01 Vas „Sustojęs laikas“. Gabijos ir Mykolo Natalevičių koncertas Kauno filharmonijoje
„Kada aplinka kasdien mirga naujais vaizdais, garsais ir efektais, mes siūlome Jums akimirką ramybės ir sustojusio laiko, kartu įsiklausant į pavienius garsus, į tylą, į save…“ – tokiu pažadu į koncertą „Sustojęs laikas“ kvietė Gabija ir Mykolas Natalevičiai. Mano asmeninės intencijos buvo visai kitokios – aš ėjau klausytis šiuolaikinės kamerinės muzikos, bet gavau daug daugiau. Gavau širdį ramybės pripildžiusį skambesį, ypatingą pianizmo pojūtį ir dabar kuriamos muzikos stebuklą.
Paskutinės paros covid-19 susirgimų skaičius buvo 6234 (dar tik), aš pirmą kartą koncerte sėdėjau su respiratoriumi, šiuolaikinės kamerinės muzikos koncerte buvo, pasakykim, saikingai žmonių – ne paslaptis, jog kamerinės, o dar ir šiuolaikinės muzikos koncertai nepritraukia gausios publikos. O koncerto repertuarą siejant su pandemija ir dabar renginiams privalomais respiratoriais… Nors kas gali būti nuostabiau už šiais laikais, šioms dienomis kuriamą muziką?
Nors esu prisipažinusi mėgėja į koncertą eiti tuščia galva, šį kartą pamyniau savo principus ir ieškojau informacijos apie kūrinius ir koncerto koncepciją. Mane maloniai nustebino Youtube platformoje esantis G. Natalevičienės kanalas, kuriame radau koncerto idėją ir kūrinius. Nemažiau patiko jos Facebook puslapyje pristatomi kūriniai ir asmeninis santykis su jais.
Stilistiškai vieningas koncertas apėmė XX ir XXI amžius. Kaip nurodė rengėjai, programos „Sustojęs laikas“ idėją inspiravo vokiečių kompozitoriaus ir pianisto Hanso Otte (1926–2007) kūrinys „Garsų knyga“ (Das Buch der Klänge, 1979–1982), o šis kūrinys, autoriaus žodžiais, yra kelionė tylos ir garsų takais. Tiesiog neįtikėtina, jog fortepijonu, minimaliomis priemonėmis – nesudėtingu ritminiu piešiniu, lakonišku diapazonu buvo atskleistas tembrinis spalvingumas, dinamikos niuansai, įtraukianti raiška. Visa tai – ir apie H. Otte „Garsų knygą“, ir apie kerintį G. Natalevičienės muzikavimą. Nenuostabu, jog dvidešimtą ir dvidešimt pirmą amžių sujungė Vidmanto Bartulio kūryba – „Ūkanos“ (1985) ir „Hanami“ (2018). Hanami, pažodžiui, žiedų žiūrėjimas, yra japoniška gėrėjimosi sakurų žiedais tradicija, jau pritaikoma ir Lietuvoje. Ir, tikriausiai, netikėčiausia koncerto dalis buvo paties M. Natalevičiaus improvizacijos, skambėjusios kartu su jo kūriniais „Svajingai“ (2011) ir „Psalmė“ (2021).
Gabija ir Mykolas Natalevičiai – unikali menininkų pora. Respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė G. Natalevičienė nuosekliai gilinasi į sakralumą fortepijono muzikoje, ji yra parengusi koncertus „Muzika ir meditacija“ (2015), „Velyknaktis su Olivier Messiaenu“ (2016), „Velykos su prancūzų muzika“ (2017), atlieka užsienio ir šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinius. LMTA docentas ir senato narys, nuo 2017 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas M. Natalevičius dirba įvairiose muzikos srityse, yra meninio susivienijimo „Operomanija“ dalyvis, kuria muziką dramos teatrui, koncertuoja kaip pianistas ir dainininkas.
Šį kartą tai nebus laiškas dėl pandemijos koncerte negalėjusiam apsilankyti draugui, o bus pokalbis su nuostabų koncertą padovanojusiais G. ir M. Natalevičiais.
*
Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Koncertui pasirinkote praeito šimtmečio vokiečių kompozitoriaus H. Otte, V. Bartulio ir M. Natalevičiaus kūrinius. Tai buvo skambesio įtakotas sprendimas ar garso filosofijos? Mane sujaudino itin asmeniškas Gabijos santykis su atliekamais kūriniais – esate įvardijusi, jog „Ūkanos“ yra vienas įdomiausių ir neabejotinai sudėtingiausių kūrinių, patraukusių savo išradinga harmonija ir mistiniu skambesiu. O apie M. Natalevičiaus „Svajingai“ rašote, jog tai kūrinys po didžiulės netekties vėl padėjęs įsileisti garsus ir atveriantis erdvę į kitus pasaulius.
Gabija Natalevičienė. Visus programoje skambėjusius autorių kūrinius vienija specifinė atmosfera, kurią įvardinčiau kaip mistinę, pakylėjančią virš kasdienybės. Jiems būdinga statiška tėkmė, nuolat pasikartojančios ritminės struktūros, kurios įveda į tam tikrą transo-meditacinę būseną. Man, kaip atlikėjai, tai yra labai įdomu. Tokioje muzikoje reikia ypatingą skirti dėmesį garso tembrui, nes jis yra pagrindinis įrankis „užkabinti“ klausytoją. Jeigu pavyksta užmegzti ryšį su klausytoju, atliekant tokią muziką vyksta magiški dalykai. Kalbant apie H. Otte kūrinį „Garsų knyga“, mane ypatingai žavi kompozitoriaus gebėjimas poros oktavų ribose atskleisti tokią tembrų įvairovę. Atrodo, skamba keli garsai, tačiau muzika labai turtinga. Neįtikėtina, kiek spalvų ir atspalvių gali turėti vienas ir tas pats garsas. Mistinės V. Bartulio „Ūkanos“ pianistiniu požiūriu man buvo didžiausias iššūkis šioje programoje. Toje muzikoje atsiveria neišsemiami spalvų ir atspalvių klodai. Kad juos atskleisti, reikia ypatingos technikos. Retai pasitaiko kūrinių, kur nuo pradžios iki pabaigos reikėtų groti vien trelius ir tremolo, ir dar pianissimo dinamikoje. O kalbant bendrai, ši programa buvo ilgai brandinta, todėl ir santykis su kūriniais tapo itin asmeniškas. Man, kaip atlikėjai, didžiausias džiaugsmas yra turėti pakankamai laiko subrandinti, „išnešioti“ kūrinį tiek, kad jis taptų manęs pačios dalimi.
A. S. Z. Gabija, sakralumas Jus domina nuo disertacijos „Sakralumas kūryboje fortepijonui: ženklai ir interpretacija“. Tai įtakojo ir Jūsų tolimesnį repertuarą?
G. N. Savo darbe didžiausią dėmesį skyriau Olivier Messiaeno kūrybai, nuosekliai analizavau jo ciklą „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“, baigiamajame koncerte atlikau 10 šio ciklo pjesių. Greta šio kompozitoriaus darbe analizavau Arvo Pärto, Alvydo Remesos bei Mykolo Natalevičiaus kūrinius. Pažintis su O. Messiaeno muzika man atvėrė naują pasaulį, per šią muziką aš atradau save kaip atlikėją. Nuoseklus ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ studijavimas man padėjo atskleisti savo stiprybes, išsigryninti, kas man yra svarbu muzikoje ir ko aš siekiu grodama. O. Messiaeno muzika ir visa jo filosofija mane labai stipriai įtraukė, atvėrė man garsų magijos pasaulį, Kai kas sako, kad jo muzikos klausyti sudėtinga, kad ji pernelyg intelektuali. Aš manau, kad ji, visgi, yra labai emociškai paveiki, tik ją reikia mokėti perskaityti ir atlikti. Man asmeniškai tai buvo ir tam tikra dvasinė terapija, o profesine prasme – muzikinio laiko ir garso valdymo mokykla. Visi kiti vėliau mano repertuare atsiradę kūriniai natūraliai susiję su panašia estetika, turiniu. Tokiame repertuare jaučiuosi galinti save geriausia atskleisti.
A. S. Z. Šią programą 2021 metų pabaigoje pristatėte Vilniuje, „Organum“ salėje. Ar Vilniaus ir Kauno publika skiriasi?
G. N. Abiejų koncertų patirtys buvo malonios, tačiau gana skirtingos. Jeigu atvirai – Vilniuje šį repertuarą groti buvo lengviau, nes publika klausė dėmesingiau. Nors Kauno publika mus priėmė itin šiltai, kai kada jautėsi, kad ne visi klausytojai suprato šio koncerto koncepciją, kad jiems buvo sunku klausyti. Su Mykolu svarstėme to priežastis ir manome, kad esminis dalykas buvo tai, jog Kaune klausytojai nebuvo paruošti. Dauguma jų turbūt nebuvo skaitę anotacijos, mažai žinojo apie programą, o kadangi programėlių nebuvo, trumpa pranešėjos įžanga koncerto pradžioje, matyt, nebuvo pakankama. Vilniuje – priešingai, žmonės, kurie atėjo, labai gerai žinojo, kur eina, kokio tipo tai koncertas. Todėl jie nebuvo nustebę dėl viso koncerto metu trukusios statikos. Komentarai po koncerto taip pat labai skyrėsi. Vilniuje dauguma žmonių sakė, kad tokios muzikos labai lengva klausytis. Kaune kai kam ji pasirodė „neįkandama“. Kita vertus, nemanau, kad tai yra skirtumai tarp Kauno ir Vilniaus publikos, veikiau tarp klausytojų, kurie tą dieną atėjo į koncertą, kaip jie buvo nusiteikę, ko tikėjosi ir pan. Po koncerto Kaune kalbėjom, kad, matyt, atliekant tokią specifinę programą, klausytojams būtina suteikti papildomos edukacinės informacijos, kitaip gali likti nesuprastas.
Mykolas Natalevičius. Man atrodo, kad sunku būtų vertinti Vilniaus ir Kauno auditorijas palyginus tik dvi sales. Pastebėjau, kad svarbu, jog abi salės turi puikius instrumentus – „Organum“ naują „Bösendorfer Imperial“, pasižyminti labai patogia mechanika ir be galo subtiliu tembru, o Kauno filharmonijos Mažoji salė „Steinway“ fortepijoną, kuris nors ir nėra naujas, tačiau turi šiai firmai būdinga niuansų gausą ir sodrų bosinį registrą.
A. S. Z. Mykolai, Edvardas Šumila Jus pristato kaip kompozitorių, išvengusi įprastų klišių ir tabu, kaip kompozitorių ieškotoją. Į muziką atėjote šešiolikos, tačiau improvizuojate fortepijonu. Ar tai reiškia, kad pianinas gyvenime buvo anksčiau?
M. N. Mokytis muzikos ir groti pradėjau būtent 16 metų. Tais metais namie atsirado ir pianinas. Tiesa, su klavišiniais instrumentais susipažinau būdamas keturiolikos metų, gimtadienio proga gavęs keturių oktavų diapazono sintezatorių, tačiau pianinas atsirado tik po poros metų. Tai buvo labai intensyvūs mokslai, kai reikėjo daug išmokti, bet jei kalbėti apie kūrybiškumą ribojančias patirtis, tai taip, kas yra muzikos mokyklos „muštras“ nežinau. Muzikos mokiausi tik iš vidinės motyvacijos ir užsispyrimo.
A. S. Z. Koncerto pristatyme kalbėdamas apie „Psalmes“ kalbate apie atmosferišką garsų tėkmę, tačiau kūrinio pavadinimas asocijuojasi su tam tikromis religinėmis praktikomis. Ar Jūsų muzikai būdingas „naujasis dvasingumas“?
M. N. Vengiu pernelyg ryškių asociacijų su naujuoju dvasingumu. Šis terminas apibūdina XX a. antros pusės minimalistų kryptį ir ne iki galo atitinka mano kūrybos kontekstą. Gali pasitaikyti tam tikrų sąsajų, bet jos nėra esminės. Pavyzdžiui, „Psalmės“ estetika yra ambientinės ir drone muzikos lydinys. O „Svajingai“ kūrinys yra apie vidinę būseną, kuri neturi konkrečios sąsajos su dvasingumu. Ryšių, be abejo, pasitaiko, esu tikintis žmogus ir mane domina gyvenimo prasmės aspektai, domina amžinybės tema, tačiau tai yra kiek kitoks kontekstas, nei naujojo dvasingumo etapo XX a. Vakarų muzikoje, kuris formavosi kitomis aplinkybėmis nei mūsų laikai.
A. S. Z. Koncerte grojamos improvizacijos man skambėjo kaip jau sukurti kūriniai, o ne kuriami čia ir dabar. Ką Jums reiškia improvizavimas? Prieš gerus dvidešimt ir daugiau metų kompozicijos studentams nerekomendavo leisti laiką prie fortepijono improvizuojant, o verčiau rašyti prie stalo, su galva. Kokia Jūsų nuomonė?
M. N. Improvizacijose, atliktose koncerte, siekiau susieti idėjas, kurios slypėjo kituose koncerte atliktuose kūriniuose. Pirmojoje supyniau Hanso Ottes „Garsų knygos“ atoaidžius su intensyvia faktūra, primenančia drone (gausmo) muzikos estetiką, o antrojoje pateikiau ryškų kontrastą – gyvenimiško chaoso vaizdiniai, pateikiami atonalioje garsų aplinkoje buvo supriešinti su ryškia, ekstatiška šviesa. Joje įsipynė F. Schuberto dainos „An die Musik“ motyvas, kaip padėkos muzikai ir pagarbos Vidmantui Bartuliui simbolis, kuris meistriškai dirbo su įvairia cituojama medžiaga.
Improvizuojant man svarbu, kad atliekamos improvizacijos nesiskirtų nuo užbaigtų kūrinių, kad jos būtų vientisos, konceptualios, turėtų išbaigtą formą. Norint tai pasiekti reikia reguliariai groti įvairius kūrinius ir daug dėmesio skirti garsinei vaizduotei lavinti. Tame matau didelį azartą, o toks atlikimas reikalauja ekstremalaus susitelkimo ir labai greitos reakcijos. Kartais kompozitoriai žiūri į improvizaciją, kaip tarsi chaotišką muzikavimą, nors tiek kuriant kitais būdais, tiek improvizuojant labai svarbu įsivaizduoti. Improvizacijoje tai tiesiog reikia atlikti labai greitai. Kitų žanrų muzikai, pavyzdžiui, džiazui, improvizavimas nė kiek netrukdo išradingumui, o baroko ir klasikos laikais improvizacija buvo natūrali kompozitoriaus veiklos forma. Aš į improvizaciją žiūriu kaip į dar vieną kūrybos ir muzikinės raiškos formą.
Kalbant apie kompozicijos mokymąsi, tai situaciją reikia vertinti individualiai. Kadangi pats dėstau kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tai matau kokių įvairių studentų šiandien ateina mokytis kurti. Negali būti vienų taisyklių, nebent norima išugdyti vienodą muziką rašančius. Jei žmogus yra buvęs atlikėjas, be to daug improvizavęs, tai jei jis tiesiog kartos ką darė – nieko neišmoks. Tokiu atveju būtinas patirties subalansavimas, mokantis analizuoti kūrinius, ruošiant prekompozicinę medžiagą, susitelkiant į kitas disciplinas. Tačiau jei žmogus atėjo iš muzikos teorijos ir garso „rankose nėra daug turėjęs“, atvirkščiai, būtina muzikuoti – dainuoti, groti. Ir iš natų, ir iš klausos.
Labai palaikau tokių kompozitorių kaip Alanas Belkinas poziciją, kurie teigia kad mokantis studentui muzikos svarbu, kad jei tik įmanoma, visi pratimai būtų atliekami – harmonijos pratimai grojami, polifonijos dainuojami ir panašiai. Natų teksto atsiejimas nuo garso riboja garsinę vaizduotę, o tai yra svarbiausia muzikantui, tiek atlikėjui, tiek kompozitoriui. Kaip ir vientisa kūrinio tėkmė, kurioje kiekvienas garsas yra tarsi gyvo organizmo dalis. Svarbu, kad muzika būtų kaip garsinė gyvybės forma. Nesvarbu ar ji sukurta iš anksto, ar improvizuota.
A. S. Z. Ieškant informacijos apie šį koncertą, į paiešką įvedus žodžius „sustojęs laikas“ man išmetė ritualinių paslaugų firmą. Galima pagalvoti, kad laiko sustojimas šiandieniniam žmogui asocijuojasi su mirtimi, prievartiniu laiko sustabdymu. Tačiau akivaizdu, kad Jūsų pasirinkta muzika sukurta remiantis kita filosofija.
G. N. Taip, dėl ritualinių paslaugų esu pati ne kartą pastebėjusi (juokiasi). Iš tiesų, programa „Sustojęs laikas“ yra natūrali prieš tai buvusių tiek mano, tiek mūsų su Mykolu bendrų sumanymų tąsa, tik kiek kitu pavadinimu. Per pastaruosius septynerius metus buvo įvykę tokie koncertai kaip „Muzika ir meditacija“, „Velyknaktis su Oliviert Messiaenu“, „Žvilgsnis į anapus“ ir pan. Visus juos vienijo panašus repertuaras ir koncepcija. Beje, mirties tema mums taip pat labai įdomi. Koncertas „Žvilgsnis į anapus“ buvo būtent skirtas mirties temai.
Atlikdama šį repertuarą aš galvojau apie sąvokos „laikas“ paraleles gyvenime ir muzikoje. Gyvenime laikas mus tarsi įrėmina – mes nuolat esame veikloje, planuojame, stengiamės įsprausti viską į tam tikrą laiko tarpą, siekiame labai apibrėžtų rezultatų. Bet būna momentų, kai nutinka kažkas netikėto ir tai mus priverčia sustoti. Tada dažnai į tuos pačius dalykus pasižiūrime kitomis akimis ir nustembame, kiek daug nematėme. Tą patį aš pastebiu ir muzikoje. Yra muzika, kuri pripildyta įvykių. Joje tiek visko vyksta, kad vos spėji sekti, daug ką tiesiog praleidi. O kartais muzikoje tėra keli garsai ir juose tu gali išgirsti labai daug. Kai gali susifokusuoti, įsiklausyti į pavienius garsus, jų derinius, galiausiai tylą tarp jų, atsiveria kita klausymosi dimensija. Tai jau nėra vien muzikos klausymasis. Tai savotiškas mistinis ritualas. Tik tam reikia užmegzti ryšį su publika. Tai ne visada lengva, nes tiek atlikėjas, tiek klausytojas turi būti atitinkamos būsenos. Kai ta būsena surezonuoja, vyksta nuostabūs dalykai.
*
Česlovas Milošas apie laiką rašo: „Skaitome tūkstančio metų senumo eiles, ir visur tas pats skundas, apmąstymai prie upės vagos, tapsmas ir pražūtis. Kartu ir didis troškimas peržengti laiko ribas, į amžinųjų įstatymų ir nenykstančių daiktų viešpatiją.“ (Czesław Miłosz, Abėcėlė, 2012, p. 181).
Jeigu tai būtų buvęs laiškas, baigčiau jį mintimis, jog tarp negausių žiūrovų ieškojau Tavo akių – juk tai buvo mudviejų mėgstama muzika. O lauke buvo tamsu, šalta ir šlapia, taip, kaip būna Kaune, kai čia skamba šiuolaikinė muzika. Tačiau mano mintys sukasi apie sustojimą muzikoje, kurį (vis dar) galime sau leisti.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra