Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Pokalbis su kompozitore Zita Bružaite po operos „Guliverio kelionės“ premjeros

14 Spa Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Pokalbis su kompozitore Zita Bružaite po operos „Guliverio kelionės“ premjeros

Su kompozitore Zita Bružaite susitikome neužilgo po naujausios jos operos „Guliverio kelionės“ premjeros Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Kalbėjomės Kauno Senamiestyje, susėdusios erdvioje salėje, prie didelių langų į vakarėjantį Kauną.

„Jeigu turėčiau laivą, nepavaldų jūrai ir laikui, įsodinčiau į jį „Guliverio kelionių“ komandą ir plaukčiau į praeitį. Dar pakviesčiau J. S. Bachą, K. Kolumbą, „The Beatles“ muzikantus, taip pat – E. Hemingvėjų, G. Eifelį, K. Šanel ir atplukdyčiau juos į Lietuvą: noriu, kad jie pamatytų, kokia ji graži.“ – rašo kompozitorė operos programėlėje.

Simboliška, jog tebesitęsiant pandemijai, o kartu su ja tęsiantis nepasitenkinimui, nuovargiui ir susilaikymui nuo nebūtinų kelionių (žinoma, čia jau kas kaip gali), Kauno valstybinis muzikinis teatras pristatė spektaklį apie keliones ir skirtingas kultūras – dviejų dalių operą vaikams „Guliverio kelionės“. Aš pati į teatrą ėjau po ilgo „pandeminio“ susilaikymo, o prie teatro sutikau daugybę džiugiai nusiteikusių vaikų spindinčiomis akimis.

Trys dedamosios – kompozitorė Zita Bružaitė, opera vaikams ir Kauno valstybinis muzikinis teatras garantuotai žada kokybę. Neįtikėtinais tempais dirbančiai kompozitorei tai jau ketvirtoji opera, o Kauno valstybinis muzikinis teatras beveik kasmet pristato vaikiškus spektaklius. Šiuo metu repertuare yra septyni, iš kurių keturi – lietuvių kompozitorių veikalai. Tad yra kuo didžiuotis!

Kokybę garantuoja ir statytojų komanda – libreto autorė poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė, muzikinis vadovas ir dirigentas Virgilijus Visockas, režisierė Agnė Dilytė, dailininkė Ramunė Skrebūnaitė, vaizdo projekcijų autorius Linas Augutis, šviesų dailininkė Kornelija Rimgailė Kondratavičiūtė, choreografas Dainius Bervingis, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė bei visa kūrybinė komanda.

Jeigu atsargiai sulygintume operas ir baletus, skirtus suaugusiems ir vaikams, pamatysime, jog suaugusiems skirtuose veikaluose atsispindi ne visuomet pagražintas gyvenimas. Tuo tarpu vaikams norime parodyti teisingumą, dorą, meilę ir atjautą – amžinąsias vertybes. Tad mokome juos per pasakas, alegorijas ir – nepamirškime jos – satyrą. Satyra, kuri neturėtų būti suprantama tik suaugusiems ir kelti dviprasmiškas mintis, bet natūrali, kalbanti apie visiems suprantamus dalykus. Ko gero, tobulas yra tas kūrinys, kuris pasiekia visokio amžiaus ir pasirengimo auditoriją. Kai išlaikomas balansas, tyrumas netampa naivumu, žaismingumas – infantilumu, o humoras suprantamas ne tik suaugusiems.

Toks yra Johathano Swifto humoras. Nors, regis, akivaizdu, kad J. Swiftas pašiepė savo meto politiką ir gyvenimo būdą, operoje girdėjosi šiandienos laikui ir šiandienos žmogui aktualūs žodžiai.

Teatro internetinėje svetainėje Z. Bružaitė spektaklį vadina „opera vaikams ir muzikine kelione“ suaugusiems, nes jai buvo svarbu pabrėžti kelionės prasmę: „Žmogus, jausdamasis laimingas ir turėdamas viską savo namuose, vis tiek veržiasi keliauti, pažinti, atrasti. Kyla klausimas, kokių motyvų vedini mes tai darome?“ Be abejonės, visas savo keliones turime nukeliauti patys. Gal todėl lengva sutikti su kompozitorės mintimi, jog ši opera – „vaikiškas jos pačios žvilgsnis į mus supantį pasaulį“.

Kaip visada, Z. Bružaitės muzika smagiai derina įvairiausius elementus: čia natūraliai skamba klavesinas ir mušamieji, barokas ir džiazas, miuziklo aidai. O artistai, regis, su džiaugsmu pasiduoda pasiūlymui pašėlti – ar tai būtų kelionė laivu, ar liliputų šokis, ar pačio Guliverio šokis milžinams. Ir nuostabiausias Švyturys (vaidmenį kuria Viktorija Batvinytė ir Stefanija Nosovaitė), apjungiantis visą operą. Kaip ir, ko gero, visiems, taip ir man švyturys simbolizuoja saugumą, grįžimo, atvykimo vietą. Švyturys operoje – Guliverio palydovas, kviečiantis judėti, kai to reikia.

***

Sveikinu su premjera ir domiuosi – kaip ją vertinate? Čia buvo pirmasis spektaklis su žiūrovais?

Rugsėjo 19-ą dieną įvyko pirmais spektaklis su žiūrovais, o birželio mėnesį buvo vidinės premjeros, tarsi generalinės repeticijos, todėl viskas dar šviežia, labai arti manęs, dar jaučiu šio darbo pulsą. Bet, kad opera jau atkeliavo į sceną – jausmas geras ir norėčiau, kad ji sėkmingai gyventų, o kaip bus – lems šios operos žiūrovai.

Kiek užtruko „Guliverio kelionių“ kūryba?

Pirmieji eskizai datuojami 2008 metais. Tada buvo paskelbtas LNOBT konkursas lietuviškai vaikiškai operai, tarp maždaug keliolikos autorių buvo atrinktos trys idėjos – Vidmanto Bartulio, keletas mano eskizų, o nugalėtoja paskelbta Jono Tamulionio „Bruknelė“. Po to nutolau nuo Guliverio, kartais pasigrodavau, bet suaktyvėjo veiksmai nuo 2019 metų pabaigos.

Ar reikia suprasti, kad operoje yra pakankamai seniai parašytų numerių?

Tikrai taip. Seniausi yra: liliputų valsas, kelionės preliudas, kuriuo prasideda opera, Guliverio žmonos arija, leitmotyvas – „neplauk, sugrįžk, aš kantriai lauksiu“, kuris skamba solistų ir choro partijose. Dar kažkas…

Kodėl pasirinkote Guliverio temą? Iš tiesų siužetas labai simboliškas, rezonuojantis, ypač šiems laikams.

Kažkada skaičiau knygą „Guliverio kelionės“ ir įsivaizdavau ją kaip Piterio Breigelio vyresniojo paveikslą „Vaikų žaidimai“, kuriame daug žmonių ir visko daug vyksta. Ir kaip pirmą kartą galvojau apie operos ir baleto teatrą, svarsčiau kaip didelėje scenoje, su turimomis priemonėmis galėtų nuskambėti Guliveris. Laikas ėjo ir svarbiau už vietą tapo turinys, muzikos ir literatūros turinio sąveika. Kai pradėjau rašyti, dar visi nebuvome išprotėję dėl kelionių. Vėliau atėjo kelionių etapas su svajonėmis išmaišyti pasaulį, vykti kuo toliau – keliauti ne į artimąjį užsienį, bet į visokius tailandus, vietnamus. Jau nekalbu apie tai, kiek medijose buvo daug asmeninių pasakojimų, išgyvenimų, mokymų ir galiausiai – istorijų, kaip žmogus turėjęs viską – gerą darbą, stabilumą, aplinką, bendruomenę viską meta ir iškeliauja. Tą dešimtmetį kelionės tapo daugelio mūsų gyvenimo būdu, o štai staiga pasiekusios savo piką – ėmė ir užsidarė. Taip jau sutapo, kad „Guliverį“ intensyviai kūriau karantino metu, kai kelionės buvo aprimusios ir geografiniai masteliai sumažėję. Pradėjus rašyti „Guliverį“ kilo ir klausimų – kodėl jis, nors turi viską – namus, profesiją, žmoną, pagautas smalsumo iškeliauja į kitas žemes? Kita mintis – mes gi matome kas vyksta pasaulyje, kokios nesantaikos, kokie piktumai, žmonės yra „įvibruoti“, peržvelgi visą kontekstą ir matai kad tai vyksta dėl vieno mažo žmogaus ar žmonių grupės mažumo. Tuomet nuvilnija šypsena, kai išgirsti iš operos personažo lūpų, jog karą galima skelbti už tai, kad kiaušinis mušamas ne tuo galu, valgoma ne taip kaip dera, ne pagal nustatytą tvarką. Kaip tai panašu ir realybėje…

Bet juk knygoje Guliveris aplanko ir kitas šalis, ne tik liliputų ir milžinų. Kitų nenorėjote paliesti?

Kokias keliones pasirinko libreto autorė, į tokias ir keliavome. Daiva Čepauskaitė pasirinko mums gerai žinomą mažumo ir didumo kodą. Beje, pradžioje libretas vadinosi „Didelis mažas žmogus“, po to mes pradėjome žaisti – o gal „Mažas didelis žmogus“? Tačiau galiausiai buvo nutarta operą pavadinti kaip knygą.

Koks Jūsų santykis su libretu?

Kai pradėjau rašyti operą, supratau, kad tekste yra daugybė iššūkių muzikinei ritmikai, muzikinei tėkmei, nes nėra sueiliuota „kvadratiškai“, ritmas kartais įšoka į kito personažo ar choro lūpas, į kitą situaciją. O mano muzikai, kaip žinia, būdinga viskas kas asimetriška. Todėl tokie sprendimai kartais buvo rimtas iššūkis, bet jie man patiko.

Klausantis operos svarsčiau, kas galėtų skambėti koncertuose. Kaip rašėte operą – kaip ištisinę muziką ar scenomis?

Operą sudaro 28 numeriai, kurie jungiasi į 10 scenų. Tačiau būtų sudėtinga išskirti atskirus koncertinius numerius ar juos skaidyti, nes viskas yra labai nuosekliai plėtojama. Nors arijų pagal mums suprantamą tradiciją yra.

O vizualinis rezultatas? Balta, skaidri opera. Tokios ir norėjote? Ar tai galbūt ir kurta pagal Jūsų idėjas?

Kaip nesikišau į libreto reikalus, taip ir į režisūrinius. Darbo eigoje mes visi kalbėjomės – tiek su dailininke, tiek su režisiere, aš pasakojau savo matymus. Kai ko aš nedaryčiau taip, kaip čia padaryta, bet čia yra kito žmogaus matymas. Aš neįtakojau nei vienoje operoje – „Undinė“, „Grybų karas ir taika“, „Voro vestuvės“ – režisūrinių, vizualinių ar kitų kūrybinių sprendimų, tiesiog kūriau muziką. Tiesa, dalinausi savo įsivaizdavimu ir idėjomis, bet nebūtinai jos turi būti primestos kitiems. Kartais gerai pamatyti ir kitonišką žvilgsnį.

Niekada nesikišate? Tačiau juk yra kompozitorių, kurie galvoja, kad žino (o gal iš tiesų?), kaip turi atrodyti ir diktuoja. O kaip turėtų būti? Ar kūrėjas turi suvokti savo ribas?

Negaliu kalbėti už visus, bet yra autorių, kurie labai ultimatyviai aiškina tuos dalykus. Aš žinau, kad kiekvienas ieško geriausio sprendimo, nori geriausiai sukurti savo dalį. Nors režisierei sakiau savo idėjas, ji švarios stilistikos šalininkė ir pasirinko jai priimtiną sprendimą, kuriame tik trys spalvos – balta, raudona ir mėlyna.

Ir gavosi labai švarus, optimistiškas vaizdas, nors, atrodytų, spalvos tikrai stiprios ir galinčios kontrastuoti.

Iš tiesų įdomu! Egzistuoja nuomonė, kad vaikams reikia efekto, spalvų, tačiau man atrodo, kad mes pavargę. Ši režisierės Agnės Dilytės koncepcija, balti žmogeliukai mėlynomis pirštinėmis, švyturėlis mano akims teikia malonumą, o dailininkės Ramutės Skrebūnaitės vaizdas ir kostiumai bei išradinga choreografo Dainiaus Bervingio choreografija suteikia švarumo, neperpildytą daiktais, smulkmenomis vaizdą.

Švyturėlis (net nesinori sakyti Švyturys) yra mielumo perviršis (cuteness overload) operoje! Žiūrint iš klasikinės operos rėmų – Guliveris yra baritonas, o nykštukų karalius – tenoras. Tai juk neatitinka tradicinės operos vaidmenų paskirstymo.

Guliverio herojus buvo tarp tenoro ir baritono, nes argi Nykštukų karalius bus baritonas? Jo charakterį geriau išreikšti isterišku balsu, aukštos įtampos garsine skale. O Guliveris yra sukaupęs žinių, gudrus, puošeiva, gydytojas. Bet aš per daug neanalizavau, organiškai suvokiau. Operos dramaturgija perteikta ne kažkokiais reikšmingais dydžiais. Mažumas yra judesyje, krapštyme, susmulkėjime, o milžinai – orūs ir išmintingi. Guliveriui siūlant galią, jie atsisako sakydami „…mes žmonės dideli…“ tarsi didumą išreikšdami ne ūgiu, o poelgiu, taikumu, tam tikromis moralinėmis nuostatomis.

Nors pats Guliveris nykštukų pasaulyje sakė – „mažos galvos, mažos problemos“…

Tai atskleidžia žmogaus netolygumą. Vienu atveju jam iš paukščio skrydžio matosi, kad čia yra maži reikalai, o kitu atveju jau jis galvoja apie nuotykį ir į jį bando įtraukti milžinus. Galiausiai Guliveris pats supranta savo dviveidiškumą, sumažėjimą. Ir finale – visgi milžinai nusisuka ir jį palieka. Palieka ir žavioji milžinų mergaitė, atsisveikindama, paglostydama, o gal – palaimindama, kad atrastų savo kelią ir juo eitų su savo sąžine, vertybėmis ir tikslu. Čia tokios mintys, kurias gali „perskaityti“ jau suaugę žmonės, todėl jutau, kaip aplink mane sėdėję suaugę žmonės buvo įsitraukę į klausymą ir operos veiksmą. Tačiau jeigu man lieptų pakviesti tikslinę auditoriją šiai operai, aš pirmiausia kviesčiau mokyklinio amžiaus, septynių-dvylikos, gal net keturiolikos metų vaikus ir būtinai kviesčiau tas kelias valandas praleisti šioje operoje su tėvais.

Klausant ir žiūrint operą akys buvo visą laiką užimtos – net prieš spektaklį nepamačiau įprastinė scenos uždangos. Tačiau negaliu pasakyti, kad pajutau spektaklio pabaigą. Iš tiesų gavosi, jog plojimai ir yra pabaiga.

Taip, apie tai galima diskutuoti, bet toks yra režisūrinis sprendimas. Librete yra paukštis, kuris parneša vis negrįžtantį Guliverį. Tačiau jeigu per pirmuosius, birželio mėnesio spektaklius man buvo klausimų, per rugsėjo mėnesio premjerą aš sau į juos atsakiau. Gal ir reikėtų aiškesnio finalo, atsakymo, o gal pakanka to, kad karaliai, nors ir nusipirkę Guliverį, jį palieka, supratę, kad jiems ne pakeliui. Kad jis turėtų grįžti ten, kur jo laukia, kur jis reikalingas. Taip ir gyvenime – mes kažkur keliaujam, kažko ieškom, kai tuo tarpu esi labai reikalingas čia. Todėl sutinku, kad atsakymas operos pabaigoje galėjo būti stipriau artikuliuotas.

Lietuvos muzikos informacijos centro interneto svetainėje nurodoma, kad Jūs sukūrėt septynis kūrinius scenai: dviejų veiksmų operą „Undinė“ (1997), operėlę-parodiją „Grybų karas ir taika“ (1997), muzikinį spektaklį „Lietuviškos giesmės“ (2006), muzikinę pasaką „Sofija muzikuoja“ (2011), muzikinį epą „…nes ilgiuosi tavęs“ (2016), „Koliažai“ (2017) ir pastarąją – dviejų veiksmų operą vaikams „Guliverio kelionės“ (2021). Į šį sąrašą kažkodėl nepakliūna operėlė-baletas „Voro vestuvės“ (2007). Tad Jūsų „sąskaitoje“ yra keturi kūriniai, kurių žanras nurodomas opera arba operėlė. Kokie laiko tarpai yra tarp operų? Kaip ir kodėl pradėjot rašyti operas? Juk ne paslaptis, jog opera nebūtinai bus pastatyta arba jeigu bus pastatyta – išliks repertuare. Papasakokit plačiau apie savo operas.

Mano operos, kaip žinia, nėra sukurtos pagal klasikinę sąrangą. Iki „Guliverio kelionių“ buvo dvi vaikiškos operėlės „Grybų karas ir taika“ ir „Voro vestuvės“ bei „Undinė“ (R. Skučaitės libretas pagal F. H. de la Motte Fouqué pasaką). Ji sukurta su kalbamaisiais, melodeklamaciniais intarpais ir yra mano pirmoji opera. „Undinę“ rašiau perskaičiusi vokiečių rašytojų-novelistų rinkinį „Taurė“. Perskaičiau F. H. de la Motte Fouqué pasaką ir supratau – čia turėtų būti opera: su mistiniais dalykais, atvažiuojančiais svečiais, užliejančiomis upėmis… Aš labai ilgai buvau pasakų mėgėja, labai ilgai jas skaičiau…

Norite pasakyti, kad nustojote skaityti?

Akivaizdu, kad nenustojau… Kažkaip būdavo, kad H. K. Anderseną, W. Haufą imdavau po kelis kartus, o man bibliotekininkė sakydavo – reikia jau pereiti prie kitos literatūros. O mane visi pasakų siužetai ir gėrio-blogio kovos, kuriose dalyvauja žmonės, labai rūpėjo. Tada aš parašiau keletą fragmentų muzikos ir paprašiau, kad poetė Ramutė Skučaitė parašytų libretą. Atėjau į teatrą, pasiprašiau pas tuometinį meno vadovą, režisierių a. a. Gintą Žilį, pagrojau kai ką. O tuomet atsitiko tai, kas mane labai išgąsdino (dabar tokius dalykus suprantu): manęs paklausė, kaip reikėtų spektaklį traktuoti – kaip vaikišką ar ne? (juokiasi) Man rūpėjo kalbėti apie idėjas, apie lietų, undinę, upokšnį, o manęs klausia – dieninis ar vakarinis, vaikams ar suaugusiems? Tada supratau, kad šitai nepraeis, nes atsakymų ir iki šiol šiam kūriniui neturiu. O jeigu ir turiu, tai gautųsi pasaka suaugusiems. Kas eis vakare žiūrėti pasakos suaugusiems?

Ir tuomet atsirado „Grybų karas ir taika“?

„Grybų karas ir taika“ atsirado labai greitai! Aš jį sukūriau per kokias dvi savaites – dabar tai atrodo kaip kosmosas. Aš tiesiog paėmiau knygelę ir visą ją padainavau. Ir padariau klavyrą. Ir vėl atėjau į Kauno valstybinį muzikinį teatrą. „Grybų karas“ atsirado (kaip čia švelniau pasakius?) truputį iš įniršio, kad va – dabar tai tikrai vaikiška opera ir niekas man lai nebando prieštarauti. Teatre manęs išklausė – aš operėlę padainavau ir pagrojau nuo pradžios iki pabaigos, ir buvo nuspręsta ją statyti. Šiais metais ši operėlė, gimusi iš įniršio, bet kartu ir labai didelio įkvėpimo, jau dvidešimt metų scenoje. „Voro vestuvės“, kuriame daugiau šokama, sukurta po tarpo, nes vėl reikėjo vaikiško spektaklio. Scenoje „pragyveno“ gal apie penkiolika metų. „Grybų karas ir taika“ ir „Voro vestuvės“ tarsi diptikas. „Guliverio kelionės yra mano ketvirtoji opera ir šiam žanrui artimiausia, nors klausytojas joje girdės daugybę persijungimų: iš operinio dainavimo į miuziklinį, iš dainavimo į kalbėjimą ar net mozartiškus elementus. Taigi, reikėtų pažymėti, kad dėl čia paminėtų sąsajų ir persijungimų operą „Guliverio kelionės“ būtų klaidinga priskirti grynajam žanrui, tačiau artimumo požymių operai esama.

Tačiau ar XXI amžiuje yra prasmė kurti grynuosius žanrus? Gal kūrėjas yra laisvas kurti ką nori?

Kūrėjas visada yra laisvas. Tačiau dabar itin geras laikas įvairovei ir kūrėjo pasirinkimui – ar jis norėtų miksuoti stilius, epochų raidą ar norėtų naudoti grynesnę medžiagą. Bet bijau, kad tas grynuoliškumas nebūtų kristalo švarumo, dėka kitų komponentų – vizualizacijos, režisūrinio sprendimo, kurie neišvengiamai jį nublokštų į kažkokias tarpžanrines specifikacijas.

„Guliverio kelionėse“ tie šnekamieji intarpai buvo nežymūs.

Taip, labai nežymūs, nes viskas buvo surašyta natomis. Kai kur buvo palikta melodeklamacija, tačiau konkrečiame intonaciniame aukštyje. Aš įsiklausiau į muzikinio pastatymo vadovo, maestro V. Visockio žodžius – kai kada prasmę reikia pasakyti žodžiu, pailsinti klausymo receptorius, juos perjungti, atkreipiant kitaip dėmesį. Tuos dalykus jis labai skrupulingai derino su manim. Apskritai norėčiau išskirti maestro V. Visockį – buvo nepaprastai gera dirbti su juo dėl jo profesionalumo, ugningų, gerąja prasme, ir geranoriškų ginčų, su visokiais įterpimais, smagiais klausimais – kodėl tokia kirčiuotė, kodėl toks valsas? Kalbėjomės apie muziką, operos visumą ir sulaukiau daug naudingų patarimų. Kartais jis be klausimų žino, kaip traktuoti mano natas, kaip užrašytą gramatiką paversti įtaigiai skambančia muzikine medžiaga.

Tikrai nemažai rašote vaikams. O vis dėlto – ar reikalingos vaikiškos operos?

Žinoma, kad reikalingos. Bet svarbu, kad jos padėtų augti, nes kaip kitaip žmogui prieiti iki sudėtingesnių dalykų? Gi neateisi tiesai į R. Wagnerį, žiūrėti „Valkirijos“, o jei ir ateisi – tai klausimas, kiek ir kas bus suprantama. Kaip ir literatūroje – jeigu kokią grandinę praleidžiame, gali nutikti keistų dalykų. Norėjau tik pasakyti, kad labai natūralu, kai žmogus pradeda nuo pasakų skaitymo, toliau savo vaizduotę lavina poezija, apysakomis, romanais, istoriniais romanais ir t.t. Tai yra raida ir ji būtina visame kame. Taip ir čia – mažas, jaunas žmogus teatro uždangas turi atidengti neskubant, atsargiai, o žodis opera gali jį sužeisti arba labai inspiruoti ir sudominti.

Pritariu. Aš iki šiol (ir ne iš gerosios pusės) atsimenu G. C. Menotti operą „Gelbėkite, globuliečiai!”, po kurios turėjo praeiti kažkiek laiko, kad pamačius Š. Gounod „Faustą“, G. Verdi „Rigoletto“ pamilčiau operą.

Ir suaugęs žmogus gali patekti į erdvę ne laiku ir ne vietoje. Tačiau kai taip atsitinka mažam vaikui – skriauda gali būti didesnė, t.y. vengiant operos žanro ar net operos pastatą apeinant ratu.

Yra legenda, kaip W. A. Mozartas „Figaro vedybų“ uvertiūrą premjeros dieną parašė. Kada Jūs galutinai pabaigėte operą?

Kai atidaviau klavyrą, prasidėjo orkestruotės darbai, o pataisymai ir naujas numeris (aš jį vadinu „dušo bliuzu“) įvyko jau operos statymo metu, tad tikriausiai gegužės pabaigoje. Neįsivaizduoju, kaip W. A. Mozartas galėjo pabaigti darbus premjeros dieną, nebent tai būtų susitarimai tarp autoriaus ir atlikėjų, kurie anuomet buvo ir puikūs improvizacijos meistrai. Tokie „kalambūrai“ man primena M. Strijkovskio kronikas, kuriose randi įspūdingus karių skaičius nors supranti, kad tuo metu žmonių populiacija nebuvo gausi.

Šiais metais tiek Jūsų, tiek Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus jubiliejus. Ką tai Jums reiškia?

Kalbant apie mane, tai aš jau išgyvenau jubiliejų nuotykį su savo rugsėjo premjeromis, kurių (įskaitant Guliverį) buvo keturios. Tai – „Portus chorus“, kuris buvo atliktas Klaipėdos Kariliono festivalyje. Nedidelės apimties kūrinį, beveik šokį atliko saksofonininkas Petras Vyšniauskas, Klaipėdos brass kvintetas ir Monika Kaźmierczak (karilionas, Lenkija). Chorinės kompozicijos su akompanuojančiais styginiais (smuiku ir violončele) „Aurora lucis rutilat“ premjera įvyko rugsėjo 9 dieną Šiaulių „Laiptų galerijoje“. Šio kūrinio krikštatėviais vadinu Glebą Pyšniaką ir Dalią Dėdinskaitę. Prie jų prisijungė „Orthodox Singers“, vadovaujamas dirigento Valery Petrov (Estija). Prieš „Guliverio kelionių premjerą“ įvyko „Ludi fortunae“ premjera, kurią atliko valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ ansamblis. Anuo metu džiaugiausi, kad premjeros nusikėlė, bet dabar viskas sukrito į vieną laiką, todėl ir atrodo, kad premjerų pridygo kaip grybų po lietaus. Ir paskutinė rugsėjo premjera „Passions“ buvo sukurta valstybiniam pučiamųjų instrumentų orkestrui „Trimitui“. Kauno skyriaus jubiliejaus fone man svarbus atminimas, žmonės ir bendrystė, kuri mus sieja tampriai ne tik kaip kūrėjus, bet ir kaip žmones.

J. Gruodis į savitaigos korteles rašė – „aš parašysiu nuostabiai gerą simfoniją“. O kokie Jūsų planai? Kas yra Jūsų Everestas?

Turiu vieną svajonę… Kad mano kraitelėje atsirastų baletas. Renku istorijas, kurios galėtų tapti tuo žodžiu, kuriuo kažkada prabilo J. Gruodis – „parašysiu labai gerą…“ Bet niekur neskubu – stebiu, skaitau, turiu sąrašėlį ir sieksiu savo everestų neskubėdama.

Pabaigai – kas yra tie patys svarbiausi jums dalykai gyvenime? Kaip įvardintume save, savo veiklas? Kas yra Zita Bružaitė? Ne tai, ką mato, supranta kiti, bet ką apie save žinote Jūs?

Aš, turbūt, kažkoks skraidantis objektas, kuris dėka posūkių ir gerokai viršyto greičio gali nusileisti visai nežinomose teritorijose. Man gyvenime labai įdomūs yra vingiai, neišbandytos magistralės, staigmenos, atradimai, netikėtumai. Nepatinka monotonija, pasikartojantis veiksmas. Bet gal ir nereikia atsakyti į šį klausimą, nes tie, kurie mane pažįsta, puikiai žino kokia aš esu, o nepažintoji mano pusė lai lieka man…

Dėkoju už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena

Opera „Guliverio kelionės“. Foto: Martynas Aleksa