Linas Balandis. Laudacija Eglei Šeduikytei Korienei už knygą „Pasirinkęs laisvę. Vargonininkas Jonas Žukas“

05 Spa Linas Balandis. Laudacija Eglei Šeduikytei Korienei už knygą „Pasirinkęs laisvę. Vargonininkas Jonas Žukas“

2021 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo paskelbti ir apdovanoti muzikologai, kolegų įvertinti už 2020 metų darbus. Renginyje buvo skaitomos specialiai šiai progai sukurtos laudacijos laureatams. Muzikologei ir vargonininkei Eglei Šeduikytei-Korienei už istorinius lietuvių diasporos tyrinėjimus monografijoje „Pasirinkęs laisvę. Vargonininkas Jonas Žukas“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2020) skirta Vytauto Landsbergio premija. Knygos autorę sveikino konkurso vertinimo komisijos narys, choro dirigentas Linas Balandis.

Laudatio ad Eglė Šeduikytė Korienė
„Ex bonitate et modestia hominem nunquam lassat“ (R. L. Stivenson)
„Nuo gerumo ir kuklumo žmogus niekada nepavargsta“ (R. L. Stivenson)

„Ne kiekvienas kūrėjas leidžiasi būti meno paslėptas, tapti nematomas, tarsi nuasmenintas savo kūryboje. Tokie kūrėjai vardan idėjos, tikslo, siekio išsižada savo ego. Tarsi ištirpsta savo kūrybos vandenyne, kuris ima žaižaruoti netikėtomis spalvomis, nuvilnija toli siekiančiomis bangomis ir tampa neišsemiamas“ (Šeduikytė Korienė 2020: 9). Taikliai vargonininką Joną Žuką, kuris pasirinko laisvę kurti ir kukliai plėtoti didžius darbus, apibūdina Eglė Šeduikytė Korienė mokslo monografijos pratarmėje. Be vaikiškų šampano purslų, be patoso, be prakilnių ditirambų… Apibūdina taip, kaip įprasta pačiai knygos autorei, kurios darbų kraitėje aibė solidžių mokslinių straipsnių, dvi reikšmingos monografijos, daugybė pranešimų konferencijose, na ir, žinoma, galybė įsimintinų koncertų.

Aštuonių skyrių knygą „Pasirinkęs laisvę. Vargonininkas Jonas Žukas“, gausiai papildytą vertingais priedais, sunku įvardyti kuklia. Tai rimta studija, leidžianti nupūsti praeities dulkes nuo primirštų (o gal kai kam ir nepažintų) istorijos puslapių.

Pirmajame skyriuje Eglė Šeduikytė Korienė, kaip įgudusi genealogė, atlieka tyrimą. Išsamiai, su konkrečiomis detalėmis nušviečia Jono Žuko bei jo šeimos kilmę. Kituose dvejuose monografijos skyriuose koncentruojamasi į laiką, kai Jonas Žukas studijavo Kaune bei Paryžiuje. Ten pat pristatomi ir pedagoginės Lietuvos vargonų mokyklos bruožai bei Valstybinės muzikos mokyklos Vargonų skyrius. Monografijos autorė pateikia vertingus Jono Žuko prisiminimus: „Mano laikais Konservatorija jau turėjo gerą mokomąjį personalą: vargonus, grigališkąjį choralą ir liturgiką dėstė prof. J[uozas] Naujalis. N[ikodemui] Martinoniui grįžus iš Maskvos, atsidarė paralelė vargonų klasė: jon buvo pervesti pirmamečiai vargonų studentai, taigi ir aš. <…>. Vargonininkams buvo privaloma ir chorvedyba <…>. Pradžioje ją dėstė operos chormeisteris J[ulius] Štarka, o vėliau N[ikodemas] Martinonis. <…>. Fortepijoną mums dėstė Balys Dvarionas. <…>. Vargonininkams buvo privalomos ir abi instrumentacijos: simfoninė ir kariškoji. Simfoninę dėstė puikus savo srities specialistas prof. Jurgis Karnavičius. <…>. Karinę instrumentaciją dėstė kompozitorius Emerikas Gailevičius. <…>. Solfedžio dvejų metų kursą dėstė Aleksandras Kačanauskas. <…>. Harmonijos dvejų metų kursą ir muzikos formų mokiausi pas Joną Bendorių. <…>. Pas J. Bendorių įgijau puikius harmonijos pagrindus, kuriuos vysčiau dar pas prof. Gruodį. <…>. Estetiką mums dėstė Vytautas Bacevičius“ (Šeduikytė Korienė 2020: 59–61). Naujalis, Martinonis, Štarka, Karnavičius, Gailevičius, Kačanauskas, Bendorius, Gruodis, Bacevičius – laisvos šalies laisvos asmenybės, formavusios kūrėją Joną Žuką ir nutiesusios jam kelius į Paryžių, studijuoti pas Marcelį Dupre.

Ketvirtajame skyriuje Eglė Šeduikytė-Korienė išsamiai pristato Jono Žuko pedagogines nuostatas, pedagoginės vargonų mokyklos kryptis Kauno konservatorijoje 4-ajame, 5-ajame XX amžiaus dešimtmetyje. Tamsiausias ir niūriausias – 5-ojo monografijos skyriaus pirmasis poskyris. Slogią atmosferą sustiprina autorės citata: „Gyvendami Vokietijoje, Žukai daug keliaudavo, pažino visą pietvakarių kraštą, pasak jų – gražų ir tvarkingą. Išvykdami iš ten matė griuvėsius (po karo miestai buvo atstatyti, lyg nieko ir nebūtų įvykę). Tačiau žmonių gyvenimų, jų likimų griuvėsiai, su kuriais kasdien teko susidurti, pasak Jono Žuko, visam gyvenimui išliko Tėvynę priverstų palikti bėglių atminty“ (Šeduikytė Korienė 2020: 120). Verta pamąstyti, kaip būtų susiklosčiusi Jono Žuko atlikėjiška karjera, jeigu menininko laisvė nebūtų perverta karo ietimi.

Šeštajame skyriuje detaliai pristatomas Jono Žuko gyvenimas ir koncertinė veikla Amerikoje, kuri, tiesą pasakius, nebuvo it rožėmis klota. Apmaudu, jog Žukas anapus Atlanto netęsė pedagoginės praktikos, kuri galėjo duoti ženklius rezultatus.

Itin vertingas septintasis skyrius, kuriame atskleidžiamas Jono Žuko portretas epistoliariniame žanre bendraujant su Marceliu Dupre, su žymiais lietuvių muzikais. Skaitant šį skyrių žvilgsnis krypsta į laiškų išrašus, esančius monografijos prieduose. Juose – susirašinėjimai su Juozu Naujaliu, Vladu Jakubėnu, Kazimieru Viktoru Banaičiu, Antanu Račiūnu, Pranu Sližiu, Jonu Nabažu ir kitais Lietuvos menininkais.

Monografijos tiltas su dabartimi – aštuntasis skyrius, kuriame pristatomas jaunųjų vargonininkų konkursas. Reikia viltis, tikėti ir dirbti, kad Žuko atmintis būtų gyva ir ateityje.

Miela Laureate, nuoširdžiausiai sveikinu! Net neabejoju, jog kuklumo žiedas, išsiskleidęs jumyse, toliau žydės ir nuolat brandins nuostabius vaisius, kuriais galėsime sykiu džiaugtis!

„Die vicesimo octavo Anno Domini duomilessimo vicesimo primo / tres salves laureatrici premii Vytauti Landsbergii Eglė Šeduikytė Korienė et tres laudationes – pro Lituania, pro libertate, pro verbo!“.

Didžiausi sveikinimai ir trys salvės – „Už Lietuvą, už laisvę, už žodį“ – Vytauto Landsbergio premijos laureatei Eglei Šeduikytei Korienei.

Lietuvos muzikos antena