Viltė Žakevičiūtė. Donatienne Michel-Dansac premjeros serijoje „Kontaktas“

10 Gru Viltė Žakevičiūtė. Donatienne Michel-Dansac premjeros serijoje „Kontaktas“

Naujosios ir eksperimentinės muzikos renginių ciklas „Kontaktas“ – tai naujajai muzikai dedikuota platforma. Tęstinis, visus metus vykstantis koncertų ciklas dėmesį telkia į veržlius, ryškius šiandienos kompozitorius bei atlikėjus. O „Kontaktas“ taip pavadintas ne veltui: koncertų ciklo idėja – abipusis kūrybinis bendradarbiavimo procesas tarp kompozitorių ir atlikėjų. Menininkai skatinami drauge eksperimentuoti, ieškoti naujų instrumento raiškos būdų, atlikimo technikų, permąstyti kūrybines nuostatas. Atrodo, „Kontakto“ misija labai panaši į meistriškumo kursus, kada kūrėjai su atlikėjais dalijasi mintimis ir idėjomis. Tačiau čia kūrybinio proceso rezultatai galiausiai pristatomi klausytojams – itin reikšmingai „Kontakto“ grandies daliai.

Lapkričio 28-osios vakarą, „Organum“ koncertų salėje „Kontaktas“ klausytojus pasitiko kviesdamas į „Extended Voice“ koncertą. Jame – galimybė išgirsti naujus, balsui ir elektronikai sukurtus lietuvių kompozitorių kūrinius, kuriuos atliko pasaulinio lygio atlikėja, viešnia iš Prancūzijos, sopranas Donatienne Michel-Dansac. Vakaro programoje pristatyti keturių kompozitorių kūriniai: Jūros Elenos Šedytės „When I’m Entering My Garden“, Šarūno Nako „How It Is“, Ričardo Kabelio „After“ ir Alberto Navicko „Respire“.

Norisi trumpai pristatyti solistę. Sopranas Donatienne Michel-Dansac (Prancūzija) savo repertuare nevengia sudėtingiausių vokalinių kompozicijų. Ji viena iš nedaugelio atlieka gana retai atlikėjų pasirenkamus kūrinius, pavyzdžiui, Luciano Berio „Sequenza III“, Pierre‘o Boulezo „Le marteau sans maître“ ir kt. Dėka itin didelio susidomėjimo šiuolaikiniu menu, ji užmezgė ryšius su plastikos menininkais, dirbančiais su muzikinėmis formomis, o taip pat filmais ar skaitymais, susijusiais su jų kūryba. Ji dalyvauja performansuose, vaidino teatre, kine. Žvelgiant į D. Michel-Dansac biografiją atrodo, kad atlikėjai nieko nėra neįmanomo. Ko gero, tai tiesa. Ilgametę patirtį šiuolaikinio meno scenoje turinti atlikėja (beje, atliekanti ne tik šiuolaikinę muziką) ir koncerto vakarą atrodė atsipalaidavusi, užtikrinta. Ji neslėpė, kad atlikti naujus kūrinius – ypatingas džiaugsmas. Repeticijų metu jai teko susipažinti su kompozitoriais, repetuoti, o bendradarbiavimas neabejotinai suteikė abipusės naudos tiek atlikėjai, tiek kompozitoriams. Juk labai gera priešais akis matyti tikrą profesionalę, kurios rankose kūriniai yra saugūs, o interpretacijų laukimas nuteikia maloniai.

Pirmoji koncerte nuskambėjusi premjera – kompozitorės Jūros Elenos Šedytės (g. 1995) „When I’m Entering My Garden“. Šedytės kūryboje gausu improvizacinės ir eksperimentinės muzikos. Kompozitorę domina garso skambesio transformacijos, ypatingai balso ir elektronikos sąveikos ryšiai (beje, pati kompozitorė yra ir atlikėja). Gana dažnai ji kūryboje tyrinėja žmogaus psichologijos, socialinio elgesio, savirefleksijos temas. Todėl nenuostabu, kad ir šiame koncerte pristatomoje premjeroje kompozitorė dėmesį telkė į žmogaus vidinį pasaulį. Kaip sako pati autorė, kūrinys yra tarsi „poetiškas bandymas muzika perteikti psichologines patirtis, čia suskambės keturios erdvės ir būsenos. Soprano ir elektronikos duetas kvies klausytojus savo vidiniuose pasauliuose atrasti vietą praeities atgarsiams“. Ir išties, kūrinys savitai poetiškas, kiekvienam priimtinas ir neabejotinai iššaukęs skirtingus „praeities atgarsius“. Klausantis kūrinio pradžios (pirmosios „erdvės“) kažkodėl minčių vingiai neretai vedė prie Arvo Pärto kūrinio „My Heart’s in the Highlands“ (2000), tačiau mažai tikėtina, kad kompozitorė sąmoningai to siekė. Kiek vėliau kūrinyje atlikėja balsu „žaidė“ drąsiau, o įvairesnius balsu išgaunamus garsus vis transformuodavo elektronika. Trečioje dalyje atlikėja tarsi improvizavo grigališkojo choralo temomis (galima buvo išgirsti ir kantičkinių giesmių atgarsius), mintimis sugrįžtant į nepavaldaus laiko suskaidytą praeitį. Ketvirtoji kūrinio „erdvė“ – paslaptingiausia ir, matyt, filosofiškiausia, skatinanti dar kartą suprasti kiekvieno iš mūsų mintis, susitelkti ties sąmone/pasąmone. Ketvirtoje kūrinio „erdvėje“ labiausiai pasireiškė eksperimentavimo ir improvizavimo sąveiką. Keturios trumpos kūrinio dalys-„erdvės“ sukūrė savitą dramaturgiją, pasivaikščiojimą po minčių pasaulį. Stiprų įspūdį paliko sakralumo pojūtis, kuris buvo juntamas viso kūrinio metu ir net po jo.

Šarūno Nako (g. 1962) kompozicijoje „How It Is“ interpretuojamas airių kilmės dramaturgo Samuelio Beketo tekstas, o kompozitorius savo kūrinį apibūdina lakoniškai: „Beveik be garso, be vilties, tik žemyn, per šimtą vis retėjančių skiemenų, tiesiog į tuštumą“. Rodos, kūrinyje visa tai ir įvyko. „How It Is“ – ganėtinai asketiškas kūrinys. Jame daug dėmesio skiriama balsui kaip tokiam, per daug neeksperimentuojant. Klausant kilo mintis, kad kūrinyje egzistuoja du pradai. Pirmasis – balsas, kurio partijoje vyravo vienodas intensyvumas, reikalaujantis ištvermės. Net jei atlikėjai teko dainuoti gana plačios amplitudės šuoliais, viskas vyko neskubant, netrikdant bendros kūrinio erdvės, tarsi kuriant atmosferą. Antrasis – elektronikos partija. Ji tolydi, primenanti tylų droną, vos girdimai ir beveik nepastebimai besileidžiantį žemyn. D. Michel-Dansac tikra to žodžio prasme „išbuvo“ kūrinį reikalinga emocija ir išraiškingu balsu atliko kompoziciją su subtiliu susikaupimu bei profesionalumu. Š. Nako kūrinyje, atrodo, teatrališkumo nereikėtų ieškoti, tačiau, klausant atlikėjos buvo galima pastebėti jos susikaupimą ir panirimą į kūrinio aplinką, lauką. Tai, ko gero, buvo savaiminė paskata ieškoti vidinės stiprybės, nes atlaikyti lėtos kaitos įtampą nėra paprasta. Net ir pasaulinio lygio atlikėjai.

Iš karto po Š. Nako premjeros skambėjo dar viena, Publijaus Porfyrijaus XXVI figūrinės poemos įkvėpta Ričardo Kabelio (g. 1957) kompozicija „After“. Išgirstant kompozitoriaus pavardę, ko gero, imama nejučia tikėtis kūrinio, turinčio griežtą struktūrą, idėjos įgyvendinimo strategiją. D. Michel-Dansac, kalbėdama apie šiuolaikinės muzikos svarbą jai pačiai prasitarė, kad tokia muzika yra „tarsi žaidimas griežtomis taisyklėmis“. Tai, anot atlikėjos, ją žavi labiausiai. Atrodo, R. Kabelio kūryba tokia ir yra – žaidimas griežtomis taisyklėmis. Tačiau, paradoksalu, šį kartą atlikėja įgyvendino kūrinį, kuris nėra visiškai tipinis R. Kabelio kūrybai. Jame buvo gerokai daugiau laisvės ir interpretacijos galimybių, nei kituose kompozitoriaus kūriniuose. „After“ atlikimui buvo pasitelkti ne tik balsas ir elektronika, bet ir megafonas – kaip simbolis, skirtas „svarbiai žiniai, kurios perduoti neįmanoma, nes žodžiuose neliko prasmių“. Atlikėjai šiuo atveju neteko dainuoti, nes tekstas kūrinyje buvo kalbamas palydint dualiai elektronikos partijai, kurioje jungėsi, sakytume, skirtingo pobūdžio muzikiniai sluoksniai – tarsi šventykloje besimeldžiančius lydinčių vienuolių gausmas ir kartais romantiški, bet tik suskambę išderinami konsonansiški fortepijono sąskambiai. Bendram įspūdžiui puikiai atitaria šiam kūriniui nusakyti parašytas sakinys: „Pasibaigus meilei ir muzikai žmonija užrištomis akimis šaudo į judantį pabaigos taikinį“. Įdomu, kad klausantis kūrinio atrodė, jog jis skamba lotynų kalba, tačiau taip nėra. „After“ skambantis tekstas yra sudarytas iš penkių asemantinių, kalbinių prasmių neturinčių posmų, primenančių lotynų–italų–graikų kalbų mišinį. Interpretuodama deklamuojamą tekstą, atlikėja pasitelkdavo megafoną. Kūrinys prasidėjo atlikėjai stovint nugara į publiką. Atėjus momentui deklamuoti tekstą, ji atsisukdavo veidu. Kai teksto padala baigiasi – ji nusisuka vėl, laukdama pasikartojančio momento. Kaip sako autorius: „Daugiausia laiko repeticijose skirta įprastos koncertinės situacijos „atlikėjas–scena–klausytojai“ perkeitimui“, pridurdamas, kad tai tarsi „iššūkis Vakarų Europos atlikėjai be sutartinių, burtažodžių ir partizanų paveldo“. Šioje kūrinio interpretacijoje atlikėja turėjo nemažai laisvės, nuo jos priklausė dramaturgijos plėtotė. Po koncerto R. Kabelis prasitarė, kad „atliekant (kūrinį – aut. past.) vienu metu atrodė, kad tai ritualinis muedzino šauksmas melstis. Aukštas pastatas virto minaretu“, tad savitas ritualinis momentas kūrinyje buvo svarbiausias.

Paskutinis koncerte nuskambėjo kompozitoriaus Alberto Navicko (g. 1986) kūrinys „Respire“, įkvėptas minčių apie orą, kaip apie pagrindinį ir būtiną elementą žmogaus balsui. Jame autorius tyrinėja fiziologinius reiškinius, kurių dėka oras tampa garsu. Pavyzdžiui, kaip nuo oro pereiti prie kvėpavimo ar įkvėpimo. Apie kūrinį autorius sako: „Nemažai dėmesio kreipiau į įvairius su kvėpavimu susijusius kraštutinumus: kaip naudoti orą, kad būtų galima išgauti kuo daugiau garsų vienu įkvėpimu? Kaip naudoti kuo mažiau oro? Kaip dainuoti įkvepiant ar iškvepiant visą orą iš karto?“. „Respire“ išties efektingas kūrinys, atskleidžiantis atlikėjo interpretacijos meistrystę. Beje, kūrinyje nebuvo elektronikos, visas dėmesys sutelktas į atlikėjos balsą ir jo interpretaciją. Gana nemaža dalis kūrinio apsiėjo visai be teksto. Tai stebino ir nuteikė maloniai, nes kūrinio muzikinė faktūra buvo pakankamai raiški, todėl nieko daugiau nesinorėjo. Vis tik tekstas, anot autoriaus, svarbus: „Kūrinį […] įkvėpė šiuolaikinės amerikiečių rašytojos Mirandos Mellis tekstas „Demistifikacija 27“, iš rinkinio „Demystifications“, kurio išskirtinai muzikinė struktūra iškart patraukė mano dėmesį. Šį tekstą ir naudoju kūrinyje, o jo pagrindinė, pasikartojanti eilutė – „pravėriau burną ir pasipylė milijonai bičių“ (angl. „I opened my mouth and millions of bees flew out“) – labiausiai atspindi mano įsivaizduojamą šio kūrinio nuotaiką“. Buvo žavu stebėti atlikėją ir klausytis itin vingraus, įvairiais tembrais gebančio skambėti balso.

Po koncerto klausytojų laukė trumpa ir jauki diskusija aktualiais klausimais atliepiančiais visą kūrybinį procesą iki koncerto ir po jo: kaip sekėsi bendradarbiauti, kas kėlė iššūkius, kokie pokoncertiniai įspūdžiai ir kt. Renginys paliko itin gerą įspūdį. Jį galima būtų vadinti „prabangos koncertu“. Dėl to, kad dažnais atvejais kompozitoriai savo premjerų laukia su dideliu nerimu, tiksliai nežinodami, ar viskas pavyks, kaip pavyks. Bet šį kartą autoriai galėjo būti visiškai ramūs, nes galimybė dirbti su tokio lygio atlikėja yra ypatinga.

Lietuvos muzikos antena