02 Gru Ona Jarmalavičiūtė. Nervo istorijos. Ginto K „Nervus Vagus“ recenzija
Byp…trekšt…pa…bet…kodėl….na…a…lapap…pyp…aš…čia…ir…dabar…trumpa…kas…pa.pa.pa…o..gal..jeigu…trekšt…tik…kas.nors…pyp….atsidūsėjimas…lyt..up.h..i…nors…na….iš.tiesų.bam…labai…įdomu…at.r.e.k.šš.
Galbūt būtent taip mums savo istorijas pasakoja nervai. Be pradžios ir pabaigos, atrištais logikos galais, nenutrūkstamu garsų srautu, išjudintu impulso. Tai nuolatinė jungtis – tarp smegenų ir galūnių, tarp pojūčių ir informacijos, kuri kontroliuoja nesąmoningas žmogaus motorines būsenas. Panaši ir Lietuvos garso menininko Ginto K kūryba – motoriška ir natūrali, juslinė ir intelektuali vienu metu.
Produktyvus kūrėjas, leidžiantis vieną albumą po kito, neseniai pristatė naujausią, jau 34-ąjį savo leidinį – „Nervus Vagus“. Pavadintas nervų klajoklio vardu, albumas fiksuoja impulsyvius balsų, garsų ir triukšmų mazgus. Čia muzika kvėpuoja, kalba, dūsauja, čiaudo ir kosėja. Balsai, apraizgyti elektronikos, tarsi krūtinėn implantuotas dirbtinis Nervus Vagus stimuliantas, elektroniniais impulsais siuntinėjantis nervo signalus ir aktyvuojantis visą organizmą. Dėl to trylika albume pasakojamų istorijų kibirkščiuoja. Jos marginamos smulkiais, intensyviais garsų motyvais, o jų prasmės užrakinamos po elektronikos kodais.
Ginto K. kūrybos niekada nebūčiau pavadinusi naratyvia. Paprastai ji neseka vieniša istorijos linija, vengia būti griežtai apibrėžiama laike, nesivaiko klasikinių dinamikos, struktūros modelių. Tai, greičiau, scenos, erdviniai, patyriminiai kūriniai, tam tikros būsenos, savyje slepiančios daugiau negu vieną prasminę giją, visą siūlų kamuolį.
Dėl to gana netikėtai naujausiame albume pasigirsta balsai: improvizuodama penkiametė Saulė pasakoja apie vilką, tris paršiukus ir labai daug šuniukų, Paščio krantinėje vyras apmąsto tobulą akimirką ir negebėjimą ja pasimėgauti, senolis dalinasi prisiminimais apie karą, o Marytė taip ir neprabyla. Pasakojimų temas sužinojau tik iš aprašymo lankstinuke, mat skambesyje jos nusėda į antrą planą ir tampa sunkiai atpažįstamomis. Čia žodžiams nurengiami pasakojimo rūbai. Viskas prasideda nuo juoko. Nuo abstraktaus, pritildyto murmesio, šnabždesių, atodūsių ir traškesių iki aiškiai artikuliuotų, bet tuoj pat nutraukiamų frazių, iki pauzių. Tarsi spiečius idėjų, kurios maišosi viena su kita, juda niekam nesuvokiamomis orbitomis, bet gale grįžta į tą pačią vietą, nuo kurios pradėjo.
Taip Gintas K savo garsinėje visatoje „sumala į miltus“ įsitikinimą, kad pasakojimas visada turi būti linijiškai išsidėstęs laike, ar paremtas loginiais sąryšiais. Paliekami kalbėjimo garsai tai išnyra, tai vėl grįžta į negirdimybę. Po kurio laiko atrodo, kad pačios istorijos pradeda suktis ratu, kuomet žmonės pasakoja tą patį per tą patį, kartoja žodžius, vis grįžta prie tų pačių detalių.
Vos tik pradedi užčiuopti jų istorijos reikšmę, už kito posūkio garsai vėl išsprūsta iš suvokimo lauko. Tarsi žvejojant dar nesusiformavusią mintį. Palaikyti pasakojimo pulsą, o tuo labiau sekti juo iki galo, laukiant kada bus atskleidžiamos kortos, neįmanoma. Ko gero, net ir nėra svarbu. Čia muziką varo ne žmogaus konstruojamas muzikinis pasakojimas, o vėjas, virpinantis varpelius ant slenksčio, o gal vabzdžiai, gūsiais čirpiantys troškiame nakties danguje ar informacijos srautai, narstantys pirmyn atgal po smegenis. Daug mažųjų, susiburiančių į sunkiasvorę stichiją, kuri gyva ir nevaldoma, nešioja smulkiąsias daleles į visas puses. Aplinkui sproginėja, purpia burbuliukai, kapsi lašeliai, brazda gitaros, blerbia variklis, šaudo, maišosi triukšmai. Vis kyla įtampa. Vėtra ošia.
Nebelieka už ko užsikabinti. Neišnarpliojamas chaosas neleidžia svaigintis klaidinančiu komforto ir kontrolės jausmu. Įskyla įsitikinimas, kad tikrovė turi neginčijamą logiką, dėsnius, tiesas ir faktus. Lieka trikdantis realybės skonis. Aštrus, reikalaujantis dėmesio, prikaustantis kaip vinis. Grynas nervas.
Šis paradoksalus būsenos ir istorijos susidūrimas tempia klausytoją vienu metu priešingomis kryptimis. Viskas sukasi kosminiu greičiu ir stovi vietoje. Laikas juda pirmyn ir, kartu, ratais. Garsai individualūs ir išbarstyti, kaip lašeliai, tačiau tuo pat metu bendri ir sutelkti, kaip bangos. Negali nei išgirsti istorijos iki galo, nei jos paleisti, kaip dar vieno skambesio. Taip ir klausaisi šio albumo, žvejodamas nuotrupas. Jos pasirodo, kaip šviesos atspindžiai. Pablizga prieš akis ir vėl neria tolyn. Palieka tave vieną.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra