Viltė Žakevičiūtė. Jautri ir šviesi festivalio „Gaida“ atidarymo šventė

03 Lap Viltė Žakevičiūtė. Jautri ir šviesi festivalio „Gaida“ atidarymo šventė

Šv. Kotrynos bažnyčia, „Grammy“ laimėtojas Estijos nacionalinis vyrų choras, trimito žvaigždė Markusas Stockhausenas, pasaulinė kūrinio premjera… Ar reikia daugiau žodžių? Būtent taip prasidėjo Tarptautinio aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ atidarymo koncertas. Spalio 20-osios vakaras įkvėpė dar kartą patikėti, kad pasaulis susitvarkys su iššūkiais, o jame – ir kiekvienas mūsų.

Koncertą įspūdingai pradėjus Arvo Pärto kūriniu „De Profundis“ (1980) vyrų chorui, perkusijai (ad. lib.) ir vargonams, netrukus suskambo Justės Janulytės „Now I’m Nowhere“ (2019), beje, sukurtas Estijos nacionalinio vyrų choro užsakymu, minint 75–erių metų sukaktį. Kompozitorės kūrybos estetika, ko gero, negali palikti abejingų. Galbūt tokia kūryba patiks nevisiems, bet įspūdį paliks visada. Taip ir šį kartą. Kaži, ar jaučiant didelę simpatiją kompozitorės kūrybai galima adekvačiai priimti kūrinį kiekvieną kartą jį vertinant skirtingai? Turbūt nelabai. Net ir atsisakius vertinti būtina pasakyti, kad „Now I’m Nowhere“ atlikimas koncerte buvo nepriekaištingas. Žavėjo ne tik subtili kūrinio interpretacija, bet ir plastiški, tarsi hipnotizuojantys dirigento Mikko Üleoja mostai, atlikėjų susikaupimas, balsų suderėjimas tarpusavyje. Choristų specifinis išsidėstymas bažnyčios erdvėje dar kitaip atskleidė ir taip puikią akustiką. Tikra meditacija, susitelkimas į save ir į muziką kaip į vienintelį tikrą atsakymą gyvenimui. Kadangi kompozitorės kūryba gausiai atliekama visame pasaulyje ir pripažinimas autorei nėra svetimas, galima tik pasidžiaugti didžiuojantis tuo, ką turime.

Iš karto po J. Janulytės kompozicijos programoje skambėjo Jameso MacMillano „…here in hiding…“ (1993). Kūrinys paliko labai gerą įspūdį. Kompoziciškai tai vienas netikėčiausių ir įdomiausių kūrinių, net jei muzikinė medžiaga neturėjo savy ekstra faktoriaus. Vis tik kompozitoriaus gebėjimas įtaigiai komponuoti atsiskleidė puikiai. Choras sužibėjo dar kitomis spalvomis, o klausytojai galėjo mėgautis subtiliai atliekamu, tačiau tuopat žaismingo ir didelio dėmesio reikalaujančio kūrinio atlikimu. Iš karto po jo suskambo latvių kompozitorės Santos Ratnieces kūrinys „Sadness… stillness“ (2014). Jis žavingas, sutelkiantis, priverčiantis susimąstyti. Tai tarsi dviejų miniatiūrų kompozicija, įkvėpta japoniškų haiku. Kūrinyje nestigo tradicinį choro skambesį papildančių sonoristinių elementų. Muzikinė kūrinio medžiaga žaismingai keitėsi tarpusavyje ir suteikė progą išgirsti pačius subtiliausius choristų balsų vingius. Kūrinio pavadinime koduotas liūdesys koncerto kontekste transformavosi į viltį ir vidinius emocinius išgyvenimus. „Sadness… stillness“ koncerto programoje tapo tarsi jungtimi tarp pirmųjų trijų kūrinių, ir trijų vėliau suskambusių.

Maloniai nustebino Giovanni Bonato „Sügav rahu“ (2018). Kūrinys sužavėjo subtilumu ir pasitelktų kompozicinių priemonių įvairove, puikiai derančia tarpusavyje. Kūrinys toli gražu ne eksperimentinis, bet išgirstas originalumo grūdas džiugino. Sakyčiau, netikėtas atradimas labai laiku ir vietoje. Neabejoju, kad įstabus šio kūrinio atlikimas lėmė bent 40 procentų kūrinio sėkmės. Juolab, kad jis ir gimęs iš artimo choro ir kompozitoriaus bendradarbiavimo. Kaip ir J. Janulytės kūriniui, taip ir šiam, choristai savo pozicijas užėmė skirtingose bažnyčios vietose, taip sukurdami specifinę erdvę kūriniui. Tokios kompozicijos, ko gero, norėtųsi klausytis sėdint pačiose geriausiose vietose, kada puikiai girdėtųsi visuma, tačiau net ir prastesnės vietos klausytis kūrinio netrukdė. Kompozitorius puikiai apgalvojo atlikimo sprendimus erdvėje, o ir Šv. Kotrynos akustika tam puikiai pagelbėjo.

Itin lauktas buvo naujasis kompozitoriaus Tomo Kutavičiaus kūrinys. Pasaulinė premjera, kaip ir buvo galima tikėtis, suskambo koncerto pabaigoje. Žinoma, lauktas ne tik kūrinys, bet ir greta Estijos nacionalinio vyrų choro prisijungęs solistas. Trimitininkas Markusas Stockhausenas yra vienas įvairiapusiškiausių šių dienų menininkų. Grįžtant prie T. Kutavičiaus kūrinio „Švenčiausiasis medis“ (The Sacred Tree), norisi kalbėti apie muziką, tačiau pirmiausia minty iškyla vizualus kūrinio patyrimas. Tikra atgaiva sielai buvo stebėti trimitininką stovintį sakykloje, aukščiau visų. Tarsi šauklys, tarsi simbolis Pasaulio sutvėrėjo. O šiek tiek žemiau – elegantiškas ir susikaupimą spinduliuojantis choras. Šis kūrinys, anot autoriaus, ilgai brandintos idėjos rezultatas. Vis tik jis paženklintas ir stipresnių asmeninių kompozitoriaus išgyvenimų. Kalbėdamas apie kūrinį T. Kutavičius mini neseniai šį pasaulį palikusį tėvelį kompozitorių Bronių Kutavičių. Kūrinys jautrus, šviesus, simbolinis. Tačiau jame norėjosi aiškesnės kompozicinės minties. Kūrinyje kartais pernelyg atsiskyrė du labai aiškūs sluoksniai – solistas ir pritariantieji balsai. Įspūdis, jog trimitas puikiausiai improvizuotų ir be choro pagalbos, o choras, kurio muzikinė medžiaga buvo gana vienoda ir, sakyčiau, atsargiai nuosaiki, taip pat galėtų skambėti be solisto. Skambant kūriniui neapleido įspūdis, kad improvizacijos jame daugiau, nei komponavimo strategijos. Kita vertus, nėra abejonės, kad T. Kutavičius, puikiai išmanantis džiazą, ir šiame kūrinyje sąmoningai suteikė erdvės solistui. Juolab, kai solistas yra tokio aukšto lygio ir taip pat nepaprastai gerai išmanantis improvizacinės muzikos subtilybes. Jei sumanymas būtent toks – jis įtikino. Tik tuomet, galbūt, kūrinį reikėtų vadinti improvizacija trimitui solo ir vyrų chorui. Net jei choras visada buvo greta, kartais atrodė, kad jis nėra būtinas, o choro ir solisto santykis neretai kėlė klausimų, kaip jie ir jų muzikinė medžiaga koreliuoja tarpusavyje. Tikėtasi koncertą „išrišančio“ kūrinio. Tačiau šį kartą laimėjo emocija, kai neapleidžia mintis, jog geri atlikėjai visada skambės gerai. O tai ir yra gerai. Emociškai tai itin intymus ir stiprus kūrinys.

Pilnutėlėje Šv. Kotrynos bažnyčioje skambėjusi muzika tąkart iššaukė ypatingą būseną. Rodos, tai ne koncertas, o sakralus patyrimas. Tokiam patyrimui nebūtina klausytis muzikos, kurią būtų galima identifikuoti susiejant būtent su sakralumu. Po-koncertinis įspūdis galėjo prilygti pačiam tikriausiam apsivalymui. Laimingi tie, kurie galėjo būti tokio puikaus vakaro liudininkais.

Lietuvos muzikos antena