06 Spa Gediminas Dačinskas. Laudacija Leonidui Melnikui Onos Narbutienės premijos įteikimo proga
Ryškiausių 2020 metų muzikologijos darbų apdovanojimuose, kuriuos kasmet rengia Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, Onos Narbutienės premija įteikta pianistui, vargonininkui, muzikologui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriui Leonidui Melnikui už asmenybės, aplinkos ir laikmečio paveikslą dvitomyje „Maestro Saulius Sondeckis“ (R. Paknio leidykla, 2020/2021). Laureatą sveikino altinininkas Gediminas Dačinskas.
Be galo džiaugiuosi šioje garbingoje muzikos aristokratų apsuptyje galėdamas sveikinti savo atlikėjiškos gildijos kolegą. Kita vertus, šis nuostabus daugiabriaunis muzikas turi be daugelio kitų ir muzikologo, habilituoto daktaro fasetę, kuriai iškalba ir įžvalga atliepti man būtų keblu. Tad drąsiai kreipsiuosi į sveikinamąjį ir susirinkusiuosius muzikantiškos bendrystės kalba – kiek performatyviai, vildamasis, kad šia solidžia, tačiau džiugia proga toks tonas pritiksiąs.
Taigi, pasinaudodamas britų aristokratų maniera rimtą kalbą pradėti preliudu apie orus, žirgus ir šunis, aš tam pasitelksiu mūsuose kiek artimesnę sritį – mėgėjiškosios sodininkystės ar tiesiog andainykščių kolektyvinių sodų terminiją.
Kaip įvertinti šį 2 kg. 817 g. derlių? Mūsų meno ir mokslo laukuose nūnai dažniausiai veši palankaus kultūrpolitinio vėjelio šiurenamos ir projektinio finansavimo tręšiamos vienmetės kultūros. Kintantis meno bei mokslo klimatas su paraiškų karštymečiais ir anksti užgriūvančiomis finansinių ataskaitų šalnomis itin palankus ankstyvosioms ir žemaūgėms veislėms tarpti. Bet pasitaiko dar iš senų laikų užsilikusių daugiamečių rudimentų. Ir nebūtinai tai ilgašaknis veik neišnaikinamas krienas, kartais sutinkamas ir senojo prievardžiu, tebetarpstantis studentiškame folklore. Dažnai mus džiugina daugiamečiai aristokratiškieji artišokai ar smidrai. O kartais uždera ir štai tokie magnus liber veislės foliantai.
Ši talpi ir svari knyga komisijos sprendimu įvertinta Onos Narbutienės premija už asmenybės, aplinkos ir laikmečio paveikslą.
Laikmetis, žinia, palieka nesupainiojamą įspaudą kiekvieno veido ir būdo bruožuose. Savo ruožtu ryškios, kūrybingos asmenybės laikmetį aktyviai kuria, paženklina. Šiųjų paveikslai savotiškai įkūnija, apibrėžia ar net suteikia vardą jei ne visam laikmečiui, tai bent kažkuriam vieta apibrėžtam jo reiškiniui. Dažna nūdienos asmenybė ar, plačiau, asmuo medijoje bei pakaitinėje socialinėje realybėje jau senokai, be kita ko, tapo ir prekiniu ženklu, kurio rinkos vertė dažnai tarsi biblinių sekėjų skaičiais ar patiktukais matuojama. Ogi žinomumas, ar, tiksliau, matomumas jau nekvestionuojamai tapo net ir kultūros ekspertų naudojamu kokybės vertinimo matu. Štai tokioje dabarties šviesoje žvilgsnis nejučia krypsta į šio įvertintojo dvitomio autoriaus, taip taikliai gebančio atskleisti aplinkos, asmenybės ir laikmečio sąsajas, asmenį. Tad kas gi yra šiandien sveikinamas Leonidas Melnikas?
Tiems, kurių kultūros interesų palaukės ribojasi tvprojektinių maestrų linksniuojamais vardais vargu ar įvertins jo kruopščiai daugel metų kuriamų ir atpažįstamų fortepijono interpretacijų savitumą. Vargu ar suvoks indėlį į vargonų meną ar jo tyrimą. Turbūt jų vakaro skaitiniais netaps ir profesoriaus net keliomis kalbomis publikuoti tekstai ir knygos muzikos kultūros ekologijos, žydų muzikinio paveldo, Carlo Philippo Emanuelio Bacho ar kitomis temomis. Ir ne bėda. Tai juk jau šio laikmečio paveikslas.
Užtat štai čia esate Jūs, skaitančioji ir įvertinančioji mažuma, kuriems profesoriaus Leonido Melniko renesansiškai plati veikla gerai pažįstama. Beje, dvitomį „Maestro Saulius Sondeckis“, net neabejoju, jau daugelis paskaitė, pavartė ar bent ketina tai padaryti. Tikrai verta, ir štai kodėl.
Knyga tarsi panardina mus į praėjusio laikmečio dvasią, įtraukia į andainykštį muzikinės kultūros vyksmą kaip aktyvius ir emocingai reaguojančius dalyvius. Net vartydamas iliustracijas su senų afišų ar dokumentų vaizdais tarsi jauti jų specifinį pažįstamą kvapą, persiimi nuotaika, sužadinta taikliai papasakotų istorijų, kurių herojai – kai kurie dar dažnai sutinkami – žvelgia į mus iš nuotraukų gerokai jaunesniais veidais. Ir visa tai todėl, kad autorius prabyla į mus paprasta, takia, bet kartu labai pagaulia muzikantiška maniera. Šis pasakojimas nuolat persipina su autentiškais Sauliaus Sondeckio prisiminimais ar samprotavimais it sklandus ir organiškas solisto ir jį atidžiai lydinčio akompaniatoriaus duetas. Šis duetas, beje, nesyk muzikavęs ir scenoje, knygos eilutėmis toliau tęsia kiek nostalgiška tonacija nuspalvintą labai muzikalų tekstinį audinį, pinamą iš neįtikėtinai detalių ir meistriškai laike išdėstomų atminties gijų. Ir šio puikaus žodžio koncertmeisterio įžvalgos bei meistrystė neretai kilsteli šį duetą link kamerinio muzikavimo aukštumų.
Muzikos dvasia persmelktos ne tik pasakojimo temos ir istorijos. Jau ir pati monografijos struktūra įvilkta į muzikinės terminijos drabužį. Turinyje sutinkame ekspoziciją, temų perdirbimą, kulminaciją, reprizą, kodą, nedvejodami suprantame, ką atskleis dominantėmis, leitmotyvais ar net disonansais pavadinti jos skyriai.
Du monografijos tomai dalija gausią medžiagą į įvairias sritis. Pirmame, „Dirigentas ir mokytojas“, pasakojimas telkiasi į biografijos detales, studijas, M. K. Čiurlionio meno mokyklos orkestro triumfą ar Lietuvos kamerinio orkestro genezę, kartu randame ir kruopščiai susistemintų S. Sondeckio pedagogikos gairių ar orkestro repertuaro formavimo principų analizę. Antrasis tomas, „Asmenybės mastas“, atskleidžia jau kiek platesnį, pasaulinį kontekstą ir recepciją, tačiau nestokoja labai detalių ir emociškai nuspalvintų vietinių kultūrinių ir politinių XXI a. pirmojo dešimtmečio reiškinių vertinimų.
Tikiu, ši dešimtmetį brandinta knyga aktuali ne tik dabarties skaitytojams. Jos pasakojamų istorijų ir nutikimų vingiuose sutinkame ne vieną pasaulinio muzikinio elito pavardę ir tai vers smalsauti. Tačiau tikroji jos stiprybė ar slaptasis ingredientas yra iki smulkmenų autentiškai perteikta dvasia, savastis laikmečio, kuriame dideli dalykai gimdavo ilguose pokalbiuose virtuvėje, mokykliniuose eksperimentuose ar atsitiktiniuose susitikimuose. Autorius, diskretiškai tirdamas vienos didžios asmenybės tapsmą, kartu nušviečia visos šalies istorinių lūžių paliktus randus, byloja apie talento ir atkaklumo triumfą bei moralinės laikysenos svarbą.
Knygą autorius pradeda šiais žodžiais:
„Mums reikia įkvepiančių pavyzdžių – ir toks pavyzdys man pačiam ir, manau, mano kartos muzikams buvo Saulius Sondeckis. Kelis dešimtmečius mūsų gyvenimas buvo nušviestas Sondeckio kūrybos spindesio, apgaubtas nuostabios jo asmenybės auros“.
Krypstant į pabaigą, darsyk botaninė riturnelė.
Tad kokiu gi matu matuojamas asmenybės mastas? Kokia gi mato lazda, maß stab, pasiremti? Ir kaip matuoti? Ar kaip obels ar kriaušės? O gal ilgaamžio ąžuolo? Rods, bepigu suskaičiuoti, tik reikia pjauti per drūtgalį skersai. Rieves pirm greit suskaičius, žiū nesunkiai ir masę, būklę ar cheminę sudėtį išmieruotume. Tik ar daug tai pasakys apie jo šešėlį? Ar užuovėją, prieglobstį visos trapios ekosistemos gyventojams? Ir ar atsakys, kiek laiko užtruks atžalynas, kol užpildys traką, ąžuolo netekus?
Leonidas Melnikas matuoja kitaip. Sudėtingiau. Ir tam prireikė ne tik to vieno dešimtmečio. Tam reikia ūgtelti iki milžino medžio lajos, gal net viršūnės. Ir žvelgti jau iš tos atsiveriančios kartais taip nepasiekiamai aukštos perspektyvos.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra