19 Lap Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Penkiasdešimt taurių širdžių metų
Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus jubiliejiniai penkiasdešimtmečio koncertai.
„Auksiniai metai, žavingi ir šviesūs metai,
Kaip greit prabėgo, nespėjom pajust,
O laiko ratai vis sukas greičiau ir kratos,
Vis neša, neša į tolius naujus.“
Paniūniuotum man, sužinojęs apie kokius koncertus kalbu ir, žinoma, be priedainio, iš kurio bet kas atspėtų apie kokią kito kauniečio dainą kalbam. O sukurta ji tik keletą metų vėliau, negu buvo įkurtas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius.
Tačiau prieš pradėdama pasakoti apie koncertus, privalau pasakyti apie leidinį, kurį siunčiu kartu. Tai – skyriaus vadovės Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės parengtas „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui 50“ (Kaunas, 2021), kuriame yra ir puikus kompozitoriaus Algimanto Kubiliūno straipsnis „50 metų kelias“. Jis taip pat buvo publikuotas žurnale „Muzikos barai“ (2021, nr. 5–8). Verta įsiskaityti! A. Kubiliūnas – vyriausias iš Kauno skyriaus narių, savo gyvenime matęs ne vieną epochų pasikeitimą ir randantis taiklų apibūdinimą įvairioms situacijoms. O šie, ir ne tik šie, metai parodė, kiek daug kūrybinės energijos jis turi. Tikriausiai nepamiršai, kad A. Kubiliūnas – vienas iš pirmojo Kauno skyriaus penketo.
Leidinyje „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui 50“ yra daug informacijos apie narius, jų veiklas, daugybė nuotraukų, detalus etiketažas – net ir po šimto metų visiems viskas bus aišku. Nenuostabu – K. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė daug metų dirbo muziejuje (M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos, vėliau Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje), išleido eilę leidinių, skirtų lietuvių muzikos istorijai.
Man labai patinka, kad pabaigoje pateikta detali informacija apie jubiliejinius Kauno skyriaus renginius 2021 m. – konferencija, sakralinės muzikos koncertas „Didis esi“ Pažaislio muzikos festivalyje ir du ypatingi spalio koncertai – koncertas-susitikimas „Girdintys muziką“ ir koncertas „Penkios gimtadienio nuotaikos“. Pasigedau tik kamerinių koncertų kūrinių sukūrimo datų, bet beveik visus juos galima rasti mic.lt duomenų bazėje.
Kauno miesto muziejaus organizuotoje konferencijoje „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius. Paveldas ir dabartis“, vykusioje muziejaus M. ir. K. Petrauskų skyriuje šių metų balandžio 9 dieną, dalyvavo kompozitorius ir pirmasis Kauno skyriaus vadovas Giedrius Kuprevičius, kompozitorė Zita Bružaitė, muzikologės Beata Baublinskienė, Rūta Gaidamavičiūtė, Dainora Merčaitytė, Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Išduosiu Tau, kad straipsnius pagal konferencijoje skaitytus pranešimus jau greitai bus galima perskaityti Kauno miesto muziejaus interneto svetainėje!
Tik priminsiu Tau, kad puikusis koncertas „Didis esi“, vykęs Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje birželio 19 d., pritraukė pilną bažnyčią žmonių! Ir, vėlgi, nenuostabu – juk jame grojo ištikimas Kauno kompozitorių draugas, keturiasdešimties metų jubiliejų švenčiantis Kauno styginių kvartetas, dainavo Ieva Goleckytė ir Egidijus Bavikinas. O koncerte, kurį vedė K. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, skambėjo Daivos Rokaitės-Dženkaitienės, G. Kuprevičiaus, Raimundo Martinkėno, Giedrės Pauliukevičiūtės, Dalios Kairaitytės, A. Kubiliūno ir Vidmanto Bartulio kūriniai.
Betgi, žadėjau Tau parašyti apie spalio mėnesio koncertus! Turiu prisipažinti, jog „Girdintys muziką“ man buvo puikesnis už „Penkias gimtadienio nuotaikas“. „Nes labiau mėgsti kamerinę muziką“, – girdžiu Tavo balsą. „Girdintys muziką“ buvo nuostabus dėl fantastiškai sudėliotos koncerto programos (vėlgi, aplodismentai K. Mikuličiūtei-Vaitkūnienei), kurioje – beveik visų narių muzika, koncerte dalyvaujantys kompozitoriai, o svarbiausia – nuostabūs atlikėjai: I. Goleckytė, Giedrius Prunskus (koncerte supratęs, kad yra Kauno skyriaus bendraamžis), broliai Motiejus ir Mykolas Bazarai. Atsimeni, kaip žavėjomės jų išleistu albumu „(ne) ŽAIDIMAI“, kuriame superiniai lietuviški kūriniai fortepijoniniam duetui? Bazarų pavardė koncerto afišoje visada žada kokybę, kaip ir I. Goleckytės bei G. Prunskaus. I. Goleckytei akomponavo Mykolas Bazaras, G. Prunskui – Motiejus Bazaras. Tokio koncerto mielai pasiklausyčiau dar ir dar kartą. Ir tikrai norėčiau turėti įrašytą albumą.
G. Pruskus ir Motiejus Bazaras pradėjo koncertą dainininkui Antanui Kučingiui dedikuota „Malda už Tėvynę“, kuria buvo pradedama Kauno radiofono programa, taip sujungiant Pirmosios Lietuvos Respublikos, kurioje gimė dauguma pirmojo skyriaus penketo nariai, laikus, ir šiandieną. Su malonumu klausiausi I. Goleckytės atliekamo Viktoro Kuprevičiaus „Atmenu, svaigo alyvos…“ (ž. P. Vaičiūno), kuriuo gėrėjausi ir birželio mėnesį vykusiame koncerte „Iš Viktoro Kuprevičiaus dainų“, skirtame kompozitoriaus 120-osioms metinėms. Iš tiesų, įstabi buvo G. Prunskaus atliekama V. Bartulio „Muzika“ (M. Katiliūtės ž.). Kaip norėčiau, kad būtum galėjus būti drauge ir tai girdėti! Nustebino Bernardo Brazdžionio poezijai ištikimo Raimundo Martinkėno „Veliuokas“. I. Goleckytė buvo tokia valiūkiška! Ir nudžiugau galėdama dar kartą išgirsti G. Pauliukevičiūtės „Duno“, 2015 m. skambėjusio festivalyje „Iš arti“. Ko gero pirmą kartą taip aiškiai ir grynai išgirdau D. Kairaitytės „Rugsėjį“ sopranui ir fortepijonui (E. Drungytės ž.) ir „Gruodį“ baritonui ir fortepijonui (V. Mykolaičio-Putino ž.). Nejučia apie J. Gruodžio „Aguonėles“ ir „Rugiagėles“ pagalvojau klausydamasi G. Kuprevičiaus „Obelų žiedai“ (2016, ž. K. Binkio). Apsvaiginta skaidraus I. Galeckytės balso, žiūrėjau į tamsą už lango ir nebe pirmą kartą troškau, kad būtum kartu ir girdėtum šį grožį… Tokią muziką turėtų transliuoti LRT, maniau sau, ir būtinai ryte. Ypač R. Martinkėno. Beje, jeigu norėtum, šiuos I. Goleckytės dainuotų kūrinių gali pasiklausyti jos kanale YouTube platformoje.
Ar turėčiau Tau sakyti, kad visi M. ir M. Bazarų atlikti kūriniai buvo tarsi perliukai? Nes jie tokie ir buvo – Viltės Žakevičiūtės šešios miniatiūros iš ciklo fortepijonui „Devynio miglės“, seniai girdėto ir pasiilgto Algirdo Briliaus „Po pietų“, A. Kubiliūno trys miniatiūros iš ciklo „Impulsai“, ir labai, o kaip labai nustebinę G. Kuprevičiaus Preliudai ir fugos iš ciklo „Polihomofonija“! Aš net užsisvajojau, kad broliai Bazarai (žinoma, kas daugiau?) atliktų visą šį 24 preliudų, fugų ir postliudų ciklą, sukurtą dar 1973 metais. Ir įrašytų, be abejo.
Koncertą baigė puikusis G. Prunskus su Zitos Bružaitės „Trioletais“ (1995, ž. V. Mačernio), simboliškai gražindamas mus į Pirmosios Lietuvos Respubliką ir primindamas poeto šiais metais minimą šimtmetį. Kaip Tau būtų patikęs charizmatiškasis G. Prunskus ir „Trioletai“!
Matau Tavo akyse klausimą apie perėjimus tarp kūrinių. O, jie buvo puikūs, nes koncertą vedė jaunosios kartos kompozitorius ir pedagogas Jurgis Kubilius, o Kauno filharmonijos kamerinėje salėje vykusiame koncerte klausytojai (patys ištikimiausi Kauno kompozitorių gerbėjai!) sėdėjo greta kompozitorių ir, sutik, – tai yra labai ypatingas potyris! Visą koncertą tvyrojo šviesi ir net žaisminga nuotaika.
„Penkios gimtadienio nuotaikos“, vykęs spalio 23 dieną, buvo ypatingas kitaip. Kauno filharmonijos didžiojoje salėje grojo Tadas Motiečius (akordeonas), Ugnius Dičiūnas (obojus), Džeraldas Bidva (smuikas), Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergej Krylov), dirigavo Modestas Barkauskas. „Tai kokios tos nuotaikos buvo?“, – girdžiu Tavo klausimą. Sakyčiau – elegiškos.
Koncerte skambėjo penkių kompozitorių kūriniai, apimantys beveik pusę Kauno skyriaus minimo jubiliejaus, nuo 1998 iki 2021 metų: G. Kuprevičiaus „Elegija Tėvynę palikusiems“ akordeonui ir styginių instrumentų orkestrui (2009), D. Kairaitytės „Nerimo jūra“ styginių instrumentų orkestrui (2019), A. Kubiliūno premjera „Dvi vinjetės“ styginių instrumentų orkestrui, Z. Bružaitės „Adagio“ obojui ir styginių instrumentų orkestrui (2017) ir V. Bartulio „I like Schubert‘ (1998). Tau būtų patikęs faktas, kad net keli iš koncerte skambėjusių kūrinių pirmą kartą atlikti šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“: D. Kairaitytės „Nerimo jūra“, 2019 metų festivalyje pristatyta ilgesniu pavadinimu ir dedikuota kompozitoriui Eduardui Balsiui „Nerimo jūra kameriniam orkestrui su EdBa garsų inkrustacijomis“ („o juk tai vienas iš kelių kompozitorės kūrinių su aiškia dedikacija“, – primintum man), Z. Bružaitės „Adagio“ ir V. Bartulio „I like Schubert“ („ir ne kartą“, – skubi papildyti mane). G. Kuprevičiaus „Elegiją Tėvynę palikusiems“ pirmą kartą atliko R. Sviackevičius. Kompozitorius tada rašė: „Akordeonas man asocijavosi su užstale, už kurios daugelis emigrantų dar visai neseniai sėdėjo ir alų-midų gėrė. Dabar, kiek tenka su jais susitikti, regiu jų sujaudintose akyse ašaras, kai prakalbame apie Lietuvą. To siekiau ir rašydamas „Elegiją Tėvynę palikusiems.“ O dabar matau, kaip šis kūrinys vis labiau įeina į koncertinį repertuarą. O akordeonas – į šiuolaikinės muzikos sferą“. Jau klausi, kur galėtum jo pasiklausyti? Ogi paties Maestro puslapyje!
O juk atsimeni, kaip gėrėjomės T. Motiečiaus grojimu koncerte „Teka salė džiazo ritmu. Projektas Folk in Jazz“? Tai va, šį kartą aš patyriau tokį pat malonumą. Ir jau visai nenustebau, pamačiusi, kad A. Kubiliūnas vėl pateikė premjerą! „Kūryba yra menininko gyvenimo būdas. Fizinio gyvenimo būdas.“ – rašo kompozitorius straipsnyje „Tik kurdamas esi laisvas. Laisvas pamąstymas“. Regis tai ketvirta premjera per šiuos metus ir aš labai abejoju ar šiuo metu A. Kubiliūnas nieko nekuria.
V. Bartulio „I like Schubert“ skambėjo koncerto pabaigoje. Tai viena populiariausių iš jo „I like…“ kompozicijų, atliekama pakankamai dažnai (jeigu lygintume lietuviškos šiuolaikinės muzikos kūrinių skambėjimą koncertuose). „Kiek aistros…“, nutilus paskutiniams „I like Schubert“ garsams išgirdau už nugaros, „kiek didybės!“.
Z. Bružaitė, paklausta apie jubiliejaus svarbą, sakė: „Kauno skyriaus jubiliejaus fone man svarbus atminimas, žmonės ir bendrystė, kuri mus sieja tampriai ne tik kaip kūrėjus, bet ir kaip žmones.“ Kaip tas ąžuolas, po kuriuo dažniausiai Kauno skyrius susirenka. Ir vėl žiūriu į leidinio „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui 50“ įvadinį A. Kubiliūno straipsnį: „Taigi, skyrius – ne pastatas, ne graži iškaba ar vėliava, o vienminčiai dirbantys žmonės.“
O kas gali būti svarbiau? Kaip ir toje dainoje, kurią man priminei:
„Laimingos širdys, išdidžios ir taurios širdys,
Nesensta niekad, kol joms neramu.“
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra