Ieva Kananavičiūtė. Cinematorijos „Cali-Gari“ premjera festivalyje „Muzikos ruduo“

„Muzikos ruduo 2021“, cinematorija „Cali-Gari“. Tomo Tereko nuotr.

Ieva Kananavičiūtė. Cinematorijos „Cali-Gari“ premjera festivalyje „Muzikos ruduo“

Šių metų spalio 16 d. vakarą Vilniuje, Energetikos ir technikos muziejuje, įvyko paskutinis festivalio „Muzikos ruduo“ renginys, kuriame buvo pristatytas naujas Valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“, kompozitoriaus Algirdo Martinaičio ir elektroninės muzikos kūrėjo Leono Somovo projektas – cinematorija „Cali-Gari“. Tai – audiovizualinis eksperimentas, jungiantis orkestrinį muzikavimą, kiną, akademinę ir populiariąją, akustinę ir elektroninę muziką. Šia forma publikai buvo pristatytas naujas muzikinis takelis ir sceninis vyksmas vienam reikšmingiausių vokiškojo ekspresionizmo nebylaus kino klasikos filmui „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1920, rež. Robertas Wiene).

Pasak „Trimito“ vadovo prof. Antano Kučinsko, Energetikos ir technikos muziejaus erdvė buvo pasirinkta specialiai, nes ji bene puikiausiai atspindi bendrą muzikinio eksperimento atmosferą. Į filmo siužetą žiūrovai buvo įtraukti nuo pat pirmųjų akimirkų atlikėjams pasirodžius scenoje. Prieblandoje, įvairių elektroninių įrenginių aplinkoje šalia orkestro į sceną įžengė penkios baltais chalatais apsirengusios figūros, juodais paakiais ir suveltais plaukais, simbolizuojančios filmo veikėjus bei bendrą filmo siužeto naratyvą. Šios figūros – tai Leonas Somovas (gyva elektronika), „Trimito“ dirigentas Karolis Variakojis, Liudas Mockūnas (saksofonas), Vaidas Bartušas (kontratenoras) bei titrų skaitovas aktorius Vaidotas Martinaitis.

Atlikėjai buvo pasirinkti neatsitiktinai. Anot kompozitoriaus A. Martinaičio, jam teko peržiūrėti daug filmų „Daktaro Kaligario kabinetas“, seną 1920-ųjų metų, taip pat naujesnių, su skirtinga muzika, kurią atliko ir džiazo ansamblis, ir simfoninis orkestras. Tuomet kompozitoriui kilo idėja, kad turi ne tik skambėti muzika, bet kažkas dar ir „gyvai“ dalyvauti – tarsi besiblaškantys personažai, kurie priklausytų tam filmui, padėtų atrasti gyvą ryšį su „negyvuoju“ filmu.

„Daktaro Kaligario kabinetas“ – tai psichologinio siaubo filmo šedevru tapęs nebylaus kino filmas, kurio siužetas sukasi aplink išprotėjusį psichiatrą, save vadinantį daktaru Kaligariu, besinaudojančiu somnanbulu Cesare, siekiant įvykdyti žmogžudystes. Filme naudojamas tamsus, iškreiptas vizualinis stilius, kupinas aštrių, įstrižų ir kreivų linijų, struktūrų bei gamtovaizdžių, kurie rodomi neįprastais kampais, tokiu būdu perteikiant trijų žmogžudysčių siužetinę liniją. Filme narpliojamos brutalios ir neracionalios valdžios temos, kurios, kritikų teigimu, atskleidžia XX a. pradžios Vokietijos socialines problemas, Kaligariui reperezentuojant Vokietijos karo valdžią, o Cesare simbolizuojant paprastą žmogų – karį, verčiamą žudyti. Kitos filmo temos perteikia kontrastą tarp proto ir beprotybės, subjektyvų tikrovės suvokimą ir žmogaus prigimties dualumą. Dualumas atsiskleidžia ir naujo audivizualinio projekto pavadinime, apie kurio reikšmę belieka tik spėlioti. Cinematorija pavadinta „Cali-Gari“, atliepiant originalaus filmo pavadinimą, tačiau įvairiuose šaltiniuose minima tik Kaligario pavardė, neskeliant jos per brūkšnį. Galbūt tokiu būdu siekta perteikti dvisluoksnę daktaro Kaligario, beširdžio bepročio psichiatrinės ligoninės vedėjo, asmenybę, arba išryškinti kompozicinį Algirdo Matinaičio ir Leono Somovo duetą.

Algirdo Martinaičio, apdovanoto už muziką teatrui Kristoforo premija ir dvejais Auksiniais scenos kryžiais, muzika yra laikoma neoromantine. Kompozitorius kalba meditacine garsų kalba, kurioje daug ekspresijos ir ramybės, kur plastiška, semantiškai talpi intonacija suderina aktyvų ritmą ir asimetrišką skambesio struktūrą. Romantizmo epochoje, kuria seka kūrėjas, gimęs muzikos programiškumas puikiai tiko filmo takelio įgarsinimui. Tai tonalios melodijos, tai pašėlęs muzikinis vyksmas iliustravo filmo siužetą, leisdamas filmą patirti ne tik kaip istorinį naratyvą, bet į percepcijos procesą įdėmiai įjungti ir garsines jusles. Visgi, šios premjeros muzikinį vyksmą apibūdinti sudėtinga, kadangi dėmesys vis tik buvo sutelktas į paties filmo peržiūrą. Verčiausia pabrėžti atlikėjų iliustratyvų programiškumą, pasireiškusį solistų partijomis filmo siužeto linijų metu. Kantratenoras atstovavo moteriškąją meilės prigimtį, laisvos saksofono improvizacijos tapo Kaligario personažo ir somnanbulišku garsovaizdžiu, o subtili, ritmiška Leono Somovo elektroninė muzika filmo garso takelį techniškai sudėliojo į laiko erdvę. Solistų muzikinį vyksmą organiškai apjungė ekspresyviai Vaidoto Martinaičio atlikta skaitovo rolė bei A. Martinaičio muzika orkestrui, kurią „Trimitas“ interpretavo ir atliko užtikrintai. Pasak orkestro dirigento Karolio Variakojo, be filmo ir elektronikos, A. Martinaičio muzika skambėtų lygiai taip pat puikiai. Galima tik pasidžiaugti, jog A. Martinaitis, praėjusiais metais minėjęs savo 70-metį, vis dar aštrina kompozitoriaus plunksną ir yra atviras įvairioms meninėms kolaboracijoms.

Šis projektas labai organiškai atliepia šiųmetę festivalio „lūžio“ temą, kadangi joje susiduria prieš šimtmetį sukurtas kino meno šedevras su brandžiosios ir jaunosios kartos kūrėjų bei atlikėjų požiūriu į paslaptingąją somnanbulo istoriją. Nuoširdus bravo kūrėjams už kokybišką, patrauklų darbą. Tai projektas, turintis ilgalaikį aktualumą ir potencialą būti pristatytas ir kituose, ne muzikiniuose konktekstuose, kaip kad rugsėjo mėnesį Vilniaus kino centre „Skalvija“ vykusiame ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“ ar panašiuose renginiuose.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment