Viltė Žakevičiūtė. Dar vienas lūžis festivalyje „Muzikos ruduo“

22 Spa Viltė Žakevičiūtė. Dar vienas lūžis festivalyje „Muzikos ruduo“

Šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalis „Muzikos ruduo“ šiais metais kvietė retrospektyviai pažvelgti į ypatingus įvykius Lietuvos muzikos istorijoje. „Lūžis“ – tokia festivalio tema, kuria siekta prisiminti ne tik praėjusiame amžiuje 8–9 dešimtmečiuose debiutavusius Lietuvos kompozitorius ir jų muziką, bet ir į tuo metu visuomenėje vykusius įvairius procesus.

Spalio 15-ąją, Energetikos ir technikos muziejuje koncertą surengė styginių kvartetas „Chordos“ – Ieva Sipaitytė (smuikas), Vaida Paukštienė (smuikas), Robertas Bliškevičius (altas) ir Arnas Kmieliauskas (violončelė) atliko Onutės Narbutaitės, Šarūno Nako, Ričardo Kabelio, Ryčio Mažulio, Gintaro Sodeikos ir Nomedos Valančiūtės kūrinius styginių kvartetui. Koncerto programos pavadinimas „Kvartetas mirė? Tegyvuoja kvartetas!“ puikiai atliepė visą festivalio idėją – diskutuoti apmąstant daugialypį lūžį, kuris ištinka ne tik meno pasaulį, ir simbolizuoja gana platų kontekstą. Kadangi styginių kvartetas yra pripažįstamas vienu labiausiai klasikinių žanrų, o lūžio kompozitoriai toli gražu nebuvo nusiteikę laikytis išmoktų normų, festivalio diskurse kviečiama panagrinėti, o kaip gi 8–9 dešimtmečių kompozitoriai kvarteto žanre ieškojo naujų formų, raiškos, skambesio galimybių, filosofijos? Ir ar apskritai ieškojo? Galbūt tokios paieškos tąkart neatrodė paieškomis, o tebuvo natūralus būdas egzistuoti drąsiai ir kurti nebijant to, kas esi?

Onutės Narbutaitės kvarteto „Drappeggio“ („Styginių kvartetas Nr. 4“, 2004) atlikimas paliko itin gerą įspūdį. Nenuostabu, juk „Chordos“ šį kompozitorės opusą atlikęs ne kartą. Meistriškai sukomponuotas kūrinys, beje, dedikuotas „Arditti“ kvartetui, savo pavadinimu puikiai atspindėjo kūrinio idėją. Kompozitorės žodžiais tariant: „Draperija. Sunkios ir lengvos prisiminimų bangos. Vandens klostės, kuriose raibuliuoja Palazzi fasadų atspindžiai. Vėjyje plevėsuojančios skraistės. Žaidžiant šviesa ir šešėliais, muzika taip pat darosi panaši į banguojantį audeklą. Kartais jo klostės slepia žodžių nuotrupas“. „Chordos“ subtilus kūrinio atlikimas išryškino jame glūdintį nerimą, o kartu ir trapumą. „Drappeggio“ – kontempliatyvus ir klausytis labai malonus kūrinys. Minkštas ir kartu sodrus kvarteto skambesys kvietė ne tik įsiklausyti į muzikos audinio klostes, bet ir jas pajusti.

Visai kitas įspūdis aplankė klausant Ričardo Kabelio „Invariacijas“ (1983). Kūrinys – tarsi pareiškimas prieš nusistovėjusio ir tradiciją puoselėjančio kvarteto tradicijas. Vis tik „Invariacijos“ nėra laužantis kažką tokio, ko nesinorėtų. Įdomi kūrinio forma. Klausant atrodo, kad ją perprasti nėra paprasta. Toks įspūdis, matyt, susidaro dėl gana ryškaus chaotiškumo. Tačiau susipažinus su kūriniu iš arčiau pastebima, kad jo formos darybos principą galima apibrėžti kaip paskirų savarankiškų padalų (invariantų be temos) segmentuotę. Toks darybos būdas nesikeičia nuo pat kūrinio pradžios – trumputis styginių kvarteto įžanginis ritminis „dėmesio sutelkimo“ motyvas, po kurio plėtojamas jau kitu principu sudarytas fragmentas, kai maksimalaus ritminio intensyvumo pirmąjį keičia antrasis – lėtas homofoninis. „Invariacijose“ skiriamas itin didelis dėmesys muzikinio laiko tylai. Tylos epizodai kūrinio segmentus ne tik nutolina, bet ir sujungia. „Chordos“ „Invariacijas“ atliko preciziškai. Čia nereikia romantikos, teatrališkumo (aišku, atlikėjams tai nemenka užduotis). Kūriniui reikalinga ramybė ir net, ko gero, priverstinai išsižadėti taip mėgiamo atlikėjiško sceniškumo. Užtat susitelkimas ir asketiškumas šiame kvartete yra tarsi atokvėpis nuo aplinkui esančio šurmulio.

„Streichquartett“ (1979), „Dulkės ir blyksniai“ (1982), „Niūrus fragmentas“ (1983) – tai trys Šarūno Nako kūriniai, kurie, beje, nepaisant sukūrimo metų, koncerte skambėjo pirmąjį kartą. Ir šių opusų atlikime „Chordos“ žavėjo raiškumu ir lengvumu. Kiekvienas stryko prisilietimas prie stygų žadėjo kažką ypatingo. Rodos, atlikėjams tokia muzika priimtina, o interpretacija įtaigi. Smagu, kad šie kūriniai turėjo progą suskambėti taip dar kartą pristatydami puikią Š. Nako kūrybą ir minties gylį.

Koncerte skambėjo ir Ryčio Mažulio „Sans pause“ (2001). Šis kūrinys dedikuotas būtent „Chordos“ kvartetui. Vėlgi, manau, dėl to kūrinio atlikimas nekėlė abejonių. Net jei „Sans pause“ reikalauja itin didelės atlikimo precizikos, atsidavimo ir beveik antžmogiško susikaupimo. „Norėjau sukurti nenutrūkstamą judėjimą be pauzių – sans pause, tarsi mėgdžiodamas vieną renesanso kompozitorių, „iškarpantį“ pauzes iš elizinio kanono. Formos struktūra simetriška, „palindrominė““ – sakęs R. Mažulis. Nuolatiniu judėjimu pulsuojantis kūrinys vargo atlikėjams nesukėlė.

Koncerte atliktas ir Gintaro Sodeikos „Urtext“ (1997). Kūrinys, kaip ir kiti šių metų „Muzikos rudens“ festivalyje skambėję autoriaus opusai – „Garso ontologija Nr. 2“ (1998), „Post mortem“ (2011), „NBA“ (premjera, 2021) – išsiskyrė konceptualumu, idėjos įtaiga ir ypatingu originalumu. „Chordos“ ir šį kartą kūrinio atlikimu nepaliko abejingų ir nejučia kvietė žavėtis atlikėjų susikaupimu ir profesionalumu atliekant šiuolaikinę lietuvių muziką.

Koncerto pabaigos kūriniu „Chordos“ pasirinko Nomedos Valančiūtės „Ligoninės parko fragmentą“ (1998). Anot autorės, kūrinys skirtas „dainuojantiems stygininkams“. Į šią griežtų struktūrų minimalistinę muziką netikėtai įsiterpia Henriko Radausko posmelis „O lakštingala nebegali / Iki trijų suskaičiuoti: / Trečioj trelėj melodija pakrinka, / Į geltoną tvenkinį krinta, / Ir iš karto sodas nušvinta.“ Šis kūrinys iš tiesų yra ne menkas iššūkis atlikėjams. Viename interviu kvarteto narys bei festivalio „Muzikos ruduo“ vadovas Robertas Bliškevičius ir pats apie tai kadais užsiminė sakydamas, kad „Didelis iššūkis <…> Valančiūtės „Ligoninės parko fragmentas“ dainuojančiam styginių kvartetui. <…> Teko išmokti išgirsti savo skleidžiamo garso aukštį, švariai intonuoti. Kūrinyje vienu metu reikėjo groti sudėtingą ritmą, o kartu dainuoti visiškai nesusijusius garsus ir ritmus“. Vis tik N. Valančiūtės kūrinys-iššūkis nekėlė bėdų atlikimui.

Šiame koncerte kaip ir visuose festivalio renginiuose dominavo „gerasis“ muzikos lakoniškumas. Lakoniškumą muzikoje galima traktuoti skirtingai, tačiau kūriniuose atsisakoma naratyvo, tarsi nebėra poreikio jį vystyti. O kai kūriniai lakoniškesni, vadinasi, ir tikslesni, reikalaujantys visai kitokio jų atlikimo, kitokio klausymo. Festivalyje pristatyti 8–9 dešimtmečių lietuvių kompozitoriai savo kūryba svarstė apie menininko priedermę, nevengė istorinių kontekstų ir gvildeno egzistencines problemas, gilinosi į specifinius kūrybos aspektus. Vis tik gražiausia, jog tuo metu kurtais kūriniais kompozitoriai didelį dėmesį skyrė garsui ir konceptualumui. Kaip mini muzikologė Vita Gruodytė – „Nuo opuso į akcijas“. Mūsų Lietuvos muzikos istorijoje įvykęs lūžis padovanojo Lietuvos kultūrai ypatingų kūrėjų ir idėjų, kurias prisiminti smagu, o dar ir dar kartą išgyventi – būtina. Šis koncertas kaip ir visas „Muzikos rudens“ festivalis prikaustė dėmesį puikia programa, sklandumu. O Energetikos ir technikos muziejus šiais metais atsiskleidė kaip niekad. Ši vieta – ypatingai tinkama rengti tokio tipo festivalį.

Lietuvos muzikos antena