Paulina Nalivaikaitė. Lietuviškos simfoninės premjeros – skirtingi muzikiniai kūnai

07 Gru Paulina Nalivaikaitė. Lietuviškos simfoninės premjeros – skirtingi muzikiniai kūnai

Lapkričio 6 ir 7 d. aktualios muzikos festivalyje „Gaida“ skambėjo du koncertai, kurių akcentas buvo fortepijonas. Abiejuose renginiuose grojo aukščiausio kalibro lietuvių pianistai: viename koncerte – Lukas Geniušas, kitame – Andrius Žlabys. L. Geniušas kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO) skambino postminimalisto Johno Adamso koncertą fortepijonui „Must the Devil Have All the Good Tunes?“ (2019), o A. Žlabys su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru – Luiso Gustavo Prado „Concierto de piano para la mano izquierdo“ (2002), koncertą kairei rankai. Puikūs atlikėjai savaime gali būti pretekstas nueiti į koncertą, tačiau taip pat renginiai intrigavo naujų kūrinių premjeromis. Tą savaitgalį jų nuskambėjo trys: lapkričio 6 d. – Gailės Griciūtės „Vandens kūnas“ ir Nomedos Valančiūtės „Nuošalė“, o lapkričio 7 d. skambėjo Žibuoklės Martinaitytės „Catharsis“.

Lapkričio 6 d. koncertą pradėjo G. Griciūtės „Vandens kūnas“ simfoniniam orkestrui. Tai jos antras kūrinys orkestrui (pirmasis „Thangtong Gyalpo“ (2016) buvo magistro studijų baigiamasis darbas) – kompozitorė labiau linkusi į kamerines sudėtis. Ypač žinoma ji yra dėl polinkio į tarpdiscipliniškumą, eksperimentus, improvizaciją. Netradicinio, specifinio garso paieškoms savo kūriniuose G. Griciūtė išnaudoja elektroakustinio skambesio galimybes, preparuotą fortepijoną. Taip pat didelę reikšmę autorė teikia kūriniuose įkūnijamoms idėjoms, kurių semiasi iš filosofijos, psichologijos, kitų sričių, o šį kartą kūrinį įkvėpė hidrofeminizmas. Šios sociologijos ir ekologijos laukus apjungiančios sąvokos autorė yra Astrida Neimanis, kalbanti apie svarbą tapti vandens kūnu, t. y., suvokti savo kūną kaip vandens kūną (80% kūno sudaro vanduo), kuris neatskiriamai susietas su aplinka („Nors ir nuolatos judėdamas, vanduo taip pat yra planetinis prasmės ir materijos archyvas. Išgerti stiklinę vandens – tai nuryti vandenyje slypinčių kūnų šmėklas“, rašė A. Neimanis).

Kūrinio anotacijoje G. Griciūtė teigė, kad mintys apie vandens kūną paskatino ieškoti jo išraiškų orkestro muzikanto santykyje su jo atliekama partija ir kūrinio visuma. Individualias muzikines linijas kompozitorė siekė sulieti į organišką, tačiau daugiasluoksnę garso masę. Rezultatas – lengvos, kartais transparentiškos it vanduo faktūros kūrinys. Klausantis neišryškėjo aiškesni struktūriniai kontūrai, tarsi kūrinys būtų amorfiškas ir takus kaip pats vanduo, nuolat keičiantis savo būvį. G. Griciūtė „Vandens kūne“ vengdama pilno, sodraus orkestro skambesio, įgarsino subtiliąją jo pusę, aktyviai išnaudodama spalvines, tembrines instrumentų galimybes.

Iš karto po „Vandens kūno“ skambėjo visai kitokios stilistikos kūrinio premjera. Kaip ir G. Griciūtė, N. Valančiūtė „Nuošalėje“ irgi siekė įgarsinti tam tikrą idėją. Šiuo atveju autorė gvildeno būtent nuošalės – vienatvės, atsiskyrėliškumo – temą. „Nuošalė gali būti įvairi: galbūt ji tikslinga, o galbūt tai laukimas, buvimas šia diena. Toks būvis sukelia stiprias emocijas, tokias kaip baimė ar sutrikimas, kitiems atvirkščiai – palengvėjimą ir ramybę. Tačiau visus individus, atsidūrusius nuošalėje, jei tik jie nedegraduoja, lydi gili ir bendražmogiška melancholijos pajauta, vedanti į prasmės ieškojimą“, anotacijoje rašė autorė. „Nuošalėje“ at(si)skyrimas nuo metaforinės minios skamba kupinas nerimo, ką muzikoje perteikė sinkopuoto, kampuoto ritmo gausa ir bandymas išauginti agresyvią kulminaciją. Tačiau bendram skambesiui trūko sodresnio orkestro garso, turtingesnio instrumentų išnaudojimo. Lyg ir aštriai, sodriai ir intensyviai turėję skambėti styginiai skambėjo skystokai, ką dar suprastino ir atlikimas. Orkestrui, ypač styginiams, gerokai trūko aštresnės artikuliacijos ir tikslumo, kas irgi trukdė atsiskleisti kūrinio charakteriui.

Po šių dviejų lietuviškų premjerų skambėjusios Heinerio Goebbelso „The Horation – Three Songs“ (1994; atl. vokalistė Kristina Žaldokaitė ir LNSO) buvo didžiulis kontrastas: nuo pirmųjų sekundžių ausis maloniai užgriuvo galingas ir turtingas orkestro skambesys, paveiki harmonija. Antroji koncerto dalis buvo skirta J. Adamso fortepijoniniam koncertui „Must the Devil Have All the Good Tunes?“, kuriame L. Geniušas su orkestru, tarsi juodąją velnio magiją pasitelkę, apžavėjo klausytojus hipnotizuojančia, daug ištvermės reikalaujančia muzikine energija.

Kitą dieną, lapkričio 7 d. koncerte skambėjo viena lietuvės premjera – tai buvo Ž. Martinaitytės „Catharsis“ simfoniniam orkestrui. Pernai ir šiemet didelės sėkmės ir dėmesio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje sulaukusi kompozitorė liko ištikima savo stiliui. Ž. Martinaitytei itin svarbi yra grožio tema, todėl nenuostabu, kad jos kūrinių tikslas – ne tiek nustebinti netikėtais ir negirdėtais eksperimentais, kiek patenkinti garso grožio ir jo jėgos poreikį. Drauge kompozitorei rūpi ir prasmės klausimai – kaip yra sakiusi, kiekvienu kūriniu ji nori užduoti egzistenciškai svarbų klausimą ir atsakyti į jį: „kūrinys – tarsi būsena, kuri keičia, transformuoja ir patį autorių, ir klausytojus“. Dalis jos kompozicijų garsiškai nagrinėja tam tikrą būseną, pvz., festivalyje „Gaida“ 2017 m. nuskambėjęs koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui atspindi „pačią mūsų būties esmę, įvairiausius tamsos ir šviesos atspalvius“, o 2019 m. festivalyje atliktas kūrinys „Saudade“ tyrinėja „ilgėjimąsi paties ilgesio“. O šiemet nuskambėjęs naujausias Ž. Martinaitytės kūrinys metaforiškai įgarsina katarsio būseną.

„Kūrinys „Catharsis“ radosi labai neįprastu laikotarpiu, išgyvenus pandeminius metus ir vis dar nematant aiškios ateities. Per metus susikaupė daugybė vidinių išgyvenimų. Šį emocinį raizginį norėjosi išnarplioti. Katarsio, kaip emocijų išgryninimo ir išsivalymo, kad patirtume pakylėtą būseną, idėja pasirodė itin tinkama“, apie idėją patyrinėti būtent katarsio reiškinį rašė kompozitorė. Kūrinį galima skelti į dvi panašios trukmės dalis: pirmoje įtampa auga, emocinis krūvis vis intensyvėja, o po kulminacijos ateina ilgas ramybės būvis. Nepaisant emociškai itin intensyvios katarsio idėjos, ši muzika turi subtilumo, bet drauge ji – itin išraiškinga, panardinanti į tankų orkestrinį audinį su vis išnyrančiu ilgesingu ir kiek paslaptingu trijų garsų obojaus motyvu, o kulminacijoje tą audinį ypač sutankino galingi, kone triuškinantys perkusijos smūgiai.

Taip pat lapkričio 7 d. koncerte skambėjo Hanso Abrahamseno „Stratifications“ (1975) ir Michaelo Beilo „Aus Eins Mach Zehn“ mažam orkestrui ir magnetofono juostai (2000, premjera Lietuvoje), o ypač intrigavo išgirsti A. Žlabio su LVSO grotą L. G. Prado Koncertą kairei rankai. Fortepijoninės muzikos mėgėjams Lietuvoje A. Žlabio pasirodymai visada yra įsimintinas įvykis – ne kitaip buvo ir šįkart. Nepaprastai virtuoziškame kūrinyje, kur viena kairė ranka yra lygiavertė atsvara orkestrui, pianistas žavėjo savo meistriškumu ir jautria, elegantiška garso kultūra. Šį pasirodymą ir Ž. Martinaitytės „Catharsis“ galėčiau laikyti koncerto puošmenomis. Priešingai nei ankstesnės dienos koncerte, lietuvių autorės kūryba savo paveikumu nenusileido užsienio kompozitorių kūriniams.

Lietuvos muzikos antena