Beata Juchnevič. Gilesnių jausmų nepalikęs „Naujųjų romantikų“ koncertas

12 Spa Beata Juchnevič. Gilesnių jausmų nepalikęs „Naujųjų romantikų“ koncertas

Spalio 7 d. prasidėjo vienas seniausių šiuolaikinės muzikos festivalių Lietuvoje „Muzikos ruduo“. Šių metų festivalio tema – „Lūžis“ – pasirinkta neatsitiktinai: koncertai kviečia atsigręžti į praeito amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ąjį dešimtmetį debiutavusius kompozitorius, jų kūrybą. Šie kūrėjai tyrinėjo naujas formas, komponavimo priemones, derino skirtingą skambesį, eksperimentavo didelių politinių, socialinių ir vertybinių lūžių fone, o dabar yra ryškiausi Lietuvos muzikos vardai, nacionalinių ir vyriausybės premijų laureatai, dauguma jų vis dar aktyviai kuria bei dalyvauja visuomeninėje veikloje.

Festivalio „Muzikos ruduo“ atidarymo koncertas kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas) ir jaunosios kartos dirigentu Mantvydu Drūlia kvietė prisiminti „naujuosius romantikus“ – kūrėjus, atsigręžusius į XIX a. muzikinio romantizmo bruožus, bet permąsčiusius juos postmodernizmo kontekste. Šis muzikologų pasiūlytas terminas visuomet buvo vertinamas prieštaringai, mat patys kompozitoriai siekė atsiriboti nuo bet kokių stilistinių etikečių. Tačiau jos atskleidžia tam tikrą kryptį – sugrįžimą prie muzikinio poetiškumo, jautrumo, subtilaus paprastumo.

Vakarą pradėjo Algirdo Martinaičio kompozicija „Serenada panelei Europai“. Šis kūrinys – tarytum saviironijos ir lengvai apčiuopiamo skeptiškumo persmelkta savotiška odė europietiškai kultūrai. Kompozitorius įsupa klausytojus į pažįstamų motyvų, parafrazių, įdomiai interpretuojamų skirtingų žanrų verpetą, sukurdamas iliuziją, jog į eksponuojamas europinės muzikos tradicijų klišes žiūrima su tam tikra pagarba, tačiau tuomet staigiu judesiu, it šlapiu skuduru per veidą, trenkia žaismingu sarkazmu: vieną akimirką esame užliūliuojami jautria melodija, kitą – orkestras, tartum užstrigusi plokštelė, kartoja klasicizmo epochos muzikai būdingą alberti boso faktūrą, o tuomet priverčia kūną trūktelėti nuo šokinio ritmo. Kompozitorius sumaniai manipuliuoja klausytojų sąmone, vesdamas ją per permainingus Europos užkaborius: groteskišką pizzicato valsą pakeičia tarytum Ludwigo van Beethoveno penktojo koncerto fortepijonui lėtosios dalies įkvėptas darinys, kurio malonūs sąskambiai galiausiai tarsi išsiderina. Kamerinis orkestras ganėtinai tiksliai ir raiškiai perteikė staigią dinamikos kaitą ir gausią stilistinę įvairovę, pasistengė laipsniškai prieiti prie kūrinio kulminacijos, po kurios dar patiems teko ir padainuoti.

Pakeliavus po įvairiaspalvę Europą sugrįžtame atgal į Lietuvą, kur kompozitorius Mindaugas Urbaitis savo kompozicija „Lithuanian folk song“ nubrėžė „pietryčių Lietuvos skambantį žemėlapį.“ Šio kūrinio pagrindinė idėja remiasi 15-os dzūkų liaudies dainų panaudojimu, jas įvairiai interpretuojant, karpant, dėliojant į besiraizgantį balsų vijoklį. M. Urbaičio muzikai būdingas amerikietiško minimalizmo bruožų paspalvinimas lietuviškais atspalviais, žymių klasikinių kūrinių perfrazavimu. Šiame stilistiniame kontekste opusas „Lithuanian folk song“ skamba it savotiškas manifestas – dzūkiškos melodijos jungiamos į repetatyvinio pobūdžio kanonus. Klausant dažnai teko pagauti save pamirštant, jog šio kūrinio atrama – lietuvių liaudies dainos – visa medžiaga susijungė į šiuolaikinį darinį, kupiną minimalistinių faktūrų, subtilaus poetiškumo, neoromantikams būdingų plėtojimo būdų. Visgi, šio kūrinio atlikimas sukėlė abejonių, ar kūrinio eigoje pamesta orkestro intonacija buvo kompozitoriaus intencija, ar atlikėjų klaida.

Koncerto premjera – kompozitorės Nomedos Valančiūtės kūrinys styginių orkestrui „Lyrika“, įkvėpta poeto Henriko Radausko poezijos rinkinio, tokiu pačiu pavadinimu. Įdomiai, nors ne naujai, pasirinkta kūrinio koncepcija – muzikinėmis priemonėmis autorė pabandė įprasminti natūralią eilėraščių ritminę tėkmę, deklamavimo intonacijas. Kompozitorė sumaniai laviruoja tarp neoromantinių sąskambių ir „mašinistiško“ plėtojimo. Pripratus prie gan mechaniško ritminio judėjimo ėmė rodytis, jog iš tikrųjų orkestras nebegroja, o įtaigiai deklamuoja H. Radausko eiles, kompozitorės parinkti sąskambiai, garsų tėkmė jautriai įgarsina ne tik poezijos, bet ir paties poeto asmenybės charakteringumą, it orkestro garsais būtų prabilusi klaidžiojanti H. Radausko dvasia. Visgi, nežinant kūrinio koncepcijos, klausymo patirtis kiek prailgsta. Taip pat gaila, kad nuo kompozicijos dėmesį atitraukė vienos iš orkestro violončelių plyšusi styga.

Vakarą tęsė kompozitoriaus Fausto Latėno kūrinys „Šviesiam atminimui“. Originaliai parašytas styginių kvartetui šįvakar opusas suskamba su visa kamerinio orkestro galia. Pats kompozitorius apie šį kūrinį yra sakęs: „Kvartetas skirtas šviesiam atminimui visų gerų bičiulių, kurie emigravo iš Lietuvos; tai muzika, skirta šviesiam atminimui visų laimingų akimirkų, kurias teko išgyventi; tai muzika, skirta šviesiam atminimui visų artimų žmonių, kurių nebėra šiame gyvenime.“ Šis opusas labai daugialypis, nuolat keičiantis savo veiksmą, nukrypstantis į pačius netikėčiausius kelius, stebinantis subtilia ironija, retsykiais net patoso persmelkta ekspresija, kuri, įsiklausius, yra tik sarkazmo atspindys. Kompozitorius nesibaimina atpažįstamų muzikos parafrazių, banalybių, primityviai skambančio paprastumo, keistų harmoninių junginių, rusiškus romansus primenančių darinių, o viską meistriškai apjungia į žaismingą muzikinį vyksmą, artimą savotiškam muzikiniam spektakliui.

Vakarą užbaigė dar vieno neseniai mus palikusio lietuvių kompozitoriaus Vidmanto Bartulio kūrinys „I like Schubert“ iš garsiosios jo serijos „I like“. Šis kūrinių ciklas yra it muzikinė laudacija didiesiems muzikos meistrams, sykiu ir postmodernistnis žvilgsnis į praeitį. Šis, vienas populiariausių, „I like…“ inspiruotas romantizmo pradininku laikomo austrų kompozitoriaus Franzo Schuberto Styginių kvinteto C-dur, op. 163 antros dalies. Pats kompozitorius yra sakęs: „Taip jau išėjo, kad visa mano „I like“ serija, naudojant originalias „detales“ buvo konstruojama lyg ir „nauja muzika“… ir šiuo atveju galima sakyti, kad „natos“ – Schuberto, o „muzika“ – mano…“ Kompozitorius įdomiai interpretavo pirminę medžiagą – pasirinkęs vos kelis romantiko kūrinio motyvus juos sudėjo į hipnotizuojantį minimalistinį darinį, tarsi suteikdamas klausytojams progą sustoti lekiančiame pasaulyje ir pamąstyti. Vis dėlto, atlikimas privertė suglumti: nepasigirdo interpretacijos visuma, o ganėtinai įkyrus solo smuiko tembras kiek dirgino. Atlikimo trūkumai kiek nustebino ne tik dėl geros orkestro reputacijos, bet ir dėl to, kad šį kūrinį 1998 m. V. Bartulis sukūrė specialiai Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui prof. Donato Katkaus užsakymu. Po koncerto perklausiau kitą įrašą – susidarė visai kitas įspūdis.

Festivalio „Muzikos ruduo“ žvilgsnis į „Naujuosius romantikus“ sukėlė dvilypius jausmus – vieną vertus, programa skambėjo vientisai, atitiko temą, nekėlė pernelyg didelių kontrastų, leido vakarui judėti ramia vaga, tam taip pat talkino įdomi Energetikos ir technikos muziejaus atmosfera. Kitą vertus, atrodė, jog koncertas kiek prailgo, pernelyg dažnai gramzdino į nuosavus apmąstymus, o atlikimo nelygumai kėlė daugiau abejonių, nei malonumo. Pagirtinas jaunosios kartos dirigento Mantvydo Drūlios darbas – jis vedė orkestrą aiškiais mostais, preciziškai kontroliavo muzikos tėkmę, tačiau ir jo akylas žvilgsnis nesugebėjo sulaikyti tylos akimirkomis ar kūrinių pabaigose išsprūsdavusių netyčinių stygų užgavimo garsų. Iš pirmo žvilgsnio tvarkingas ir organizuotas koncertas, įdomia, estetiškai gražia programa, žadėjęs malonų vakaro praleidimą, deja, nepaliko gilesnių jausmų.

Lietuvos muzikos antena