Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Muzikinis ruduo Kaune

05 Lap Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Muzikinis ruduo Kaune

Kai ruduo toks derlingas koncertais – kaipgi šiuos įspūdžius pasilikti sau? Aš vėl rašau laišką neįvardijamam draugui, asmeniui, kuris dėl pandemijos negalėjo lankytis koncertuose. Lengvi ir neįpareigojantys, kaip pašnekesiai, kurie turėtų vykti pašnibždomis koncerto metu, kai būtinai reikia pasidalinti atėjusia mintimi, per pertrauką, arba jaukiai sėdint kavinėje. Arba – kas vis dar yra įprasta – per zoom‘ą.

Išdrįsiu subjektyviai pasakyti, jog Kaunas gražus visais metų laikais. Kiekvienas metų laikas – pavasaris, vasara, ruduo, žiema Kaunui suteikia vis kitos dvasios. Tačiau šiuo metu, vėl subjektyviai, Kaunas man gražiausias rudenį. Ypač iš Žaliakalnio leidžiantis į Centrą. Spalvotus lapus barstantys medžiai atidengia puikiuosius Kauno pastatus, o dažnai nuomonę keičiantis vėjas dosniai žemę ir galvas (čia kaip kam pasiseka) barsto lapais, gilėmis, kaštonais. Gera akompanuojant žingsniams traškinti džiūstančias giles, šiurenti lapus ir, išsirinkus kuriuos nors iš daugybės Kauno laiptų, iš Žaliakalnio leistis į Centrą ar Senamiestį. Kompozitorė Zita Bružaitė yra sakius, jog ją džiugina galimybė Kaune važiuoti per dvi upes, Nemuną ir Nerį, na o man likimas lėmė dirbti Žaliakalnyje ir mėgautis mažų gatvelių ir laiptų magija.

O ko dar norėti šį permainingą rudenį, kai orai keičiasi kas dieną, o medijos dosniai dalinasi gąsdinančiomis naujienomis? Susitikti su draugais ir jaukiai, prie puodelio kavos ar vyno taurės aptarti (gink Dieve tik jau ne pandemijas, karantinus ar įvykius pasienyje) perskaitytas knygas ir aplankytas parodas. Nueiti į spektaklį ar koncertą. O po to – tai tikrai prisėsti taurės vyno, nes juk reikia aptarti įspūdžius. O labiausiai – lietuviškus, kurių mes abu stengiamės nepraleisti.

Derlingas šiais metais ruduo… Ne daržovėmis, tikriausiai, bet muzika. Mano muzikinis ruduo prasidėjo nuo puikios Zitos Bružaitės operos vaikams „Guliverio kelionės“ premjeros Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. O kompozitorius Algimantas Kubiliūnas apie karantiną švelniai juokavo, kad galėtų tokių „karantinų“ būti daugiau, nes tiesiog sėdi namie ir rašai. Tą jo mintį prisiminiau tarptautinio kamerinės muzikos festivalio „Avanti“ koncerte, Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, rugsėjo 29 dieną.

Aš labai mėgstu kamerinę muziką, ypač atliekamą styginių kvarteto, bet šį kartą ėjau klausytis būtent Kauno styginių kvarteto ir A. Kubiliūno Styginių kvarteto Nr. 6 premjeros (o juk tai ne vienintelė Kubiliūno premjera šiais metais!). O dar gavau J. Haydno ir Vidmanto Bartulio kvartetus. Tai jau dešimtas „Avanti“ festivalis, ramiai besitęsiantis visą mėnesį, įvairiose vietose – Kauno valstybinėje filharmonijoje, VDU Didžiojoje auloje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir jau minėtoje Istorinėje Prezidentūroje, kuri turi ne tik puikias ekspozicijas, bet ir jaukią kamerinę salę. O dar tie didingi laiptai! Jau girdžiu Tavo juoką, kad kauniečiams labai svarbūs laiptai. Svarbūs, nesiginčysiu, nes juk pats žinai – man koncerto jausmas prasideda lipant laiptais į salę. O puikioji Istorinė Prezidentūra, šiuo metu juosiama Vilniaus ir Šv. Gertrūdos gatvių tvarkymo darbų, yra tarsi ramybės oazė. Bet Tu nekantrauji sužinoti apie koncertą? Tačiau pradžiai apie festivalio programėlę. Juk žinai – man patinka itin išsamios programos, beveik knygelės, tačiau dabar, matyt, yra kitokia mada. Akcentuojamas atlikėjas ir, žinoma, data, vieta ir laikas. Ir kompozitorių pavardės. Taip yra ir šioje programoje. Išskirtos tik premjeros – J. Juozapaičio „Metamarfozės“ ir A. Kubiliūno šeštasis styginių kvartetas, dar kai kuriuos kūrinius galima rasti VDU universiteto puslapyje, skirsnyje Laisvalaikis, Tarptautinis kamerinės muzikos festivalis AVANTI. Kadangi man svarbiausi lietuvių kompozitorių kūriniai, tai specialiai Tau paieškojau: VDU kamerinis orkestras atliko Jievaro Jasinskio „Fractal. Strings Attached“, Čiurlionio kvartetas – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Temą ir variacijas h–moll bei Fausto Latėno Styginių kvartetą Nr. 1 „… in extremis…“. O festivalyje dar grojo festivalio rengėjų vienu perspektyviausiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kolektyvu įvardintas Styginių kvartetas „Mettis“, Valstybinis Vilniaus kvartetas ir violončelininkas Davidas Geringas, dirigavo Vytautas Lukočius. Tačiau mano dėmesys – jau keturiasdešimt metų grojančiam, Kauno kompozitorių draugui Kauno styginių kvartetui.

Tad jeigu koncerte nebuvai, tai ir nežinai, kad be puikaus, energingo, aistringo šeštojo A. Kubiliūno styginių kvarteto skambėjo vienas iš vėlyvųjų Josepho Haydno „Saulėtekio“ kvartetas B-dur ir subtilusis Vidmanto Bartulio dar 1999 metais sukurtas „Tyliai Naujalis kalbina Vištelį“ – Kauno styginių kvarteto repertuaro kūrinys, 2001 įrašytas kompaktinėje plokštelėje. Tad J. Haydnas ir kauniečiai, kuriame J. Haydnas – atokvėpiui. Ar pastebėjai tendenciją, kad vis dažniau tarp šiuolaikinių kūrinių įterpiami klasikų ar romantikų. Bet kam? Atsikvėpti ar pajusti aštrų kontrastą tarp aštrią realybę atskleidžiančios šiuolaikinės muzikos ir šviesios bei rafinuotos anų laikų muzikos? Dievinu J. Haydną, tačiau tarp A. Kubiliūno ir V. Bartulio jo kvartetas man atrodė kaip… dieviškai tobulas, pagal senovinį receptą iškeptas pyragėlis šalia tikro, subalansuoto, ekologiško maisto. Žinai mano skonį – padūsausiu prie pyragėlio ir imsiu rimtą maistą. O muzikoje – XX amžiaus ir dabar rašomus kūrinius.

Spalio 8 dieną man norėjosi būti dviejose (ne, trijose, nes dar įvyko A. Eidinto knygos pristatymas) vietose, nes beveik vienu metu skambėjo V. Bartulio Requiem ir Jievaro Jasinskio „Simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“. Simboliška, nes 1989 metais sukurtas monumentalusis V. Bartulio Requiem yra skirtas stalinizmo aukų paminėjimui su įrašu partitūroje „Už laisvę žuvusiems“ ir šį, trečią kartą atliekamas dedikuojant jį Sausio 13-osios įvykių trisdešimtmečiui bei kompozitoriaus mirtiems metinėms. Atidėtas, kaip ir daugybė renginių, dėl tos pačios pandeminės situacijos. Aš pasirinkau J. Jasinskio „Simfoniją iš Šiaurės Jeruzalės“, skirtą Didžiosios akcijos Kauno gete 80-čiui, skambėjusią Kauno kultūros centre. Tai buvo vienas iš „Kaunas 2022“ Istorijų festivalio renginių. Kūrinys skambėjo jau trečią kartą – jo premjera įvyko rugsėjo 23 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentūros kieme, vėliau – Biržų kultūros rūmuose spalio 3 d.

Tai – ypatingas ir labai savotiškas kūrinys-renginys, apjungęs daugybę partnerių, atlikėjų, idėjų, vaizdų. Toli gražu ne simfonija, o greičiau siuita, labai siužetiška, pristatanti lietuvių ir žydų istoriją nuo seniausių laikų iki dabar. Kūrinį grojo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, multiinstrumentalistas Yaron Cherniak (Izraelis), kviestiniai klasikos, džiazo ir folkloro atlikėjai, kartu grojo ir idėjos autorius, šofarininkas Tadas Daujotas, dirigavo ir grojo kompozitorius J. Jasinkis. Labai norėčiau šio kūrinio pasiklausyti dar kartą, neblaškoma projektuojamų vaizdų ir tekstų, lietuvių ir anglų kalba lydėjusių muziką, ir labai tikiuosi atskiras jo dalis išgirsti koncertuose. Skambėjusi muzika sukėlė minčių apie smagią, suneštinę kaimynų vakarienę su įvairiausiais skoniais ir kvapais. Ir man sunku kaip nors vertinti šį kūrinį – ausys skendo spalvingoje muzikoje, o širdis – graudulyje, nes galvojau kiek mes visi praradome, kokia būtų buvusi Lietuva, o labiausiai – apie žydų muzikus, grojusius Pirmosios Lietuvos respublikos Kaune ir išlikusius tik įrašuose.

Panašiai kaip vienas iš festivalio „Avanti“ koncertų, tai yra įterpiant į šiuolaikinę programą klasikinį kūrinį, buvo parengtas Kauno valstybinėje filharmonijoje spalio 15 dieną vykęs simfoninės muzikos koncertas „Kosminė muzika“. Grojo Kauno miesto simfoninis orkestras, solistas Dainius Peseckas, dirigavo Karolis Variakojis. Jeigu leisi man pavartyti programą, pasakysiu, kad joje buvo nurodytos kompozitorių gyvenimo datos, pateiktas solisto ir dirigento biografijos, orkestro istorija, anonsuojamas sekantis orkestro koncertas. O man labiausiai įdomu, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo sukurti kūriniai – Vytauto Bacevičiaus Simfonija Nr. 6 op. 66 („Kosminė“) ir Koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui, kuriame puikiai pasirodė šiais metais LNOBT orkestro koncertmeisteriu tapęs D. Peseckas bei Felixo Mendelssohno-Bartholdy uvertiūra „Rami jūra ir laimingas plaukiojimas“ pagal J. W. Goethe eilėraščius. Iš tiesų, buvo nuostabu klausytis V. Bacevičiaus muzikos gyvai, nes mano gyvenime (deja, deja), jis šmėžuoja kaip gražuolis pianistas ir pedagogas, o svarbiausia – vieno iš pirmųjų lietuviškų baletų, „Šokių sūkuryje“, pastatytų 1933 metais Valstybės teatre, autorius ir išeivis. O juk jo kūryba Lietuvoje vėl suskambo ne taip seniai – neminint 1982 metais surengto pirmo koncerto Lietuvos kompozitorių sąjungoje. O šie, brandžiausiu gyvenimo laikotarpiu sukurti kūriniai – „Kosminė“ simfonija ir Koncertas smuikui – pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikti lietuvių išeivių muzikos festivalyje „Sugrįžimai“ 1989 metais. Koncertą anuomet griežė Raimundas Katilius. Tad padėka Kauno miesto simfoniniam orkestrui, jog Kaune vėl skambėjo V. Bacevičiaus muzika.

Su J. Jasinskio „Simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“ koreliavo teremino („elektronikos pirmagimio“, kaip nurodo „Kauno santaka“) muzikos koncertas „Claros Rockmore pasaulis“ spalio 21 dieną, kur su teremino virtuoze Katica Illényi (Vengrija) grojo Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, dirigavo Giedrius Vaznys. Čia galėjau palyginti ir publiką, beveik sausakimšai užpildžiusią Kauno filharmoniją – skirtingai nuo klasikinės ar ypač lietuvių autorių muzikos koncertų. „Kauno publika išlepusi“ – girdžiu Tavo repliką, nes lygiai taip pat galvojau ir aš. Arba – renginio reklama buvo labai ir labai kokybiška. Arba – klausytojai pasirinko akimirksniu kaip aš, vos tik pamatę reklamą. Nes legendinis tereminas, kuriuo grojimas nepanašus į nieką ir pirmajai teremino virtuozei, Vilniuje gimusiai litvakei Clarai Reisenberg Rockmore (1911-1998) dedikuotas koncertas buvo ypatingas, žymintis C. Rockmore 110-ąsias gimimo metines ir karjeros šimtmetį. O įdomiausia yra tai, kad mes visi, ko gero, tereminą esame girdėję jeigu ne siaubo ir fantastiniuose filmuose, tai, tikėtina, kultinėse „Midsomerio žmogžudystėse“ arba elektroninės muzikos įrašuose. O Katica Illényi koncerte grojo C. Rockmore repertuaro kūrinius, klasiką, džiazą, filmų muziką ir – be galo miela – Benjamino Gorbulskio dainą „Tavo mielos akys“!

Su rudeniu ateina grėsmės jausmas, jog tai, ką turime, yra taip trapu ir laikina. Juk kasdieną skaitome ne tik apie augančius susirgimų skaičius, bet ir apie politiką čia ir kitur, pavyzdžiui, apie pabėgėlius ir blogėjančią situaciją Afganistane. „O kuo tai susiję su koncertais?“ – girdžiu Tavo klausimą. Ogi galimybėmis. Galimybėmis groti ir klausytis muzikos, susitikti ir būti. Regis, koncertų tiek daug, kad į visus net neįmanoma spėti, o juk ne taip seniai džiaugėmės galėdami stebėti tiesiogines transliacijas internete. Mano mėgstama šiuolaikinės muzikos „dozė“ – festivalis „Iš arti“ šį karta vyko vasaros pradžioje, bet aš nesiskundžiu – šis ruduo kaip reta gausus puikios lietuviškos muzikos koncertų. O juk dar nepapasakojau apie Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus jubiliejinius koncertus. Apie juos – atskirai, nes tai ypatingas įvykis Kauno padangėje.

Kaunas lapkritėja, o mūsų laukia dar vieno kauniečio – Raimundo Martinkėno premjera Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ koncerte lapkričio 20 dieną. Bus tamsu, šalta ir šlapia – būtent taip, kaip mudu mėgstam klausytis šiuolaikinės muzikos. Ten ir susitiksime.

Lietuvos muzikos antena