Kotryna Lukšytė. Lietuviškos konceptualiosios muzikos raktų paieškos koncerte „Konzeptmuzik“

18 Spa Kotryna Lukšytė. Lietuviškos konceptualiosios muzikos raktų paieškos koncerte „Konzeptmuzik“

Antrus metus vykstantis eksperimentinės muzikos renginių ciklas „Kontaktas“ kviečia įvairius muzikos ir garso menininkus neįprastose erdvėse naujai tyrinėti garsą bei į atlikėjo ir kūrėjo santykį. Šių dviejų dėmenų susidūrimas tampa netikėtų skambesių ir idėjų impulsu. Naują „Kontakto“ sezoną spalio 7 d. atidarė koncertas „Konzeptmusik“, kuriame skambėjo keturios lietuviškos konceptualiosios muzikos premjeros.

Konceptuali muzika dažnai gali atrodyti nesuprantama ir nepasiekiama. Jos skambesys gali išgąsdinti tam nepasiruošusį klausytoją. Galbūt todėl tokios muzikos pasirodymus dažnai aplenkia tiek klasikinės, tiek populiarios muzikos gerbėjai. Tačiau tai yra labai įdomus ir subjektyvus reiškinys – kiekvieną kartą tas pats kūrinys skamba vis kitaip. Norint prisijaukinti šį meno reiškinį reikia suprasti, kad jis priklauso nuo keleto dalykų. Visų pirma, reikia atrasti kompozicijos raktą – tai menininko sugalvota idėja, koncepcija, kuri pasireiškia įvairiomis priemonėmis ir formomis. Antra, kiekvienas performansas priklauso nuo jo išpildymo sąlygų: erdvės, laiko ir jį įkūnijančių atlikėjų. Čia aptariamo koncerto sąlygos – kultūros komplekse „Sodas 2123“ penktadienio vakarą pasirodęs šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ duetas: Arminas Bižys ir Simonas Kaupinis, saksofonas ir tūba. Ansamblis jau nuo pat projekto pradžios yra vieni svarbiausių jo dalyvių ir inspiratorių.

Kūrinių idėjų, raktų autoriai – keturi labai skirtingi kompozitoriai, aktyviai dalyvaujantys šiuolaikinės muzikos scenoje. Agnės Matulevičiūtės kūryba yra neatsiejama nuo performatyvaus jos atlikimo. Ji kuria muziką teatrui, rengia performansus, tad vizualinė patirtis jos kūryboje yra reikšminga dalis. Snieguolė Dikčiūtė taip pat į savo pasirodymus įtraukia kitas meno sritis, derina akustinį ir elektroninį garsą. Menininkė aktyviai darbuojasi muzikos terapijos srityje, todėl savo performansuose ji skatina muziką patirti ne tik klausa ar rega, bet ir lytėjimu, o kūrybos varikliu tampa emocinis įsitraukimas. Geriausias Antano Kučinsko kūrybos apibūdinimas yra „dekonstrukcija – rekonstrukcija“. Aiškiai suprantamas struktūras jis perteikia per savitą požiūrio tašką, o teatrinės kūrybos įgūdis lemia į pasirodymus integraliai įsiliejantį vaizdą. Simonas Nekrošius savo tarpdisciplininio meno projektams mėgsta konstruoti garso objektus, kurie tampa jo kūrinių raktu. Šie „ready – made“ principai tapo ir šio vakaro premjeros garsiniu pagrindu. Tad leiskimės į lietuviškos konceptualiosios muzikos raktų paiešką.

Koncerto pradžioje nusikelkime į ketvirtąją Saulės sistemos planetą. „Music for Mars“ – tai A. Matulevičiūtės kompozicija, skirta duetui, elektronikai ir planetai. Marsas tampa vienu iš instrumentų – autorė pasirinko interpretuoti kaip galėtų skambėti jo garsinė aplinka. Garsovaizdžiai šioje planetoje neegzistuoja, todėl inspiracija tapo NASA užfiksuoti vaizdai. Tai ir yra šio kūrinio raktas. Šiame garsovaizdyje saksofono ir tūbos tembrai persipina su elektronikos kuriamais šnaresiais, vibracijomis, ūžesiais. Pamažu paraleliai kylantis skambesys klausytojus panardina į nesvarumo būseną. Kompozitorės performatyvus stilius reikalauja, kad nesvarumo būsena atsiskleistų ir vizualiai bei prie šios būsenos priartintų ir atlikėjus, todėl jie pastatyti – tiksliau pakabinti – į neįprastą padėtį. Atlikimo, o kartu ir klausymosi patirtį šis kabėjimas ore perkelia į daugiau nei dukart silpnesnę trauką turinčios planetos gravitacinį lauką. Ilgainiui eksperimentiškus, išplėstinėmis atlikimo technikomis pripildytus gana tamsius ir disonansiškus skambesius pakeičia šviesesni ambientiniai virpesiai (čia galima pajusti ir muzikinę Brian Eno įtaką kompozitorei), kartas nuo karto persipinantys su elektronikos pagalba kuriamais Marso garsais. Toks stiliaus pasikeitimas iš eksperimentiško į atmosferinį buvo gana neįprastas ir netikėtas, kadangi iš esmės pakinta ir pati kompozicijos visuma. Tačiau kartu tai ir skatina patirti Marsą dar kitaip ir nusikelti į uolėtas jo dykumas. Pasidaro smalsu, kaip kompozitorė atvaizduotų Jupiterio garsovaizdį, kurio trauka 2,4 kartų stipresnė nei Žemės.

S. Dikčiūtės kūrinio „Konvencija arba susitarimas“ raktu tampa pati konvencijos sąvoka. Konvencija ir susitarimas – tai skirtingų individų sąveika ir darnus, bendras rezultatas. Autorės teigimu, čia paruošta grafinė partitūra pati tyrinėja ir pateikia emocinį lauką, kuriuo remiantis ir kuriamas muzikinis vystymas. Ši partitūra – tai ekrane matomi gyvai pačios kompozitorės kuriami vaizdai ir garsai. Tam pasitelkiami įvairūs vienos rūšies daiktai, kurie judinami po vieną, po truputį juos gausinant, taip tyrinėjama jų tarpusavio sąveika, jų konvencija. Žiūrovą „Konvencija arba susitarimas“ įtraukia kaip tyrėją, sekantį šių atsitiktinių susidūrimų kuriamą dramą. Objektai paeiliui kinta – nuo mažiausio iki didžiausio, nuo primityviausio iki sudėtingiausio – nuo sagų, medinių žiedelių ir užuolaidų segtukų iki mechaninių ir elektrinių vaikiškų žaisliukų. Šių daiktų susidūrimai, jų santykis sukuria skirtingus garso ir vaizdo ritmus, klasterius, kurių kaita ir tampa performanso pagrindu. Pagal tai vystoma bangomis pasireiškianti dramaturgija, emocinės būsenos, palydimos improvizacine tūbos ir saksofono interpretacija. Šių instrumentų užduotis – ieškoti sutarimo ir su vaizdu, ir vienas su kitu. Kitaip tariant, jie yra integrali kompozicijos dalis, apjungianti ir apibendrinanti visas išraiškos priemones. Todėl būtų labai įdomu išgirsti ir vien dueto skambesį, jų įkūnijamą kūrinio visumą bei išryškinamą individualumą ir susitarimą.

A. Kučinsko kompozicija „Tuba & Saxophone“ iš visų koncerte skambėjusių premjerų turi aiškiausiai apibrėžtą struktūrą ir labiausiai susikoncentruoja į šių dviejų instrumentų skambesį. Į konceptualios muzikos akiratį įsilieja minimalistiniai skambesiai, ironijos ir humoro prieskoniai. Kūrinio formą žymi sugrįžtantis tonalus ir aikštingas ritmiškai vystomas instrumentų dialogas, po kurio seka vis ryškesnė dekonstrukcija. Jų linijoms atsiskiriant ir priešingėjant vyksta pagrindinė drama. Neatsiejama dalis yra ir vizualizacija – pradžioje matome gyvą dabar vykstančio pasirodymo vaizdą, kurio metu atlikėjai sėdi vienas šalia kito susirėmę nugaromis. Šį vaizdą greitai pakeičia XIX a. dalininko Charleos Le Bruno eskizai, kuriuose vaizduojamas laukinio gyvūno ir žmogaus fizionomijos panašumas. Toks dualumas, supanašėjusių vaizdų sugretinimas tarsi įkūnija muzikoje girdimą metamorfozę – kompozicijos raktą, virsmą iš įprasto, taisyklingo į dekonstruotą, deformuotą, vizualiai ir garsiškai paverčiant atlikėjus kismo dalimi. Autoriaus pabrėžiami kontrastai tarp žemo ir aukšto, garsaus ir tylaus, didelio ir mažo tūbos ir saksofono sąveikoje virsta visiškai nauja būtybe, kuri žadina mūsų vaizduotę ir šį keistą padarą įsileidžiame į savo realybę.

Konceptualiosios muzikos raktas dažniausiai atrandamas tik pasirodymo metu. Tai geriausiai įrodė S. Nekrošiaus „Palydovas.A.B“. Kūrinio pristatymas paliko daug klausimų – kas tai per palydovas? Kaip jis atrodo ir kaip jis veikia? Kaip ir kokį maršrutą jis įkūnys? Visi atsakymai pamažu atsiskleidė performanso eigoje. Čia atlikėjai turėjo veikti keliuose lygmenyse. Pirmiausia, buvo užfiksuotas jų vienos dienos judėjimo maršrutas Vilniumi, kurio susikirtimo atkarpa keliavo ir medinis palydovas, fiksuojantis vaizdą ir garsą. Taip jau nutiko, kad ši atkarpa buvo remontuojama gatvė, todėl ir kompozitoriaus pilotuojamam palydovui fiziškai teko patirti nemažai kelio kliūčių. Visa tai tapo grafine kompozicijos partitūra. Dėl palydovo judėjimo besikeičiantys vaizdai ir jo kuriami garsai įsiliejo į bendrą saksofono ir tūbos dueto skambesį. Kaleidoskopiškai besisukančių gatvės šviesų mirgesyje ir duobėtame kelyje kuriasi vientisa garsų paletė. Visgi atlikėjams čia teko dviguba užduotis – improvizuojant reaguoti ne tik į regimus vaizdus, bet ir jų jau praeitą taką. Todėl šis dvejopas atlikėjų įsitraukimas, jų fizinio ir garsinio tako susiliejimas kuria vientisą dramatinę arką. Kiekviena duobė, akmenuko tarkštelėjimas, kiekvienas prabėgantis vaizdas nelieka nepastebėtas. Tuo pat metu mes patiriame ir emocinę šio maršruto amplitudę.

Visus koncerto kūrinius vienijantis dalykas – tai grafinės partitūros. Tai viena esminių šių konceptų dalių. Vienintelio A. Kučinsko „Tuba & Saxophone“ nebuvo atliekamas vizualiniu pagrindu – ekrane regimi vaizdai buvo labiau muzikos iliustracija, ją papildantis veiksnys, tačiau kompozicijos vystymas nuo jų tiesiogiai nepriklausė. Tiesa, aprašyme autorius mini, kad ekrane regima realaus laiko video projekcija išardo erdvę į kelias lokacijas, tačiau tai vyksta tik pačioje pradžioje ir galbūt tokio ryškaus norėto efekto nesukuria. A. Matulevičiūtės kūrinio „Music for Mars“ nepapildė nei vaizdo įrašai, nei kitokia vaizdinė medžiaga, kuria sektų atlikėjai, tačiau pats kompozicinis procesas vyko remiantis užfiksuotomis Marso nuotraukomis. S. Dikčiūtės kūrinyje „Konvencija arba susitarimas“ duetas rėmėsi grafine partitūra, kuria tapo baltame fone regimas (ir girdima) žaismas įvairiais objektais. Šis pasirodymas ko gero buvo performatyviausias iš visų vakaro konceptų – jo sudedamosiomis dalimis neatskiriamai tapo ir vaizdas, ir garsas, ir improvizacija, ir autorės pasirinktų objektų padiktuota forma. Panašiu principu veikė ir S. Nekrošiaus „Palydovas A.B“ grafinė partitūra, sukurta video įrašo pagalba – atlikėjai reagavo į ekrane regimą vaizdą, tačiau prie jos išpildymas prisidėjo ir tai, kad atlikėjai dalyvavo ją kuriant.

Ši audiovizualinė kelionė, prasidėjusi Marse ir pasibaigusi Naujamiestyje, mus įtraukė į nepaprastą patirtį. Kiekvieno kūrinio rakto paieškos mus paverčia aktyviais performanso dalyviais. Todėl ir kiekviena kompozicija turėjo skambėti vis kitaip. Tai yra vienas žaviausių konceptualiosios muzikos bruožų.

Lietuvos muzikos antena