03 Lap Jekaterina Kostina. Minimalizmo subtilybės, džiazo improvizacija ir naujosios idėjos: G. A. G. G. A. (Ganelinas, Abrahamsenas, Gelgotas, Glassas, Adamsas)
Šiemet šiuolaikinės muzikos mylėtojus sukviečia 31-asis tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Kaip ir kaskart, renginys žavi atvykstančiais kompozitoriais ir kūrinių premjeromis.
Spalio 23 d. vyko pirmasis „Gaidos“ koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kėlęs klausytojams didelius lūkesčius, kadangi programoje atsidūrė dviejų legendinių menininkų pavardės – tai danų kompozitorius Hansas Abrahamsenas ir Lietuvos-Izraelio menininkas Viačeslavas Ganelinas. Šis vakaras tapo puikia proga mėgautis muzikiniais pasakos motyvais, išgirsti kitaip Ofelijos istoriją ir atsipalaiduoti, klausantis spalvingų džiazo intonacijų.
Pirmąją koncerto dalį sudarė H. Abrahamseno kūriniai: salės „apšilimui“ ir koncerto atidarymui itin tinkantys „Trys pasakos paveikslai iš Sniego karalienės“ („Drei Märchenbilder aus der Schneekönigin“, 2018) ir viso koncerto centrine dalimi tapęs dainų ciklas „Let me tell you“ (2013).
Pirmąją kompoziciją, kurioje kompozitorius naudojo savo operos pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką „Sniego karalienė“ (2019) elementus, atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (skambėjo šio kūrinio premjera Lietuvoje), jam dirigavo išraiškingasis Karolis Variakojis. Žavėjo trapiai ir subtiliai atliekama kūrinio pradžia – skaidrios faktūros, atsargus smuikų griežimas aukštuose registruose, arfos bei varpelių atgarsiai įtikinamai kūrė pasakos atmosferą, nors atlikimo pilnumos šiek tiek pritrūko. Laipsniškai augantį trapų sniego kritimo momentą paversti į nevaldomos pūgos jėgą taip pat pavyko, o orkestro gausmui nutrūkus, tikiu, kad ne vienam klausytojui teko patirti nuostabų katarsio pojūtį, vėl grįžtant į trapią, pasakišką būtį. Deja, „naujasis paprastumasׅ“ pavojingas savo paprastumu, iki pilno publikos užbūrimo pritrūko gylio, nepaisant malonią šypseną keliančio muzikos nutraukimo kūrinio finale – pradėta ir baigta taip pat švelniai bei atsargiai.
Koncertą pratęsusi kompozicija „Let me tell you“ vadinama viena ryškiausių XXI a. kompozicijų, pasakojo Shakespearo sukurto Ofelijos personažo istoriją jos pačios lūpomis. Didžiausias iššūkis teko solistei, bandančiai perteikti klausytojams tragišką veikėjos pasakojimą. Prie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir jo dirigento Karolio Variakojo prisijungė žymi lietuvių dainininkė Lauryna Bendžiūnaitė. Tą vakarą skambus atlikėjos balsas, neįprastos jo galimybės, dėmesingai išieškoti muzikiniai niuansai spindėjo labiau nei ryški sidabrinė suknelė. Jautriausia pasirodė paskutinė daina, kadangi joje solistė išraiškingai perteikė skaudžias pasakotojos emocijas, aimanų intonacijas, kurių švarus atlikimas reikalauja ypatingo profesionalumo.
Renginį vainikavęs kūrinys publiką itin sužavėjo – nenuilstami klausytojų plojimai išreikalavo atlikti bisui V. Ganelino „Triptiko klavišiniams, perkusiniams ir simfoniniam orkestrui“ (2021) pabaigą (pastebėtina, jog antrąkart atliekama ji suskambo geriau). Nepaisant chaotiškumo jausmo, kildavusio simfoniniam orkestrui griežiant kartu su solistais (klavišiniais grojo pats V. Ganelinas, o perkusija – Arkadijus Gotesmanas), ar mušamųjų užgožiamo fortepijono momentų, anot kompozitoriaus, „improvizacija kompozicijos stiliumi“ pavyko. Vienas malonumas stebėti virtuoziškai džiazuojantį kompozitorių, viena ranka atliekantį fortepijono partiją, o kita valdantį sintezatoriaus klaviatūrą. O didžiausią įspūdį paliko efektingas finalas – sinchroniškas atlikėjų (ir dirigento) skaičiavimas iki penkių: „one, two, three, four… FIVE!“
Smagu, kad pasakiškoji atmosfera, prasidėjusi Hanso Abrahamseno kompozicija, ja nesibaigė. Atlikėjai turėjo galimybę gyvai išvysti abu kompozitorius, paspausti jiems rankas ir netgi apsikabinti, o klausytojai – kuo garsiau ploti, parodyti, kad menininkų kūryba ir ateityje yra labai laukiama „Gaidos“ festivaliuose.
Prabėgus savaitei, spalio 30 d., Šv. Kotrynos bažnyčioje festivalio „Gaida“ publika rinkosi į Naujų idėjų kamerinio orkestro „NIKO“ koncertą. Kolektyvas, renginio metu minėjęs 15-iolikos metų sukaktį, išgirdo sveikinimų ir sulaukė malonių apibūdinimų bei palinkėjimų. Tiesa, kad ansamblis, pasak Vilniaus vicemerės Editos Tamošiūnaitės, tapęs miesto vizitine kortele, pulsuoja jaunatviška ir kūrybiška dvasia, alsuoja žaismu ir įkvepia. Šiuos žodžius atlikėjai tik patvirtino savo muzikalumu bei išraiška.
Koncertą pradėjo „Lock Me In Your Light, St. Luke“ (2020–2021), labiausiai intrigavusi kompozicija, kadangi renginio metu skambėjo jos pasaulinė premjera. Kūrinio autorius, ansamblio „NIKO“ meno vadovas ir dirigentas Gediminas Gelgotas, tą vakarą leido pažvelgti į savo asmeninį 2020-2021 m. dienoraštį. Jame kompozitorius pasakojo apie skirtingus pandemijos laikotarpius ir jų iššauktas emocijas bei šviesos paieškas šiuo sudėtingu metu. Žavėjo ne tik optimistiškas, įkvepiantis tekstas, bet ir tai, kaip jis buvo atliekamas – dirigentas prie ansamblio prisijungė tik po trumpos įžangos, atlikdamas ir vokalinę partiją. Klausytojai buvo įtraukti į kūrybišką performansą: atlikėjai nevaržė savo judesių, neretai balsais pritarė, atliepdami dirigento dainuojamą frazę. Nuostabą kėlė kolektyvo sinchroniškumas, interpretacijos laisvė bei scenoje patiriamas malonumas, kuris iki paskutinės natos klausytojo veide kėlė šypseną.
Vėliau skambėję kūriniai: Hanso Abrahamseno „Styginių kvartetas Nr. 3“ (2008) ir Philipo Glasso „Styginių kvartetas Nr. 8“ (2018), klausytojus panardino į skirtingas emocijas. Trečiasis kvartetas kvietė į rimtį bei apmąstymus. Ansamblis išraiškingai ir vientisai plėtojo muzikos mintį, išlaikė tą pačią refleksijos atmosferą (dėl tyliausių niuansų garso kokybės – atskiros padėkos Šv. Kotrynos bažnyčios akustikai). Philipo Glasso kūrinys, kaip būdinga amerikiečių kompozitoriui, kvietė muzikos klausytis aktyviau. Stebino atlikėjų tikslumas, atliekant ritmines repeticijas, intensyvumo išlaikymas (ypatingai paskutiniojoje, labiausiai įtemptoje dalyje).
Renginį užbaigusi kompozicija, sukurta kitos amerikiečių muzikos legendos, Johno Adamso. „Shaker Loops“ (1978) iki šiol laikomas dažniausiai atliekamu kompozitoriaus kūriniu. Jame autorius tęsė bangų iliustracijos muzikoje idėją. Deja, besikartojančiomis ritminėmis ir melodinėmis struktūromis kompozicija priminė anksčiau skambėjusius kūrinius, todėl klausyti darėsi sudėtingiau, auditorija greitai pavargo. Tačiau nepaisant didėjančio klausytojų išsiblaškymo, švarus ir harmoningas kūrinio atlikimas imponavo įvairių niuansų, spalvų paieškomis, techniniu tikslumu bei intensyvumo vientisumu. Todėl nenuostabu, jog nuskambėjus paskutiniajam kūrinio akordui, koncertų salėje ilgai aidėjo aplodismentai – patenkinta publika plojo pakilusi nuo kėdžių.
Džiugina, kad abu koncertai stebino skirtingomis nuotaikomis (pasakų temos, džiazas, muzikinis performansas, repetityvinės minimalizmo figūros), dovanojo klausytojams kūrinių premjeras. Ypatingai smagu, jog koncertų salėse skambėjo lygiavertė lietuvių autorių kūryba, nenusileidžianti užsienio menininkams. Na ir smagiausia, kad kompozitoriai turėjo galimybę dalintis su auditorija ne tik savo įkvėpimo rezultatais, bet patys galėjo tapti kieno nors padrąsinimu bei įkvėpimu:
„…I cannot
But I can!“
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra