Beatričė Misevičiūtė. XII konkurso „Mano nata“ koncertas: išjausti ir palietę širdį kūriniai

10 Sau Beatričė Misevičiūtė. XII konkurso „Mano nata“ koncertas: išjausti ir palietę širdį kūriniai

Klausytojas išgirs viską, ką įdėjai į savo kūrinį, lygiai taip, kaip išgirs viską, ko į jį neįdėjai. Eduardas Balsys.

Ši Eduardo Balsio išsakyta mintis puikiai tinka šiųmetinio konkurso „Mano nata“ laureatų koncerto apžvalgos pradžiai. Jau dvyliktus metus iš eilės besitęsianti tradicija – nacionalinis moksleivių muzikos kūrinių konkursas – vėl suteikė galimybę jauniesiems kompozitoriams stoti išvien su savo kūrybiškumu, originalumu bei sukauptu muzikinių žinių bagažu ir sukurti kūrinį, užkariausiantį komisijos bei žiūrovų širdis.

Muzikinio kūrinio rašymas – įdomus procesas, reikalaujantis iš kompozitoriaus drąsos, dėmesingumo, atsakomybės bei kitų charakterio savybių. Šiame procese kūrėjas turi priimti daugybę sprendimų ir visuomet priima tokius, kokie jam tuo metu atrodo geriausi. Kiekvienas klausytojas šiuos sprendimus sau aiškina skirtingai – besąlygiškai su jais sutinka, dvejoja arba visai nesupranta. Pirmąkart klausant koncerto aš dažnai būdavau klausytojas, kuris tą akimirką pritaria kompozitoriaus sprendimams ir tas kelias minutes leidžiasi būti lydimas šiuo muzikiniu keliu, tačiau klausant antrą, trečiąsyk ir vis labiau ir labiau įsigilinant į kūrinių esmę, stojau į dvejojančių žiūrovų pusę. Išgirdau viską, ką kūrėjai sudėjo į savo muzikines kompozicijas ir išgirdau viską, ko jose nebuvo įdėta.

Mano akimis, didžiausias trūkumas, vyravęs šiame koncerte – novatoriškumo, naujų idėjų stoka. Atrodo, jog jaunuoliai, pasiryžę dalyvauti muzikinių kompozicijų konkurse, patys save įsispraudė į neegzistuojančius rėmus ir apsiribojo tik klasikinėmis kūrinių formomis, instrumentų sudėtimis, atlikimo būdais, neišdrįso priimti neįprastų, galbūt net šokiruojančių sprendimų. „Mano nata“ konkurso rengėjai skelbia, jog tai šiuolaikinės akademinės muzikos konkursas, tačiau šiuolaikiškumo pasigedau. Įdomu į šią mano iškeltą problemą pažvelgti giliau ir paspekuliuoti mintimis, kodėl, gyvendami idėjų pertekliaus amžiuje, vaikai kūrybine prasme neišnaudoja viso potencialo, kurį suteikia visos šiuolaikinės galimybės.

Vienoje LRT rengiamoje laidoje būtent šia tema samprotavo kompozitorius, pedagogas Giedrius Kuprevičius. Jis užsiminė apie tai, jog šiuolaikinis vaikas neturi tiek kūrybiškumo, kiek galbūt turėjo ankstesnių kartų vaikai ir taip yra būtent dėl to, kad dabartiniam jaunam žmogui viskas yra jau sukurta ir patiekta ant lėkštutės. Vaikas turi daugybę žaislų, jis gali nesukti galvos dėl to, kaip susikurti savo žaidimą, ir žaisti su tuo, kas jau yra sukurta kažkieno kito. Pažadinti savo kūrybinį pradą jam yra nesuvokiamas uždavinys, pasąmonėje vaikas supranta, kad neturi žaidimo kūrimo įgūdžių, todėl slapstosi technologijose, jo vaizduotė lieka apribota. Šie kompozitoriaus įvardinti reiškiniai išties vyksta ir pasijaučia per pačius paprasčiausius pavyzdžius, tokius kaip jaunuolių bendravimas ar užsisklendimas kūryboje.

Kadangi kalbu apie žaidimo, muzikinio eksperimentavimo trūkumą koncerte, pagalvojau, kad galiu pažaisti savo recenzijoje. Neseniai per muzikos pamokas nagrinėjome vieną iš XX a. antrosios pusės šiuolaikinės akademinės muzikos kūrimo technikų – aleatoriką, kuri mane įkvėpė šiam žaidimui. Aleatorikos muzikos komponavimo metodas yra grįstas atsitiktinumu, todėl būtent taip nusprendžiau atsirinkti konkurso laureatų koncerto kūrinius, į kuriuos pasigilinsiu labiau ir aptarsiu tekste. Mano žaidimo taisyklės paprastos: dvidešimt koncerto kūrinių paeiliui priskyriau dvidešimčiai fortepijono klavišų ir, neužsiminusi, kam aš tai panaudosiu, paprašiau muzikos mokytojos šioje klavišų atkarpoje sugroti atsitiktinę šešių garsų seką, lėmusią toliau aprašytus kūrinius.

Pirmasis garsas si ♭ – tai Pauliaus Stanulionio kompozicija „1984“ pagal Džordžą Orvelą“. Muzika mane nuoširdžiai nustebino vaizdingumu. Jaunasis kūrėjas tarsi įgarsino žymųjį romaną. Žinant knygos siužetą labai paprasta sekti kūrinio nuotaiką. Spalvinga orkestruotė pametėjo mintį, kad kūrinys gali būti rašytas Vivaldžio muzikos komponavimo principu – garsų tapyba, kas man yra žavu. Gražiai sužaista dinamika, melodinėmis intonacijomis. Intrigos įnešė šiųmetiniame koncerte nesutiktas klavesinas, kurio prieskonis puikiai tiko. Romano siužeto žinojimas stabdo mano vaizduotę ir neleidžia kurti savų interpretacijų, tačiau tai irgi prideda kūriniui kitoniškumo. Dalykas, dėl kurio suabejojau – kompozicijos pabaiga, man ji pasirodė tokia priverstinė, lyg į ją būtų pažiūrėta pro pirštus. Galbūt autorius ir galėtų paaiškinti šį savo pasirinkimą, tačiau aš nerandu kaip jo pateisinti. Turiu nuojautą, kad jaunasis kompozitorius puikiai save realizuotų sceninėje muzikoje.

Antrasis sekos garsas do ♯ ir po juo slepiasi konkurso vyresniųjų kategorijos antrosios vietos laimėtojo Aisčio Tamulevičiaus akordeono solo „Šokantis drakonas“. Nuo pat pirmų garsų sužavėjo turtinga kūrinio faktūra, papildyta virtuoziškais pasažais. Vietoje ir laiku panaudoti kontrastai tarp lengvos, švelnios ir užtikrintos melodijos. Muzikos ekspresyvumas, greiti tempai, didžiulė metrų kaita bei dešinės rankos ramių melodijų derinimas su nervingais, sudėtinga ritmika grįstais akordais rodo, jog jaunasis kompozitorius yra puikiai įvaldęs instrumentą. Pasirinktos penkios kūrinio dalys, kiekviena jų skirtinga, atskleidžia vis kitokį charakterį. Tai autoriaus noras pavaizduoti, koks įvairus gali būti jo sukurtas personažas. Viso šio penkių dalių kūrinio metu savo vaizduotėje piešiau scenarijus, tačiau niekaip nepavyko įsivaizduoti drakono, apie kurį ir yra ši meistriškai atlikta kompozicija. Galbūt tik kartais išlendantys tiršti akordai arba antroje kūrinio pusėje skambantys klasteriai užsimena apie tai, kad šis šokis yra galingo sparnuoto slibino.

Trečiasis atsitiktinis garsas mi leido man pasigilinti į styginių ansambliui parašytą romantinio stiliaus kūrinį, kurio autorė vilnietė Ūla Gudavičiūtė. „Tarp eilučių“ – tai ramus, jautrus penkių scenoje esančių instrumentų melodinis pasikalbėjimas. Kaip žmonių pokalbiuose, taip ir šiame vieni pasireiškia labiau, kiti – mažiau, vieni dominuoja, kiti tik pritaria. Čia labiausiai išplėtotos smuikų temos, žemesnieji styginiai dažniau naudoti akomponavimui, pritarimui. Pirmoji kūrinio dalis parašyta minorinėje tonacijoje, tai lyg intriguojančio, gilaus pokalbio pradžia. Antrojoje, polifoninėje dalyje, pasireiškia kiekvienas dalyvis, savarankiškai atlikdamas melodiją ta pačia ritmine formule. Trečioji dalis – pirmosios pakartojimas, tačiau jau mažoro tonacijoje, tai, tikriausiai, sąmoningas kompozitorės sprendimas, kilimas iki moduliacijos. Kodėl liūdnesne gaida prasidėjęs pokalbis tapo šviesus, interpretuoti galima manant, kad viskas išsisprendė gerai. Didžiausia mįslė – trečioje dalyje suskambantis nuostabus alto solo, veikiausiai jis pasakė kažką, dėl ko šis pokalbis baigėsi sėkmingai ir viltingai. „Tarp eilučių“ – kūrinys, leidžiantis įjungti savo vaizduotę ir nurimti, jo paprastumas ir lengvumas žavi, tačiau nesukelia stulbinančio įspūdžio.

Ketvirtasis – fa garsas, Giedros Julijos Tutkutės arfų duetui parašytas kūrinys „Povo pasaka“. Paslaptinga, intriguojanti bei didinga, tokia man pasirodė ši pasaka. Duetas išplėtotas puikiai: abu instrumentai vienas kitą papildo, klausant arfų po vieną, nebūtų galima pajausti kompozicijos nuotaikos. Elegantiškas povas, pavaizduotas trimis gretimomis minorinėmis dermėmis, 6/8 metru su įvairiausiais ritminiais piešiniais. Man šis kūrinys lyg paslaptis – šokio charakteris, egzotiškos melodijos, klasikinė muzika susiliejusi su kažkokiomis lyg ir džiazinėmis citatomis. Negaliu būti tvirta, sakydama, jog tai šiuolaikinės muzikos pavyzdys, tačiau jauno žmogaus ausims, tai kažkas nepaprasto.

Priešpaskutinis improvizuotos sekos garsas sol tai Dovydo Baltrimavičiaus religinės muzikos kūrinys „Baltosios mišios I, II d.“. Neįtikėtinai brandi kompozicija, nuostabiai išjausta ir palietusi mano širdį. Reikia pastebėti, kad autorius naudojasi minimaliais ištekliais, tačiau juos atskleidžia maksimaliai, kas tik parodo jaunojo kūrėjo profesionalumą. Ramybė ir jaukumas – jausmai, nepaliekantys klausytojo viso kūrinio metu ir dar kurį laiką po jo. Tai kažkiek primena artėjantį adventą, susikaupimą. Kūrinio pradžioje ir pirmoje dalyje sužavi netikėtai skaidriai suskambėję intervalai, daugiausia grynieji ir sekundos. Antrojoje dalyje jaučiamas minimalizmas, penkių minorinės dermės laipsnių kartojimas tarsi užhipnotizuoja, įtraukia į muzikinį vyksmą ir nepaleidžia iki dramatiškos kulminacijos, sujaukiančios mintis. Nuaidintis aštrus akordas priverčia suklusti ir vėl sugrąžina dvasingą nuotaiką. Tyra, skaidri, šventa muzika būtent tai, ko kartais taip reikia šioje skubančioje kasdienybėje.

Na, ir paskutinysis mano žaidimo garsas do – jaunųjų kompozitorių kategorijos koncertinę dalį uždaręs Roko Raibio „Stiklinis domino“. Tai šiam koncertui neįprastų instrumentų – marimbų – duetas. Mano nuomonė apie šį kūrinį kito: pirmąkart klausant koncerto stebėjausi ir žavėjausi įdomiais ritmais ir melodijomis, tačiau kuo daugiau klausiau, tuo labiau atrodė, kad tai jokiomis ypatingomis savybėmis nepasižymintis kompozitoriaus bandymas plėtoti dviejų marimbų duetą. Tai tik paprastos melodijos, paprasti, tolygūs aštuntinių ritmai, protarpiais papildyti triolėmis, kvintolėmis ir retkarčiais – geros atlikėjų technikos reikalaujančiomis kitomis ritmo formulėmis. Tikriausiai pradžioje žavesį kėlė malonus mušamųjų skambesys bei labai greitas kūrinio tempas. Kūrinyje skambantys atonalūs, atsitiktiniai sąskambiai ir harmonijos nebuvimas atgrasė mane nuo didelės simpatijos šiam domino. Augančios ir kylančios melodinės frazės taip ir niekur neužkildavo, pavienės domino detalės nesusijungė į vientisą stiklinį domino.

Mano žaidimas baigtas. Išgirskite viską, ką pasakiau šiuo tekstu ir taip pat pabandykite įžvelgti tai, kas (sąmoningai arba ne) liko nutylėta.

Beatričė Misevičiūtė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos IV klasės mokinė (mokytoj Ingrida Bertulienė). II moksleivių muzikos kūrinių konkurso „Mano nata“ I vietos ir nominacijos „Už teksto meniškumą, naujų kalbėjimo formų paieškas“ laureatė.

Recenzuoto koncerto vaizdo įrašas.

Lietuvos muzikos antena