Liepa Buraitytė. Kitoks vakaras – šventykloje su povais sniege, tarp eilučių rytų peizaže

10 Sau Liepa Buraitytė. Kitoks vakaras – šventykloje su povais sniege, tarp eilučių rytų peizaže

Įsmingu į sėdmaišį. Įsikišu ausinukus. Įprastai vakarais klausausi roko, bet šiandien už lango pliaupiantis lietus nekelia noro šokinėjant ant lovos brazdinti gitara akordus lyg tikrai rokerei. Interneto paieškos platformoje tingiai įvedu žodį mano. Dar nespėjus suvesti visos ieškomos frazės ir paspausti paieškos mygtuko atsiduriu svetainėje ,,Mano nata“. Prieš akis išnyra antraštės …Jauniausių šalies kompozitorių konkurso MANO NATA laureatų kūrinių koncertas ir prizų teikimo ceremonija… …II moksleivių muzikos kūrinių recenzijų konkursas „Mano nata“… Susidomiu. Spusteliu mygtuką. Skaitau toliau …Bendrojo ugdymo, muzikos ir meno mokyklų bei konservatorijų moksleivius kviečiame varžytis… Opa! Skamba įdomiai! Peržvelgiu informaciją ir sužinau, jog nacionalinis jaunųjų kompozitorių kūrinių konkursas vyksta jau dvyliktąjį kartą. Mokiniai pateikia savo sukurtus kūrinius, o žiuri komisija atrenka dvidešimt geriausių, kurie skamba baigiamajame koncerte. Patys šauniausi kūrėjai paskelbiami laureatais. Bet tai dar ne viskas!… Peržiūrėję baigiamojo koncerto vaizdo įrašą moksleiviai jau antrus metus turi galimybę recenzuoti savo bendraamžių kūrybą. Smalsiai paspaudžiu nuorodą į virtualų baigiamąjį konkurso koncertą. Nustembu ir žaviuosi tuo, jog mokinių kūrinius koncerte atliks muzikai profesionalai – Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinis ansamblis ,,MUSICA HUMANA“ (dir. R. Beinaris) ir kviestiniai atlikėjai.

Na viskas, susikaupiu, koncertas prasideda…

Pirmasis kūrinys, Martyno Bernoto ,,Sniegas“, mane nuoširdžiai nustebino. Jauniausias konkurso dalyvis sukūrė tikrą šedevrą styginių kvartetui. Kompozitorius krintančio sniego vaizdą išgavo pasitelkdamas smuikų ir alto pizzicato. Violončelės aksominis tembras, suteikė kūriniui žavesio bei ramybės jausmą. Vystant muzikinę mintį nežymiai pagreitintas tempas įkvėpė gyvybingumo, padėjo subtiliai pereiti iš pizzicato į arco ir grakščiai pavaizduoti sustiprėjusį sniego gūsį. Švelnus ir šviesus stygų garsas leido pajusti žiemos šaltuką. Besipinančios styginių partijos išryškino po balta sniego antklode padengtą besiilsinčios gamtos paveikslą. Kompozitoriaus Martyno kūrinys sukėlė melancholiją. Nustebau pagalvojusi, kad pasiilgau žiemos ir jos stebuklų. Pabaigoje kūrinys tyla, rimsta ir po truputį išnyksta pizzicato garsais, palikdamas magišką sniego raštą.

Giedros Julijos Tutkutės kūrinys ,,Povo pasaka“ dviem arfoms mane sužavėjo instrumento pasirinkimu. Kūrinių vien tik arfai tikrai nedaug, todėl klausiausi ne tik ištempusi ausis, bet ir išplėtusi akis. Pirmieji arfos garsai leido įsivaizduoti elegantiškai po žydintį sodą vaikštinėjantį povą. Trumpos pauzės suteikė povui išdidumo. Aukštasis diapazono registras ir retkarčiais pasigirstantis glissando kūrė pasakojimą apie povą išskleidžiantį savo pasididžiavimą – ryškią, mėlynai žalsvą uodegą, ant kurios tūkstančiai akių, slepiančių skirtingą istoriją ar paslaptį. Ritmingai besikartojantis muzikinis tekstas tapė sodo vaizdą. Sodriai žalia, dar rasota žolė… Žydinčios akacijos, įvairiaspalvės frezijos, tarp kurių šokio judesiais sukasi karalius povas… Kvapą kūriniui suteikė dinamikos ženklai crescendo bei diminuendo. Tad galima užuosti saldų rožių aromatą arba svaiginantį alyvų dvelksmą. Arfos tembras puikiai atspindi povą, tikrą sodo puošmeną ir grakštumo simbolį. Sakyčiau ne povo pasaka, o pats povas – pasaka.

Ar aš atsidūriau Indijoje, Tadž Mahalo šventykloje? Ne…, aš namuose virtualiai klausausi kerinčio jaunųjų kūrėjų koncerto. Lauryno Beinario kūrinys ,,Šventykla“ obojui ir styginiams pradedamas violončelės tema, kuri nuteikia bauginančiai. Prisijungus obojui, galime įsivaizduoti, jog į šventyklą nešamos įvairiausios aukos. Sekundiniai styginių sąskambiai, rami, bet kartu gąsdinanti obojaus tema, nuolatinė šešioliktinių ir aštuntinių pulsacija neleidžia snausti, o skatina išlikti budriems. Juk nežinai kada dievai užsirūstins. Įspūdį dar labiau sustiprina paslaptingai baugus styginių pizzicato ir crescendo, bei obojaus solo melodijos kylimas, paryškintas taškuotu ritmu. Pasikeitęs metras, švelni obojaus melodija ir styginių arco išsiliejimas visu grožiu, leidžia suprasti jog dievai džiaugiasi dovanomis. Visą kūrinį labai įtaigiai išlaikoma įtampa, kuri atslūgsta tik pasibaigus šventykloje vykstančioms apeigoms.

Ūlos Gudavičiūtės kūrinys „Tarp eilučių“ styginių kvintetui mane tiesiog įtraukė, tad nuo pat pradžių prisijungiau „spragsėjimo instrumentu“. Vieni kitiems atiduodami estafetę styginiai sukėlė tikrą žaismą. Pirmojo ir antrojo smuikų legato perteikė visą spalvų paletę, o boso pritariamasis pizzicato kūriniui suteikė lengvumą, prilygstantį vaikščiojimui ant debesies. Antroji dalis šiek tiek nustebino. Nesitikėjau tokio staigaus pasikeitimo. Atrodė, jog visi atlikėjai iš tikrųjų pradėjo „skaityti tarp eilučių“ grojo kiekvienas sau ir tarpusavyje nederėjo. Sinkopuotas ritmas ir nesutampantys akcentai dar labiau paryškino pakitusią nuotaką. Labiau įsiklausiusi išgirdau instrumentų partijomis keliaujančią vis kitokią melodinę liniją, kuri vėliau susijungė. Netikėtas nuotaikos pokytis sukėlė jausmų kontrastą. Buvo galima pajusti meilės, baimės ir vilties jėgas. Vėliau vėl grįžo šviesus, išdykėliškas pradžios temos motyvas. Nuo matinio ir intravertiško alto tembro širdis tarytum apsalo. O kūrinio pabaigoje drąsiai forte grojantis kvintetas leido pasijusti tarsi dalyvaučiau gyvo garso muzikos koncerte.

Paskutinio koncerto kūrinio kompozitoriaus ir atlikėjo Igno Vydeikos duotas auftaktas, sudarė įspūdį, kad saksofonu piešiamas ,,Rytų peizažas“ bus tikrai techniškai sudėtingas. Greitas tempas skatino kilti iš sėdmaišio ir pradėti šokti. Kad pamėgdžiočiau kūrinyje naudojamus trelius, išsitraukiau stalčiuje gulėjusį tamburiną. Meistriškai kūrinyje įpinta fortepijono partija, sustiprino rytietiškų kraštų vaizdą. Antroje dalyje lėtesnis tempas leido ramiai pasivaikščioti po nuolat šurmuliuojantį, autentišką rytų turgų, pajusti aštrius prieskonių kvapus, tokius kaip čili pipirai, bazilikas, karis, mėta, vanilė ar cinamonas. Kūrinys baigėsi taip pat energingai kaip ir prasidėjo – šokio muzika. Saksofono šūksnis pabaigoje tarsi paliko užuominą, jei dar nori šokti, klausykis mano ,,Rytų peizažo“ dar ir dar kartą.

Stojo tyla. Ką?! Viskas?! Nesuprantu, kas įvyko, bet pasibaigus koncertui patyriau jausmų pauzę. Na ir keistas vakaras… Pasirodo net ir užkietėjusią roko gerbėją gali sužavėti visiškai kitokio muzikos stiliaus garsai. Niekada apie tai net nebūčiau pagalvojusi.

Oi…, net nepastebėjau kaip nustojo lyti…

Liepa Buraitytė, Panevėžio Vytauti Mikalausko menų gimnazijos 9 klasės mokinė (mokytoja Sandra Kriukienė). II moksleivių muzikos kūrinių konkurso „Mano nata“ III vietos laureatė, nominacija „Už teksto meniškumą, naujų kalbėjimo formų paieškas“.

Recenzuoto koncerto vaizdo įrašas.

Lietuvos muzikos antena