Beata Juchnevič. Veržlumas ir subtili ekspresija orkestro „Trimitas“ sezono atidarymo koncerte

Orkestro „Trimitas“ sezono atidarymo koncertas Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje

Beata Juchnevič. Veržlumas ir subtili ekspresija orkestro „Trimitas“ sezono atidarymo koncerte

Rugsėjo 22 d. Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Leifo Karlssono, pradėjo savo jubiliejinį, jau 65-ąjį koncertinį sezoną. Muzikiniu terminu „Aperto“, reiškiančiu laisvą, atvirą grojimą, pavadintame koncerte orkestras kvietė debesuotą rudens vakarą praleisti klausant žaismingų, virtuoziškų, muzikinio azarto sklidinų užsienio bei lietuvių kompozitorių kūrinių. Orkestro vadovas prof. dr. Antanas Kučinskas teigia, jog šis terminas simbolizuoja kolektyvo meninius siekius – atvirumą naujovėms. Tą įrodo visos sezono koncertinės programos – pasirinkti išties įdomūs, šiuolaikiniai kūriniai, nevengiama muzikinių eksperimentų ar avangardinių kompozitorių.

Koncertą pradėjo amerikiečių kompozitoriaus Johno Corigliano Introitus iš Simfonijos Nr. 3 „Circus Maximus“. Palei šv. Kotrynos bažnyčios sienas išskirstyti instrumentai, sukurdami erdvinio garso efektą, leido tarytum panirti į garso vidų ir pajusti jį oda. Gaila, kad tai buvo tik trumpa vakaro įžanga, nes kūrinys sudomino nuo pat pirmų sąskambių. Galbūt orkestras kada atliks visą J. Corigliano trečiąją simfoniją, o man asmeniškai šis kompozitorius tapo vakaro atradimu.

Koncertą tęsė itin jautrus amerikiečių kompozitorės Julie Giroux kūrinys „Radiant shadows“. Geriausiai kūrinį apibūdina pačios kompozitorės žodžiai: „Meilė ir netektis yra neatskiriamos viena nuo kitos, kaip rankos ir kojos arba letenos ir kailis, (…) netektis yra skausmas, kuris niekada nepraeis, niekada nepagerės. Prarasti artimieji išlieka jūsų prisiminimuose ir yra svarbi jūsų sielos dalis. Iki jūsų gyvenimo galo jie šviečia kaip spinduliuojantis šešėlis, vis dar myli jus iš anapus. Šis kūrinys pasakoja apie tokią kelionę.“ Opusas prasidėjo švelniomis harmonijomis, palydinčiomis paprastą, neoromantinio pobūdžio melodiją. Motyvai subtiliai raizgėsi aplink įvairius pučiamųjų tembrus, atsargiai augo link kulminacijos. Kompozitorė gan kinematografiškai vedė klausą per netekties skausmo labirintus, tarsi ieškodama kažkur giliai juose užslėptos šviesos. Savo ruožtu orkestras „Trimitas“ pakerėjo preciziškumu bei švelnumu, kiekvieną melodiją išdainavo tarsi choras, taip įrodydamas, jog pučiamųjų orkestrui būdingi ne tik galia bei energija, bet ir subtilus jautrumas.

Priešais susirinkusią gausią publiką ir pučiamųjų orkestrą pasirodė klarnetininkas Rimvydas Savickas. Jis atliko dar vieno amerikiečių kompozitoriaus Franko Ticheli koncertą klarnetui su pučiamųjų orkestru. Šis opusas yra tarsi odė didžiųjų XX-ojo amžiaus amerikiečių kompozitorių – Aarono Coplando, Leonardo Bernsteino ir George‘o Gershwino – muzikai. Kompozitorius drąsiai niveliuoja tarp klasikinės koncerto formos, modernių sąskambių ir žymių kūrinių parafrazių, apjungdamas viską į vientisą žaismingo virtuoziškumo bei amerikietiškos muzikos kolorito sklidiną darinį. Pirmoji dalis – „Rapsodija George‘ui“ – užhipnotizavo chromatiniu nenutrūkstamu judėjimu, „vaikščiojančia“ boso linija, džiazui būdingu sinkopuotu ritmu bei harmoninėmis spalvomis, o nuolatinis solisto ir orkestro pokalbis įprasmino klasikinio koncerto idėją. Pagirtinas solisto susikaupimas ir virtuoziškas atlikimas, šio kūrinio solo klarneto partija reikalauja ypatingo pasiruošimo, tad R. Savickas puikiai susitvarkė su užduotimi. Antroji dalis – „Daina Aaronui“ – tartum klasikinės koncerto formos lėtoji padala. Subtili melodija panardino į gilų susimąstymą ir apgaubė ramybe. Klarnetas solisto rankose įgavo naujas spalvas, o apipintas švelnaus pučiamųjų orkestro skambesio padėjo užsimiršti. Kompozitoriaus teigimu, ši padala pradžioje buvo kurta balsui bei turėjo tapti kito kūrinio dalimi. Iš tikrųjų, vokalinis opuso pradas yra ryškiai juntamas. Džiugu, jog solistui pavyko nepamesti pirminės kompozitoriaus idėjos bei klarnetu tarytum išdainuoti besiliejančią melodiją. Trečioji dalis – „Rifai Leniui“ – kaip teigia kompozitorius, it duoklė L. Bernsteino entuziazmui, rodytam visose jo veiklose. Ši padala taip pat išsiskyrė savitu tradicinio džiazo skambesio interpretavimu, o žaismingumu susišaukė su pirmąja padala, taip įrėminant koncertinio ciklo formą.

Pakeliavus po džiazo atspalviais išmargintą Ameriką, neilgam sugrįžome į Lietuvą – orkestras „Trimitas“ pristatė kompozitorės, nacionalinės premijos laureatės Zitos Bružaitės kūrinio „Pasijos“ premjerą. Ši kompozicija – tarsi vientisa kelionė šviesos ir vilties link. Pradžioje eksponuotas motyvas viso kūrinio eigoje lydėjo klausytojus, tarsi suteikdamas jaukų prieglobstį nuo šioje garsinėje kelionėje regimų skaudulių. Tembrines spalvas ir atspalvius nuolat keitęs pagrindinis motyvas laipsniškai judėjo ir augo, kol galiausiai nunešė iki galingų tutti akordų, užliejusių sąmonę ryškia, besiliejančia šviesa. Kompozitorė meistriškai plėtojo medžiagą, įtraukė į muzikinį vyksmą ir nepaleido dėmesio, pasitelkdama įvairias išraiškos priemones, subtilų tembrinį perspalvinimą bei romantinio skambesio harmonijas, maloniai nustebinusias netikėtais posūkiais. Z. Bružaitės kūryba visuomet nuoširdi, kompozitorė nebijo šiuolaikinės akademinės muzikos bendruomenėje dažnai prieštaringai vertinamo jautraus melodingumo ir neoromantinių bruožų, tad drastiškų eksperimentų pilname šiuolaikinės muzikos pasaulyje buvo malonu sustoti, įsiklausyti bei kartu su kompozitore leistis į vilties ir šviesos paieškas.

Sezono atidarymo koncertinę programą užbaigė pirmuoju kūriniu pučiamųjų orkestrui laikomas prancūzų kompozitoriaus Florent‘ Schmitt‘ opusas „Dionysiaques“. Kūrinys nukėlė klausytojus į senovės Graikijoje švęstą dioniziją – vyno ir ekstazės dievo Dionizo garbinimo šventę. Kompozitorius sukūrė ganėtinai programišką muzikinį darinį: šventė prasidėjo ramia žemesnių instrumentų ekspozicija ir jausminga aukštų instrumentų melodija, laipsniškai muzikinis vyksmas intensyvėjo, vaizduodamas įsibėgėjusią puotą, kompozitorius naudojo chromatinius prabėgimus, laužytą ritmą, greitas treles, staigius intervalinius šuolius, tarytum siekdamas atvaizduoti svaigulio sukeltą būseną. Galima pagirti atlikėjus – šis kūrinys reikalauja išties didelio techninio meistriškumo.

Valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ sezono atidarymo koncertas maloniai nustebino įdomiai pasirinkta programa bei precizišku atlikimu, o jautriai „išdainuotos“ lėtos, melodingos koncerto padalos privertė iš naujo peržvelgti pučiamųjų orkestrų atliekamos muzikos specifiką bei suprasti, jog šis instrumentas tinka ne tik veržliems, energingiems kūriniams, bet ir sugeba užburti subtilia ekspresija.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment