Eglė Gudžinskaitė. Išsipildantys pavadinimai

Lukas Geniušas, LNSO, dirigentas Modestas Pitrėnas. Festivalio „Gaida“ nuotr.

Eglė Gudžinskaitė. Išsipildantys pavadinimai

Paskutinis 2021 m. „Gaidos“ savaitgalis buvo suplanuotas su 2 simfoniniais orkestrais, 2 pianistais, 2 koncertais fortepijonui, kuriems kartu užtenka 3 rankų, ir galiausiai, 3 lietuvių kompozitorių premjeromis. Šeštadienio vakarą galėjome įvertinti pirmąją šio meniu porciją: Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą su Modestu Pitrėnu, pianistą Luką Geniušą ir jo atliekamą Johno Adamso 2019 m. koncertą bei Gailės Griciūtės ir Nomedos Valančiūtės naujausias simfonines partitūras.

Būna, kad kompozitoriai labai pataiko su savo kūrinių pavadinimais. Nomedos Valančiūtės „Nuošalė“ galiausiai ir liko nuošalėje – nuskambėjo, pasveikinom autorę ir aptarinėjome jau kitus. O gaila. Labai apsidžiaugiau pamačiusi šios kompozitorės pavardę programoje, jau senokai girdėtą mano lankytų koncertų programose. Buvo smalsu ir įdomu kaip suskambės jos dabarties muzika, o dar ir simfoniniam orkestrui. Galbūt lūkesčiai buvo pernelyg dideli, o realybė nykesnė, nei norėtųsi. „Nuošalės“ orkestras buvo stulbinamai trafaretiškas. Kaip ir visa kompozicija, tarsi viena didžiulė schema, sudaryta iš kelių opozicijų – pizzicato spragsėjimas ir vario riaumojimas, styginiai ir pučiamieji, aukštai ir žemai, klausimas ir atsakymas… Valančiūtė, kadaise priskirta lietuvių kompozitorių mašinistų gretoms, rodos, niekur toli ir nenukeliavo.

Dar viena lietuviška simfoninė premjera, tik šįkart jaunosios kartos atstovės – Gailės Griciūtės „Vandens kūnas“. Reikia pripažinti, priešingai nei Valančiūtės kompozicijoje, Griciūtės partitūroje orkestro kūnas skambėjo kaip kokia beformė materija, teliuskuojanti be jokios aiškios krypties ar intencijos. Tuo labiau, čia nelaukta jokių audrų ar romantinių kataklizmų. Vis tik kūrinyje kai kas „kabino“. Pabaigoje galiausiai į gumulą suneštas skirtingų orkestro grupių akordas nuskambėjo kaip mistiškoji „tonika“ – chaoso harmonizavimas, o kūrinį įrėminę styginių šnarėjimas pradžioje ir perkusijos šiurenimas pabaigoje visam šiam vandenyno beformiškumui nubrėžė krantus. Sakyčiau, puikiai suvaldyta kūrinio forma ir optimalus balansas tarp išorinio neapibrėžtumo ir vidinių kontūrų, pavertė Griciūtės „Vandens kūną“ įdomiu šio festivalio vakaro atradimu.

Iš anksto nujaučiau, kad teksto pradžioje nutylėtos Heinerio Goebbelso „The Horatian – Three Songs“ iš 1994 m. ciklo „Surrogate Cities“ galėtų tapti charizmatiškiausiu vakaro kūriniu. Net iš balkono matėsi kaip orkestro muzikantams patiko ši muzika. Ekspresyvi, daininga ir harmoninga, su įkvepiančiu ritmo užtaisu. Vokalo partija buvo patikėta Kristinai Žaldokaitei, kuriai tembriškai ir stilistiškai, manau, šis kūrinys labai tiko, tačiau 3 oktavas siekiantis diapazonas vis tik buvo per platus. Viršutines natas ji dainavo neužtikrintai arba perspaustai, tuo tarpu žemosios užgesdavo anksčiau, nei suskambėdavo. Tačiau dar labiau čia trūko charizmatiškos energijos, kuri užpildytų ne tik visą sceną, bet ir salę, o orkestrą vestų tolyn. Dabar gi balsas skambėjo kaip vienas iš orkestro instrumentų. Viena vertus, to užteko įsitikinti šios muzikos grožiu, bet visuma skambėjo taip, lyg vyktų repeticija, o ne koncertinis atlikimas.

Johnas Adamsas ir Lukas Geniušas. O gal ir atvirkščiai. Šiaip ar taip, tai buvo ta pavardžių pora, kuria į šį „Gaidos“ koncertą buvo masinami klausytojai. Viskas čia buvo taip, kaip tikėtasi. Efektingas koncertas fortepijonui, repetityvinės struktūros, galingas orkestras ir dar galingesnis fortepijono garsas bei pasažų gūsiai. Lukas Geniušas tai siautėjo, tai panirdavo į apmąstymus, o tada vėl įžiebdavo velnišką gaivalą. Tiesa, lėtojoje dalyje viskas pasikeitė, bet ir rezultatas buvo nuviliantis. Kažko lyg ir trūko – gal orkestro susigrojimo, gal labiau apmąstytos interpretacijos, o gal kompozitoriaus vizijos. Publikos laimei, pagal visus žanro kanonus, lėtąją dalį pakeitė dar veržlesnis ir siautulingesnis finalas, tad viskas baigėsi grėsmingai laimingai. Ar velniui turi priklausyti visos gražiausios melodijos? Tai ne mano klausimas, o J. Adamso koncerto pavadinimas („Must the Devil Have All the Good Tunes?“).

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment