Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Kauno styginių kvarteto kasdienybės stebuklas

22 Gru Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Kauno styginių kvarteto kasdienybės stebuklas

Už lango jau beveik šventės, o aš skubu pabaigti laišką. „Beveik šventės“ – pasakyta per drąsiai, nes žiemai neapsisprendžiant kuris dangus gražiau – pilkas, balose atsispindintis ar žydras, pateikiamas su šarma ir šerkšnu, nežinia ko laukti. Tačiau koks skirtumas koks dangus už lango, jeigu atsitiktinumas šiomis dienomis gali lengvai nulemti saviizoliaciją, ir, duok Dieve, kad tik tiek. Ir kas iš tų norų kartu neskubant, vakare pereiti šventiškai papuošta Laisvės alėja, o tada vis kitomis gatvėmis iki Rotušės aikštės, ir galiausiai kur nors prisėsti išgerti ko nors, ko tuo metu norisi? Jeigu tokių galimybių nėra, belieka prisėsti mudviejų numylėtoje vietoje bent jau mintimis ir rašyti Tau laišką.

Pastarųjų laikų rykštė, priverčianti suvaldyti savo laiką, poreikius ir laisvalaikį, ne tik vis dar nedingo, bet tik stiprėja, ir mes nei vienas nežinom, kada vėl išgirsim tą perfrazuotą kvietimą „eik į savo kambarėlį“ ir jis bus visai ne maldai, o geresniam savęs, savo minčių ir savo šeimos pažinimui. Tai tik gyvenimas, kuris susideda iš daugybės kasdienybių – darbų, kalbų, šeimos, draugų, puodelio kavos (jau girdžiu Tavo balsą), o geriausios jo dalys yra pastovumas bei ištikimybė.

Būtent šie žodžiai labiausiai tinka kalbant apie Kauno styginių kvartetą, jau keturiasdešimt metų Kaune kuriantį stebuklą. Ne bet kokį, o patį tikriausią, kasdienybės stebuklą. Keturiasdešimt metų, bene penkiais šimtais kūrinių, koncertu skaičiumi artėjančiu prie trijų tūkstančių, keturiolika kompaktinių plokštelių, iš kurių devynios su Kauno kompozitorių muzika, tad ir dėmesiu Kauno kompozitoriams, kurį Saulius Bartulis vadina moraline užduotimi. Su kokia atida ir pagarba jie tai daro! Klausantis jų atrodo, kad kompozitorius jie pažįsta geriau, negu patys autoriai save. Kiekvienas jų koncertas yra neįtikėtinas malonumas, o gruodžio 12 d. įvykęs kvarteto jubiliejinis koncertas – ypatingas. Muzikinė puota, kaip ir pasakė koncertą vedusi kompozitorė Zita Bružaitė.

Nuo 1981 m. grojančio, prof. Donato Katkaus suburto Kauno styginių kvarteto pirmoji sudėtis buvo Ilona Klusaitė (I smuikas), Dalia Terminaitė (II smuikas), Vitalija Raškevičiūtė (altas), Vita Stanionytė (violončelė). Nuo 1988 m. kvartetas finansuojamas Kauno savivaldybės, tad verta paminėti, jog Lietuvoje tai pirmas savivaldybės įsteigtas profesionalus styginių kvartetas. Šiandien Kauno styginių kvartetas tai Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Aistė Mikutytė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas) ir Saulius Bartulis (violončelė).

Jubiliejiniam koncertui Kauno styginių kvartetas pasirinko idealią programą, apjungiančią įvairialypio repertuaro galimybes, gebėjimą susijungti su kitais atlikėjais, dėmesį Kaunui ir ypač kompozitoriui Vidmantui Bartuliui. Klausiau V. Bartulio Styginių kvarteto Nr. 1 „O, brangioji“ ir galvojau apie pastovumą, ištikimybę. Z. Bružaitė kalbėjo apie ypatingą kvarteto santykį su kompozitoriumi, jo styginių kvartetus ir šį pirmąjį, kurį jis sukūrė 1994 m., būdamas keturiasdešimties, būtent šiam kvartetui. O jie kūrinį įrašė kompaktinėse plokštelėse „Vėrinys“ (1998) ir „Psalmės“ (2001). „Širdinga“ – taip šią muziką apibūdina muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė, o aš pridursiu – kerinti savo subtiliu vystymu ir vis nustebinanti publikai skirtu oro bučiniu.

Tarptautinio repertuaro ir XXI a. dalį atstovavo kartu su dešimtmetį paminėjusiu Kauno fortepijoniniu trio atliktas šiuolaikinės amerikiečių kompozitorės Ellen Taafe Zwilich „Septetas“ (2008). Taiklus kūrinio pasirinkimas ir puikus kolektyvų susijungimas garantavo skambesį ir žaismę. Būtent žaismę, nes šiame kūrinyje jie pasirodė įvairiausiais rakursais – kaip trio, kvartetas, solistai ir septetas, dar kartą patvirtindami, kad kamerinei muzikai reikia ypatingų asmenybių. Žavėjausi šiuo Pulicerio muzikos premija 1983 m. įvertintos JAV kompozitorės kūriniu 2019 m. „Iš arti“ festivalyje ir buvo malonu vėl jį išgirsti.

Nemažesnis (o gal dar didesnis) malonumas buvo klausytis Antoníno Dvořáko Kvinteto fortepijonui ir styginių kvartetui Nr. 2 A-dur, op. 81 (1887), kurį Kauno styginių kvartetas atliko su Londone reziduojančia pianiste Indre Petrauskaite. „Legendinis“, taip šį kūrinį pristatė rengėjai, ir nors Z. Bružaitė aiškiai paskelbė kvinteto dalis, klausytojai plojo tarp visų dalių! Turiu prisipažinti, jog po vienos dalies užsimiršus nesusilaikiau ir aš. Ne veltui šis A. Dvořáko Kvintetas vertinamas kaip vienas puikiausių jo kūrinių, o I. Petrauskaitė ir Kauno styginių kvartetas grojo tiesiog kerinčiai.

Rašau tau laišką, o mano mintyse vis dar sukasi koncerte girdėtos muzikos atkarpos, išgirstos mintys – ypač Z. Bružaitės, taip išmaniai vedusios koncertą. Išmaniai, nes pasakodama apie svarbiausius dalykus nepamiršo jų inkrustuoti smagiomis smulkmenomis, kompozitorių mintimis ir detalėmis, taip atsargiai įvesdindama klausytojus į kūrinius ir net į kvarteto repeticijas.

Kaip ir turi būti, jubiliejiniame koncerte buvo teisingi sveikinimo žodžiai, daugybė gėlių ir, kas kiek neįprasta kamerinės muzikos koncerte – daugybė vaikų. Vadinasi, Kauno styginių kvarteto nariai daro tai, ko reikia labiausiai – dalinasi muzika ir patirtimi, – girdžiu Tavo balsą. O kadangi man svarbiausios yra Kvarteto atliekamos Kauno kompozitorių premjeros, tik primenu, jog jis yra pelnęs apdovanojimą „Tikra muzika“ už šiuolaikinės muzikos populiarinimą, paskelbtas „Įsimintiniausiu Kauno kūrybiniu kolektyvu“ už lietuvių autorių muzikos garsinimą Lietuvoje ir užsienyje, o už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui atlikėjams skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės premija.

Laišką Tau pradėjau mintimis apie šeimą, pastovumą ir ištikimybę. „Žiemą, vasarą, rytą, vakarą, saulei šviečiat, lietums lyjant“ daina susiliejo mano galvoje su mintimis apie Kauno styginių kvartetą. O Z. Bružaitė priminė apie jo ištikimybę jau tradicija tapusiems renginiams ir festivaliams. Kaunui pasisekė, – svarsčiau žvelgdama į pastaraisiais metais sukaktis mininčius Kauno muzikinius kolektyvus. Jie savo kūryba, idėjų sklaida, buvimu miestui suteikia labai daug, – kasdienybės stebuklą, kuris susideda iš nuolatinio, atsidavusio darbo ir ištikimybės.

Ir tebus man atleista už vešlią fantaziją (ir fantastikos pomėgį bendrai), bet gatvėje sutiktas žmogus su muzikos instrumento futliaru ar gaidomis man visuomet atrodo su stebuklo aureole. Nes sieloje, galvoje, širdyje jis turi muziką! Kad ir koks oras už lango, kad ir kokia situacija, muzikas kasdieną paims instrumentą į rankas ir gros, nepaisant pandemijų ir karantinų. Argi mintis, kad kiekvieną minutę pasaulyje kažkas groja, nesuteikia vilties? Jau esame klausę koncertų per nuotolį, sėdėjome koncertų salėse išlaikydami atstumą, tebedėvime kaukes uždarose patalpose, vadinasi ir koncertuose, bet svarbiausia – mes galime klausytis muzikos. Ten ir susitikime. Muzikoje.

Lietuvos muzikos antena