10 Sau Simas Urbonavičius. Skirtingos stilistikos, vienodi tikslai
Nacionalinis jaunųjų kompozitorių kūrinių konkursas „Mano nata“ kasmet suteikia neįkainojamą galimybę jauniesiems kūrėjams pristatyti ir patiems išgirsti profesionalių muzikantų atliekamą savo kūrybą. Tai nuostabi patirtis ir galimybė varžytis savo paties kūrybos, žinių ir darbo vaisiais. 2021 metais, jau dvyliktą kartą, konkurse dalyvavo visos šalies konservatorijų, meno ir muzikos mokyklų, gimnazijų ir net bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai. Koncerte skambėjo 20 komisijos atrinktų jaunųjų autorių kūrinių, suskirstytų į jaunesniųjų ir vyresniųjų kategorijas.
Visi kompozitoriai pasižymėjo savitu ir įvairiu stiliumi, kūrybinio talento demonstravimu. Vyravo skirtingos atlikėjų sudėtys, pasitelkti kitokie, retai matomi instrumentai kaip vandens taurės, klavesinas. Klausant koncerto nuolat stebėjausi bendraamžių kūrybingumu, drąsiais sprendimais ir itin modernios, galbūt kam nesuprantamos, stilistikos pasitelkimu.
Žiuri komisija, vertindama nuotoliniu būdu, išrinko tris jaunųjų ir tris vyresniųjų grupių prizininkus, taip pat apdovanojo ir jauniausią kompozitorių – jam tik vienuolika! Vertinti galėjo ir klausytojai. Įdomu tai, kad komisijos ir žiūrovų nuomonė išsiskyrė. Deja, didžiausių publikos simpatijų sulaukusi jaunoji menininkė komisijos apdovanojimo negavo.
Kadangi pats esu pianistas, noriu pasidalinti savo įspūdžiais ir apžvelgti mane labiausiai sudominusius kūrinius fortepijonui arba turinčius ryškią jo partiją.
Aleksandro Mašonio „Saugios turbulencijos“ fortepijonui solo – lyg tikras lėktuvo skrydis. Chromatine slinktimi prasidedantis kūrinys, o vėliau polifoniniu principu paremtas ramus balsų vedimas pamažu palydi klausytoją į nepastovumo būseną. Palaipsniui turbulencijos įgauna pagreitį. Kompozitoriaus pasirinktais disonansais, evoliucine dinamika, chromatiniu kylimu charakterizuojamą įtampą baigia nemalonūs sujudimai. Viskas netikėtai nurimsta ir vėl prasideda iš pradžių. Greitėjantis tempas, smulkėjančios vertės, akcentuotas oktavų kartojimas, kampuotas ritmas, galiausiai aštrus tritonių skambesys atveda iki kūrinio kulminacijos ir sukuria įtikinančią netvirtumo atmosferą. Atomazgoje atrodytų viskas nurimsta, tačiau ir vėl grįžta visą kūrinį tvyrančio nesaugumo jausmas, pasireiškiantis ritminiais trūkčiojimais. Tartum lėktuve, nestabilumai seka vienas kitą ir nežinai ko tikėtis. Pačioje pabaigoje nustebina kūrinyje dar negirdėtas diatoninis skambesys. Sprendimas į C-dur tonikos garsus įrodo, kad visos šios turbulencijos buvo saugios, nebuvo ko nerimauti. Aiškios formos ir struktūros nebūvimas, įtampos pakylimai bei atoslūgiai, raminantis aiškumas kompozicijos pabaigoje visiškai atspindi kūrinio pavadinimą.
Žvarbios žiemos stebuklo istoriją pasakoja Jokūbas Kulevičius, kūrinyje fortepijonui „Šiaurės pašvaistė“. Į šią neilgą kompoziciją sutelpa magiškas ir stulbinantis vaizdinys — plevėsuojančios dangaus šviesos. Įžangoje nuolat kartojama „ore pakibusi“ viena nata, simbolizuojanti stebuklo laukimą, o gal ir pirmuosius atspindžius? Netrukus pasigirsta drovi melodija apipinta kairės rankos pritarimu, vaizduojančiu pašvaistės vingiavimą ir jos keistas, mistiškas spalvas. Tradicinės komponavimo priemonės – homofoninė faktūra, melodijai pritariančių akordų harmoninis ir ritminis išdėstymas – sukuria lengvumo ir skaidrumo įspūdį. Tuo pačiu metu derinamas savitas harmonijos akordų skambesys atskleidžia visą pašvaistės netikėtumą ir spalvingą grožį. Muzikinis pasakojimas eigoje išauga į kulminaciją ir parodo visišką dangiškos ugnies liepsnojimą. Čia išnaudojamas visas fortepijono diapazonas, o plačios oktavos ir turtingi akordai charakterizuoja gamtos stebuklo didybę. Atomazgoje pasirodo pradžios motyvai, kurie primena pašvaistės ramų plevenimą. Taikliai panaudota dinamika, kuria paslaptingą nuotaiką — įsiplieskia, užgęsta. Pabaigoje pasigirdęs arpeggio, tai lyg paskutinis atspindys, bylojantis apie gamtos reiškinio laikinumą. Ši lyriška ir nuotaikinga kompozicija komisijos įvertinta III-ąja vieta jaunųjų autorių kategorijoje, turbūt viena iš mano mėgstamiausių.
Vieno iš publikos favoritų Luko Lazinkos keistas ir avangardiškas „Lucido levando“ fortepijonui tikrai ne kiekvienam. Išties, buvo sunku klausyti šio kūrinio, dėl pastovaus, ausį rėžiančio disonansinio skambėjimo. Nors kūrinio sistema gali pasirodyti keista, autoriui puikiai pavyko suintriguoti klausytoją. Pradžioje skambantis monologas primena pasimetusį, klausiantį ir atsakymų nerandantį žmogų. Vėliau prisijungia kitas veikėjas. Susidaro įspūdis, kad šis turi tvirtą nuomonę ir jo žodis svaresnis. Visą kūrinį vyksta polifoninis dialogas. Tonacijos ir metro nebuvimas rodo, kad jokių taisyklių čia nėra, išnaudojami visi argumentai. Neilgai trukus diskusija pasiekia aukščiausią emocinės įtampos tašką: žemo ir aukšto fortepijono registrų kova, aštrus staccato, staigūs dinamikos pasiketimai. Kas nugalės? Naudojamas platus dinamikos ir štrichų spektras, klasteriai ir subito forte šokiruoja klausytoją, pagyvina atlikimą ir sukelia visą emocinę audrą. Atrodytų, kad pabaigoje aršus dialogas nurimsta, randamas kompromisas, bet… netikėtas smūgis žemame registre galutinai pribloškia. Turiu pripažinti, net ir visiškame pasimetime dėl neįprasto skambesio, spėjau pamėgti šį kūrinį vien dėl to, kad niekada negirdėjau nieko panašaus.
Kalifornijos svajas savo klarneto ir fortepijono duete „Egzotiškų minčių istorija Mijos ir Sebastiano tema“ užfiksavo Vakarė Taločkaitė. Buvo smagu išgirsti jau grotą ir gerai žinomą Sebastiano temą iš miuziklo „Kalifornijos svajos“. Įspūdį sukėlė tai, jog kompozitorė tik iš dviejų temos taktų sugebėjo išvystyti visą nemažos trukmės kūrinį. Ji taip pat sugebėjo šią temą pateikti skirtingais atspalviais, nuotaikomis, ją varijuojant. Fortepijono partija labai turtinga ir įvairi, išraiškingai papildanti klarneto melodijos viražus. Kompozicija skambėjo itin profesionaliai, manau, kad ji puikiai tiktų pačiame miuzikle. Kūrinyje vaizdžiai perteikta miuziklo nuotaika – romantiška, kukli, o kontrastingosios variacijų dalys – džiugios, lyg šoktų visas pasaulis. Lieka tik pasidžiaugti plačiai išvystyta šia užburiančia tema ir profesionaliu skambesiu.
Distopinį pasaulį vaizduoja Pauliaus Staniulionio „1984“ pagal Džordžą Orvelą“ fleitai, obojui, klavesinui, fortepijonui ir styginių kvintetui. Pasitelkiant retą vaizdą, klavesiną, kompozitorius nutapė satyrišką ir melancholišką skambesį. Kūrinyje atsispindi literatūrinio kūrinio istorija ir eiliškumas – paminimos žiaurios valdžios, meilės interesų, galiausiai netikėtos ir dominančios pabaigos natos. Panaudota spalvinga instrumentų sudėtis, su apgalvota paskirtimi kiekvienam instrumentui, reikalingam tam tikros nuotaikos pobūdžiui atvaizduoti. Ši kompozicija taip pat mane sužavėjo meistrišku Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinio ansamblio „Musica humana“ (dir. R. Beinaris) atlikimu. Manau, kad ji puikiai tiktų naujai knygos teatralizacijai kaip uvertiūra, glaustai nusakanti visą siužetą.
Vyresniųjų konkurso autorių pirmosios vietos laimėtojas Dovydas Baltrimavičius fortepijoniniu solo „Baltosios mišios I, II d.“ komisiją sužavėjo savo išskirtine stilistika. Atrodytų kūrinio muzikos kalba paprasta, tačiau pasakyta išties daug. „Baltosios mišios“ nepasižymėjo dramatiškumu ar nuotaikų kaita, tačiau tuo ir išsiskyrė. Subtiliai koloristinis pradžios intervalų skambesys perkelia į impresionistinį pasaulį, tačiau netrukus paaiškėja, kad įspūdis klaidingas – nuolat kartojamas tas pats mažas motyvas išduoda, kad autorius komponuodamas rėmėsi minimalizmo principais. Antroje „Baltųjų mišių“ dalyje pasigirdusi 7 garsų intonacija – visos dalies (galbūt ir viso kūrinio) branduolys, vystomas iki pat kulminacijos. Jame įdomiai perdėliojami akcentai pasakoja svarią istoriją. Įsibėgėjusią kulminaciją sustabdo septakordas, po jo vėl nedrąsiai pasigirsta pagrindinis motyvas. Klausantis kūrinio vis neapleido jausmas, kad šį motyvą jau girdėjau. Tik vėliau supratau, kad autorius čia sumaniai panaudojo lietuvių liaudies dainos „Už aukštųjų kalnelių“ intonaciją. Mane sužavėjo tokia keista, bet tinkama folkloro integracija į modernistinį kūrinį. Apgaulingai paprasta, monotoniška, lyg ir daug jėgų iš klausytojo nereikalaujanti nenuilstančių motyvų muzikos kalba, ne vieną paskandintų apmąstymuose ir suteiktų galimybę ramiai pabūti su savimi. Galbūt šioje pasaulinėje situacijoje to mums ir reikia? Galbūt patys nežinodami linkstame link lengvumo ir tyrumo?
Klausytis jaunųjų talentų kūrybos, lyginti vieną kūrinį su kitu ir suprasti bent mažą dalį kiekvieno kompozitoriaus vidinio pasaulio, tai ypač įkvepiantis dalykas. Šaunu matyti, kad kiekvienas iš jų pasižymi savitomis kūrybos idėjomis ir vysto jas skirtingais būdais. Tikiuosi, kad šie kūrėjai toliau ieškos naujų sužadinančių sumanymų ir individualumo, tobulės bei stebins klausytojus savo prasmingais darbais.
Simas Urbonavičius, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos 10 klasės mokinys (mokytoja Sandra Kriukienė). II moksleivių muzikos kūrinių konkurso „Mano nata“ II vietos laureatas.
Recenzuoto koncerto vaizdo įrašas.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra