Zita Bružaitė. Laudacija monografijos apie Anatolijų Šenderovą autorei Kamilei Rupeikaitei

07 Spa Zita Bružaitė. Laudacija monografijos apie Anatolijų Šenderovą autorei Kamilei Rupeikaitei

Ryškiausių 2020 metų muzikologijos darbų konkurse Lietuvos kompozitorių sąjungos premija atiteko muzikologei, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorei Kamilei Rupeikaitei už kūrėjo ir kūrybos atodangas monografijoje „Dialogai. Kompozitorius Anatolijus Šenderovas“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2020). Laudaciją knygos autorei dedikavo kompozitorė Zita Bružaitė.

Kai į mano rankas pateko Kamilės Rupeikaitės knyga „Dialogai. Kompozitorius Anatolijus Šenderovas“, šmėkštelėjo kelios mintys, ir nežinau, kuri buvo jų pirmoji. Viena – susijusi su knygos pavadinime esančiu žodžiu – dialogai. Taip jau yra, kad žodis, vaizdas dažnai „užveda“ minčių srautą ir kaleidoskopiškai iš atminties sukyla skirtingi bei panašūs įvykiai, daiktai, vaizdai, pažinimo fragmentai ar potyriai. Todėl pilko knygos viršelio fone kompozitoriaus atvaizdas su melsvos spalvos pavadinimu mane akimirkai nukėlė į seniau lankytas Platono, Augustino ir Avodijaus, George’o Berkeley’io, Galinos Dauguvietytės ir Gedimino Kajėno dialogų erdves.

„Muzika turi būti dialogas“, – Anatolijaus Šenderovo frazė, kurią atras knygos skaitytojas. Talpus savo prasmėmis ir kultūriniais rakursais pavadinimas itin tinkamas Anatolijui Šenderovui, kuris dialogą laikė esmingiausiu muzikos gyvybingumo požymiu. Dialogas, pokalbis, komunikacija kompozitoriui kaip vanduo ir druska – leidžiantys tekėti, kalbinti ir kalbėtis, stiprinti ir klijuoti muzikinį audinį, suteikiantis jam skonį. Ir ne tik… Anatolijaus Šenderovo dialogas apima kūrėjo santykį su atlikėjais, komunikacinę garsinių struktūrų organizaciją tarp instrumentų ar jų grupių kompozicijos viduje, tarp panašių kūrinių, kuriuos galima jungti kompozicinės fabulos ar struktūrinės giminystės saitais (pvz., žydiškos temos ir motyvai).

Kita mintis, kurią vedė knygos puslapiai – nuojauta, kad kai kurios knygos pastraipos ne kartą skaitytos. Teko patirti ir išgirsti iš atlikėjų, kad būdamas reiklus būsimo kūrinio skambesiui, Anatolijus Šenderovas mokė suprasti ne tik savo muzikos gramatiką – natas, garsų ir kompzicijos dalių ryšį kompozicinės idėjos kontekste, bet turėjo individualų gyvenimo supratimo rinkinį, kurį kaip ornamentinių variacijų formą kartojo ir diegė dalyvaujantiems jo kūrinijos puotoje. Tai buvo juntama ir bendraujant ar tiesiog akimirką būnant greta Anatolijaus Šenderovo.

„Pirmiausia rašant galvoti apie atlikėjus…“, „…neieškoti naujo – ieškoti amžino…“, „…paslėpti technologijas“… Tai tik kelios Anatolijaus Šenderovo nuostatos, kurios ir sukelia ne kartą skaitytos knygos nuojautas, atsiradusias iš vis dar gyvo prisiminimo bendraujant su kompozitoriumi.

Pasakojimai, nutikimai, skirtingi muzikos kūrinių emociniai tūriai pasitinkant premjeras ir jų atgarsius Kamilės Rupeikaitės monografijoje vietomis išnyra lyg storytelling‘as, kuris ateityje greičiausiai glausis prie kompozitoriaus atliekamų opusų. Anatolijaus Šenderovo šaknų, gyvenimo ir kūrybos raidos pristatymo fone prasiskverbiantis lengvas A. Šenderovo „akies mirktelėjimas“ tampa intriguojančiu kompozitoriaus portreto inkliuzu.

„Tam, kad neužmigti, nereikia naudoti migdomųjų, o „migdomieji“, – kai tau viskas aišku ir nematai kitų galimybių“ – virš komunikatyvaus Anatolijaus Šenderovo būdo iškyla dar vienas svarbus kūrybos bruožas – tai galimybių įvertinimas. Kiekvieną kartą, net ir abejotiną ar nepatogų tematine, kūrybine prasme galimybę palenkti savo pusėn ir įveikti, kartais – nustebinti kitus bei pačiam nustebti… Kiekvienas naujas kūrinys, nauja tema ar siekis (pvz., lietuvių kalbos įvaldymas) – tai galimybė ir pergalė prieš save.

„Menas yra dialogas. Kad ir kas tai būtų – paveikslas, knyga ar muzikos kūrinys – jam reikalingi du. Kuriantysis ir suvokiantysis. Jis vis tiek dialogas, kai kitur jau tyla…“ – tai rašytojos Vandos Juknaitės mintis iš mano jau pradžioje paminėtos Gedimino Kajėno sudarytos knygos – pokalbių apie kūrybą „Pasaulis yra gražus“. Dialogai – tai disputas ir komunikacija – su knygos autore, skirtingomis aplinkomis, savo natų puslapiais, atlikėjais, žydų tradicija ir istorija.

Humanitarinių mokslų daktarė Kamilė Rupeikaitė savo monografijoje mus vesdama Anatolijaus Šenderovo takais atidaro išsikalbėjimo vartus. Kartais, atidengiant kompozitoriaus portretą jį regi kažkur netoliese, jauti dialogo virsmą į monologą ir atgal, tačiau monografijos struktūra ir jos visuma byloja apie suvaldytą visumą, kurios keturiuose skyriuose lyg simfoniniame cikle atsidengia skirtingos temos, trečiąją skerco dalį skiriant žydų muzikos tradicijai.

Ir štai kylant į laudacijos kulminaciją prisiminiau vieną atvejį, t. y., Anatolijaus Šenderovo pasakotą nuotykį su dužusio automobilio stiklo šukėmis, kurias dailininkas vitražistas Artūras Macevičius pavertė keturių spalvų vitražais, o kompozitorius juos įgarsino 2016 metų kūrinio „…after Chagall“ premjeroje. Taigi, įsimintinas stiklo garsų mirgėjimas atvedė ir prie sveikinimo knygos autorei Kamilei Rupeikaitei.

Atsitraukus nuo perskaitytos Kamilės Rupeikaitės knygos, jose esančių kompozitoriausm knygos autorės, kolegų, atlikėjų minčių, kūrinių atodangų, supranti sudėtingą ir kruopštų mozaikos dalelių dėlionę, prasmę ir rezultatą, kuris, kitaip sudėliojus, gali išryškinti kitokį vaizdą. Kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo portretas monografijoje atsidengia kaip paminėti vitražų stikliukai – skirtingomis spalvomis ir skambėjimu. Ištikimiausi kompozitoriaus muzikos atlikėjai tikriausiai papildytų – „ir kaip Šenderovo oras“…

Sveikiname Kamilę Rupeikaitę už kūrėjo ir kūrybos atodangas monografijoje „Dialogai. Kompozitorius Anatolijus Šenderovas“ ir pasitinkame knygos autorę Muzikologų iškilmėje su Lietuvos kompozitorių sąjungos premija.

2021 m. rugsėjo 27 d., Bitterfeldas.

Lietuvos muzikos antena