę. Nes kaip kitaip pavadinti šalia, arčiau ar toliau gyvenančių muziką? Be abejo, skambėjusią Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Būtent apie kaimynystę atėjo koncerte „Žiemos Šopenas“ sausio 20 dieną, kuriame grojo Anton Drozd (Ukraina). Tai buvo tikrai žiemiškas, ramus, baltas vakaras, užpildytas santūrios Frédérico Chopino muzikos. Tarptautinių konkursų laureatas, A. Drozdis studijavo Ukrainos nacionalinėje Piotro Čaikovskio muzikos akademijoje, o magistro studijas baigė VDU Muzikos akademijoje doc. Justo Dvariono klasėje, kuris apie jo muzikavimą atsiliepia itin palankiai: „Jo pasirodymai pasižymi muzikiniu intelektu, koncentracija ir asmeniniu įsitraukimu; jo interpretacijos išsiskiria giliu suvokimu, nesvarbu, ar tai būtų baroko, klasicizmo, romantizmo ar šiuolaikinės muzikos kompozitorių kūriniai.“ Dviejų dalių programoje A. Drozdis atliko F. Chopino kūrinius, sukurtus 1830–1846 metais.

Ir vėl apie kaimynystę galvojau nuostabiame sausio 25 dienos Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncerte. Jame orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus atliko Dmitrijaus Šoštakovičiaus Simfoniją Nr. 7 C-dur („Leningrado“, 1941), o intelekto, temperamento ir stiliaus pusiausvyrą išlaikantis, ypatingai Lietuvos koncertų salėse laukiamas Lukas Geniušas atliko Piotro Čaikovskio Koncertą fortepijonui Nr. 2 G-dur op. 44 (1880).

Skaitau muzikologės Živilės Ramoškaitės mintis, publikuotas „7 meno dienose“, apie orkestro trisdešimt trečią gimtadienio koncerte Vilniuje grojusį L. Geniušą ir nebeturiu ko pridėti. Ji pabrėžia P. Čaikovskio koncerto, kurio imasi tik itin brandūs pianistai, sudėtingumą ir fantastišką L. Geniušo techniką. Iš savo vietos aš nemačiau pianisto rankų, bet turiu sutikti su Ž. Ramoškaite dėl neįtikėtino skambesio lengvumo ir subtilaus ansamblio antroje dalyje.

D. Šoštakovičiaus Simfonija Nr. 7 („Leningrado“) skambėjusi antroje koncerto dalyje, rengėjų pristatoma kaip „totalitarizmo siaubą vaizduojantis muzikos šedevras“, tapęs „karo, žmogiškosios stiprybės ir vilties simboliu“. Pradėta kurti Leningrade, blokados akistatoje, sukurta 1941 m. pabaigoje, simfonija, skirtinai nuo miesto, visiems laikams liko „Leningrado“. Geniali muzika, galingas orkestras, vadovaujamas talentingos rankos, pučiamųjų grupė, grojusi iš balkono, skambesiu užpildė visą Kauno filharmonijos salę. Intensyviai dirbęs kompozitorius, neišvengiamybės grėsmė, tamsi ir nedaug vilties turinti realybė, groteskas susiliejo muzikoje, kartais sukurdamas didžiuliu greičiu į pražūtį žygiuojančių kolonų ar skriejančio traukinio įspūdį, o kartais – virš mirusių kūnų tekančios saulės. Prisipažinsiu tau – jau labai seniai koncerte mane krėtė šiurpas, o finale norėjosi verkti.

Simbolinę, sausio 27 dieną, Kauno filharmonijoje koncertavo ansamblis „Lietuvos Jezuralė“: Borisas Traubas (smuikas, ansamblio vadovas), Borisas Kirzneris (smuikas), Rolandas Romoslauskas (altas), Valentinas Kaplūnas (violončelė), Romualdas Ramutis Taločka (klarnetas), Saulius Astrauskas (mušamieji) ir Sergejus Okruško (fortepijonas). Pirmtakas buvo ansamblis „Vilne“, savo veiklą pradėjęs 1985 m. Koncertas buvo skirtas paminėti Tarptautinę Holokausto aukų atminimo ir 75-osioms Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metinėms. Programoje skambėjo Sergejaus Prokofjevo, Josepho Achrono, Ernesto Blocho, Joelio Engelio, Dovo Seltzer, Boriso Borisovo, Fausto Latėno muzika.

Koncerte skambėjo S. Prokofjevo „Uvertiūra žydų temomis“ (1919) styginių kvartetui, klarnetui ir fortepijonui. Beje, S. Prokofjevui 1934 m. gastroliuojant Lietuvoje, Kaune su juo keturiomis rankomis grojo Balys Dvarionas, o Vilniuje – Peterburgo konservatorijos absolventė, vilnietė Cecilija Krever-Galpertienė (Cerna Krewer-Halpern, 1894–1941), dėsčiusi Vilniaus Žydų muzikos institute, Vilniaus M. Karłowicziaus konservatorijoje, o 1940–1941 – Kauno konservatorijoje.

Lietuvoje, Lazdijuose gimė kompozitorius ir smuikininkas virtuozas Josephas Achronas (1886–1943), kuris koncerte skambėjusią „Žydišką melodiją“ sukūrė 1914 metais, Peterburge. Populiari Europoje ir JAV, J. Achrono „Žydiška melodija“ skambėjo ir Lietuvoje: 1913 metais Vilniuje, Žydų tautinės muzikos draugijos koncerte, 1936 m. – Davido Oistracho gastrolių metu. Ji skambėjo ir Kauno gete. Klausiausi šio įstabaus kūrinio užgniaužusi kvapą – net nežinant J. Achrono ir jo kūrybos ryšių su Lietuva, ši Melodija skambėjo labai artimai, labai namie, o kartu – ir kaip skaudus žvilgsnis į ateitį, į tragediją. Į šį kūrinį verta įsiklausyti dar ir dar kartą.

Dabartinėje Ukrainoje, o tuomet Lenkijoje gyveno Baal Shem Tovo vardu žinomas mąstytojas ir mistikas rabinas Israelis ben Eliezeris (1698–1760), kuriam kūrinį „Baal Shem. Trys vaizdeliai iš chasidų gyvenimo“ (1923) paskyrė šveicarų kompozitorius Ernstas Blochas (1880–1959). Koncerte skambėjo antroji ciklo pjesė „Nigun“.

Joelis Engelis (1868–1927) jau seniai žinomas Lietuvoje, šio iškilaus muziko vardu buvo pavadintas Š. Blecharovičiaus vadovaujamas keturiasdešimties žmonių choras Kaune, 1924–1941 metais koncertavęs visoje Lietuvoje. J. Engelis, kartu su J. Achronu, buvo vieni iš Žydų tautinės muzikos draugijos, siekusios rinkti, tikri ir skleisti žydų tautinę muziką, Peterburge steigėjų. Chasidiškų motyvų pjesė „Volksnigun“ (Liaudiška melodija, 1919), J. Engelio sukurta fortepijonui, o koncerte skambėjo B. Traubo aranžuotė klarnetui ir styginiams.

Rumunijoje gimęs Dovas Seltzeris (1932) žinomas kaip miuziklų ir filmų muzikos autorius, o koncerte skambėjo jo aranžuotos populiarios dainos – Jackas Yelleno „Žydų mama“ (A Yiddishe mame, 1925) ir Moshės Nadiro komiška daina „Apie rabiną Elimelechą“ (Az der Rebbe Elimelech, 1927). Pagal D. Seltzerio instrumentuotę šias dainas „Lietuvos Jeruzalės“ ansambliui perdirbo jo vadovas B. Traubas. Kaip buvo nurodyta rengėjų, šios dainos yra tokios populiarios, jog dažnai laikomos liaudies dainomis.

Charkove gimęs, bet ilgametis vilnietis kompozitorius ir pianistas Borisas Borisovas (1937–2016) įsteigė Jaschos Heifetzo fondą, surengė penkis tarptautinius žydų muzikos festivalius „Šalom“ Vilniuje 1994–1998 metais. Džiaugiuosi, kad ir man teko garbė studijuoti, tad labai laukiau šio kūrinio. Švelniu humoru inkrustuotas fortepijoninis trio „Senasis Vilnius“ (1993), skambėjo koncerto pradžioje, o Fausto Latėno – B. Traubo „Lietuvos Jeruzalė“ (1997), muzika Grigorijaus Kanovičiaus dramai „Nusišypsok mums, Viešpatie!“ (1994), – pabaigoje. Abu šie kūriniai apjungia praeitį ir dabartį, o kartu ir mus.

Ansamblio „Lietuvos Jeruzalė“ repertuarą sudaro tiek klasika tapę S. Prokofjevo, D. Šoštakovičiaus, A. Coplando, M. Brucho, E. Blocho kūriniai žydų temomis, žydų liaudies muzikos perdirbimai, lietuvių kompozitorių kūriniai, paties B. Traubo aranžuotės. Klausydamasi šio koncerto, prisiminiau kitą, vykusį Kaune lapkričio pabaigoje, kai Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Modesto Barkausko, atliko litvakų ir Izraelio kompozitorius kūrinius. Koncertą, skirtą Oskaro ir Hermano Minkovskių atminimui, organizavo Kauno žydų bendruomenė. Tuo metu maniau, kad tokių koncertų galėtų būti daugiau. Dabar manau, kad norėčiau pusiausvyros – ne tik daugiau koncertų, bet ir natūraliai į koncertų programas įtraukiamų tokių – savų – kūrinių. Taip pat noriu padėkoti koncerto rengėjams už išsamiai Kauno valstybinės filharmonijos puslapyje aprašytą programą, išsamų koncerto vedimą – to tikrai reikėjo norint geriau suprasti girdimą muziką.

Apie tolimesnę kaimynystę galvojau puikiame sausio 28 dienos koncerte „Žvaigždės iš Šiaurės“, kuriame suomių kompozitorius Jeano Sibeliaus (1865–1957) muziką atliko sopranas Agnė Buškevičiūtė-Tumalavičienė ir pianistas Darius Mažintas. Koncerte skambėjo jo dainos švedų ir suomių kalbomis ir „Valse triste“ fortepijonui.

Kiekviena iš programoje skambėjusių dainų buvo tarsi poema, jas dainininkė atliko neįtikėtinai artistiškai, tarsi mažus spektaklius. Buvo nepaprastai malonu klausytis ir stebėti. Būtina pridurti, kad solistė, puikiai dainuojanti švedų ir suomių kalbomis, klausytojams pristatė atliekamas dainas, jų turinį, taip koncertą paversdama ypatingu vakaru. Apie jį neįmanoma papasakoti, o aš būčiau norėjus, kad būtum kartu ir išgirstum šią muziką ir šiuo artistus. Iš sudėtingos ir itin artistiškai atliktos programos išskirčiau didingą, Kalevalos tekstais sukurtą „Lounnotar“ („Eterio dvasia“) op. 70 ir „Kaiutar“ op. 72 („Aido nimfa“), nuo kurios, kaip koncerte prisipažino solistė, prasidėjo jos kelionė su J. Sibeliujumi.

Suomija netoli nuo Lietuvos, ne geografiškai, be abejo. Į Lietuvos muzikos istoriją visiems laikams įrašytos Augusto Roberto Niemi, Eero Aarne Pekka Tarasti pavardės, koncertuose skamba K. Saariaho, M. Lindbergo kūriniai, į lietuvių kalbą išversta ne tik „Kalevala“, bet ir įvairių autorių veikalai, iš kurių visiems rekomenduoju Arno Paasiliną. Nepulsiu tau vardinti poetų, kurių tekstais dainas sukūrė J. Sibelijus, bet būtinai jais pasidomėsiu!

Su J. Sibelijaus muzika dainininkė susipažino pagal „Erasmus“ programą 2018–2019 m. gilindama žinias Suomijos Sibeliaus akademijoje, kur turėjo galimybę jo dainas ruošti su žymiais pedagogais Soilė Isokoski (sopranas), Petteri Salomaa (bosas-baritonas), Ilmo Ranta (fortepijonas) ir kitais. 2019 m. ji baigė klasikinio dainavimo magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, doc. Aušros Stasiūnaitės klasėje. Pažadu tau, jog seksiu jos pavardę ir lauksiu kitų, ne mažiau ypatingų koncertų.

Programoje pamačius pianisto Dariaus Mažinto pavardę iš karto nusiteikiau puikiai muzikai. Prof. Veronikos Vitaitės klasėje studijavęs, G. Verdi konservatorijoje stažavęs, 2010 m. meno aspirantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs muzikas koncertuoja Europoje ir JAV, rengia unikalias solines ir kamerines programas, jo interpretacijos vertinamos kaip pasižyminčios ypatingu subtilumu. D. Mažintas akompanavo Agnės Buškevičiūtės-Tumalevičienės atliekamoms dainoms, solo atliko „Valse Triste“ („Liūdnas valsas“), op. 44 (1903, 1904). Dievaži – aš norėčiau išgirsti daugiau jo atliekamos J. Sibelijaus muzikos.

Ir tikriausiai nė nereikia aiškinti kokios kaimynystės jausmo vedama ėjau klausytis sausio 29 dienos koncerto „Muzikinės mintys. Kelionė“, kurioje smuikininkė, Kauno styginių kvarteto primarijus ir Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytoja Karolina Beinarytė-Palekauskienė ir pianistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogė, aktyvi Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacijos dalyvė Daiva Stulgytė atliko Johanno Sebastiano Bacho „Ariją“, Ludwigo van Beethoveno Sonatą smuikui ir fortepijonui op. 12 Nr. 2, Antoníno Dvořáko Romansą smuikui ir fortepijonui op. 35, S. Prokofjevo, Aramo Chačaturiano „Dainą-poemą“ smuikui ir fortepijonui op. 19 ir F. Chopino Noktiurną cis-moll, Nathano Milsteino transkribuotą smuikui ir fortepijonui. „Kiekviena išsakyta mintis palieka savo pėdsaką. Tačiau mintys, išreikštos muzikos garsais, yra nepaprastos. Jos tokios įtaigios, kad stebina ir jaudina klausytoją, net praėjus šimtmečiams, nors jų išraiškos priemonės nuolat kinta.“ – taip savo programą pristatė atlikėjos, kurios taip pat mokytojauja Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje.

Buvo be galo malonu klausytis jų parengtos programos, mintimis keliauti per epochas, gėrėtis puikia atlikėjų technika. Ypatingai susižavėjau A. Dvořáko „Romansu“ ir S. Prokofjevo „Penkiomis melodijomis“. Ar buvo ko norėčiau daugiau? Be abejo – lietuvių kompozitorių, tad tikėsiuosi to kitame koncerte.

Matau tavo šypseną ir girdžiu nuostabą, kad negi šiuolaikinę muziką iškeičiau į romantinę – pirma F. Chopinas, tada P. Čaikovskis, dabar A. Dvořákas. Neiškeičiau, nes pirmiausia, anot kompozitorės Zitos Bružaitės, šiuolaikinė muzika yra viso XX amžiaus muzika, o antriausia – būtina naudotis galimybe klausytis tokių koncertų. Kokių? (girdžiu tavo klausimą). Atsakau – tokių, kurių programose pristatoma vieno kompozitoriaus, vienos tautos, vienos idėjos muzika, leidžiantys geriau suvokti mus, mūsų muziką ir mūsų laikus.

Tad kaip ir sakiau – apie kaimynystę šis mano laiškas. Artimesnę ir tolimesnę, esančią ir iš dalies prarastą, bet svarbiausia – tegul ji lieka gyva muzikoje. Ten ir susitikime.

Lietuvos muzikos antena