Kotryna Lukšytė. „Jaunoje muzikoje“ – lietuviškos elektroakustinės muzikos grynuoliai

Festivalis „Jauna muzika 2021“, Liudas Mockūnas. Foto: Bon Bon Kazlauskaitė

Kotryna Lukšytė. „Jaunoje muzikoje“ – lietuviškos elektroakustinės muzikos grynuoliai

Festivalis „Jauna muzika“, kitais metais švęsiantis savo 30-metį, pastaraisiais metais po „Menų spaustuvės“ stogu sukviečia garso menininkus, tarpdisciplininius kūrėjus, performanso atlikėjus. Jie skatina žiūrovus įsiklausyti į garso objektus ne tik įprastais būdais, bet į patį garsą pažvelgti iš naujų požiūrio taškų, jį patirti pasitelkiant kitus jutimus ir išgyventi daug naujų potyrių. Čia kiekvienąkart galima sutikti dar mažai žinomų, bet labai įdomių jaunų lietuvių garso menininkų. Be to, „Jaunos muzikos“ organizatoriai kasmet sugeba pasikviesti nemažai ryškių ir įdomių užsienio kūrėjų. Štai šiais metais į festivalį atvyko danų eksperimentinės muzikos kūrėjas Jacobas Kirkegaardas ir pasirodė šiuolaikinės muzikos kolektyvai iš Vokietijos bei Suomijos. Kaip ir daugelis renginių, organizuojamų šiais sudėtingais laikais, informacija apie festivalį pasklido pakankamai vėlai – likus maždaug savaitei iki jo pradžios, todėl ir žinia apie jį buvo gana netikėta. Tačiau jo praleisti šiuolaikinės muzikos gerbėjams tiesiog neįmanoma.

Penktadienio vakarą buvo pristatyta grynai lietuviška programa su gausybe jaunų kūrėjų eksperimentų, nemažai suvaldytos improvizacijos, akustinių ir sintetinių garsų sinchronizacijos.

Garso eksperimentai, įvietinta muzika, integrali elektronika, garso architektūra, naujų technikų paieškos jau kurį laiką yra ryški jaunųjų lietuvių kūrybos ir garso tyrinėjimų dalis. Jaunoji karta, užaugusi su šiuo festivaliu ir galinti semtis idėjų iš laisvai prieinamos bene visos pasaulio muzikos bei informacijos apie ją, gavusi paragauti kūrybinės laisvės užsienyje, leidžiasi į garso ekspedicijas, dekonstruoja egzistuojančius muzikinius garsus ir formas, o pasiekę ankstesnių kompozitorių nubrėžtas muzikos ribas, drąsiai jas perlipa ir tyrinėja tai, kas dar netyrinėta.

Vienas tokių kompozitorių, kurį ko gero nuo pat pradžių domino garsas ir kitokios, akademinių standartų neatitinkančios muzikos („antimuzikos“) kūryba, yra Andrius Šiurys. Po dviejų metų pertraukos jo muzika vėl skambėjo festivalyje; būtent jo kūrinio pasaulinė premjera ir pradėjo penktadienio vakaro koncertą. Galima suprasti iš kur atsirado ši pauzė: pastarieji pora metų kompozitoriui buvo labai užimti – jis aktyviai darbavosi su gausybe teatro, kino ir tarpdisciplininio meno projektų ir menininkų (garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“, prie kurio kūrimo jis prisidėjo, praėjusiais metais buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, o paties A. Šiurio aktyvi kūrybinė veikla buvo įvertinta Jaunojo kompozitoriaus apdovanojimu), taip pat gausiai užsiėmė ir individualia kūryba. Būtent pastarojoje, nesaistomoje meninių kompromisų, kompozitorius įsileidžia klausytojus į savąjį, šiurrealistinį pasaulį. Jame gausu absurdo ir humoro, keistų, savitų skambesių ir formų, atsistiktinumų, dekonstrukcijų, siurrealizmo, poezijos. Jo muzika gali veikti tarsi mediumas tarp egzistuojančio ir menamo (sapnuojamo, buvusio laiko ir pakitusių erdvių ar tiesiog įsivaizduojamo) pasaulių. Dažnai tai pasireiškia ne tik garsiniais eksperimentais, bet ir dekonstruktyviu požiūriu į formą.

Tad leiskimės į penktadienio vakarą pristatytos kūrinio „šiurrealistique“ premjeros patirtį.

Kūrinio esmė – Liudo Mockūno laisva improvizacija kalbinamas saksofonas, persipinantis su alteruotais garso įrašais, paimtais iš kasdienio, mums gerai pažįstamo pasaulio. Šie įrašai – tai užfiksuoti ir perdirbti realaus pasaulio garsovaizdžiai. Pavyzdžiui, vandens garsai (pastarieji pasirodė net keletą kartų), žagsėjimas ar kosėjimas, televizijos laidų epizodai, pop ar klasikinės muzikos įrašai ir t. t. L. Mockūnas ir jo saksofonas šiuos inkliuzus apipynė pusiau suvaldytomis laisvomis improvizacijomis – kaip festivalio vadovas kompozitorius Arturas Bumšteinas įvardijo, tai buvo tarsi atsitiktinai radijuje pagaunamos bangos, o L. Mockūnas – tarsi jomis sklendžiantis banglentininkas.

Kūrinyje, kaip nurodoma festivalio programoje, atsisakoma tradicinių muzikinės minties plėtojimo būdų, todėl kaip klausytoja vis sau primindavau stengtis jos ir negaudyti. Tačiau, nors ir tradicinio naratyvinio vystymo rasti negalime, muzika vis vien plėtojama labai lineariai, o savita dramaturgija, visgi, egzistuoja. Ji turi labai konkrečias taisykles, kurių mes, kaip klausytojai, nelabai galime ir apčiuopti (kaip vėliau atskleidė garso režisierius Ignas Juzokas, L. Mockūno partitūra yra pagrįsta 43 literatūrinėmis frazėmis). Garsovaizdžiai turėjo labai aiškias ribas, o ir improvizacijos nebuvo vien „iš ausies“ priderinamos prie elektronikos. Mažų dramatinių epizodų aptikti galima, bet jie įsipina į vystymą, jų pradžia ir pabaiga išnyksta ir susiniveliuoja į vientisą liniją. Kaip bebūtų, į šį kūrinį nereikia žiūrėti su dramaturginio pakilimo, išrišimo ir nusileidimo lūkesčiu, bet stengtis išsilaisvinti nuo formos paieškos (ko padaryti šio rašinio autorei, akivaizdu, nepavyko). „Šiurrealistiką“ reikia patirti ir klausytis dabarties momentu.

L. Mockūno interpretacija yra viena iš reikšmingiausių kūrinio egzistavimo dalių. Atlikėjas sugebėjo labai dinamiškai, „be siūlių“ integruoti skirtingas atlikimo technikas ir skirtingus instrumento charakterius į vientisą muzikos pluoštą. Vienalypis gyvo saksofono garso ir elektronikos judėjimas kuria tai, ką kūrinio aprašyme autorius įvardija kaip vaizdinius, atsirandančius apjungiant pažįstamus ir įsivaizduojamus, pasąmoninius reiškinius.

Taigi, kas tas šiurrealizmas? Ko gero, tai yra muzika, turinti savo taisykles, savą, nepriklausomą logiką, subjektyvią autoriaus realybę. Tai tikrovės ir iliuzijos sintezė, kuomet tai, kas tikra (garsovaizdžiai), susidūrę su fantazija, yra vientisas, siurealistinis patyrimas.

Kaip minėjau šio teksto pradžioje, kiekvienais metais „Jaunoje muzikoje“ galima atrasti dar negirdėtų lietuvių eksperimentinės muzikos grynuolių. Tokiu man šįkart ir tapo Gediminas Stepanavičius. Tai kontrabosininkas ir elektroninės muzikos kūrėjas, po studijų Amsterdame vis aktyviau įsitraukiantis į Lietuvos šiuolaikinės muzikos sceną. Jis „Studijoje III“ savo eksperimentais vertė kontraboso skambesį į elektronines garso „sferas“. Elektroakustinėje improvizacijoje kontraboso garsais kuriamos tam tikros hormoninės bazės, iš kurių lėtai plėtojama elektroniniai virpesiai, pamažu užvaldantys visą „sferą“. Pirmoji „sfera“ buvo šviesiausia – akustiniu instrumentu pagrįstas mažorinis laukas virto neskubiomis skaidriomis elektroninėmis bangomis. Kūrinio viduryje tamsesni, disonasiskešni sąskambiai persipynė su šaižesniais, netikėtai atsirandančiais garsais. Pabaigoje vėl grąžinama šviesesnė atmosfera su sodresniu, pilnesniu skambesiu. Kaip bebūtų, šis tridalumas vos įžvelgiamas ir pats kūrinys nėra dramatiškai kontrastingas; tokie „sferų“ šviesumo pokyčiai atsiranda ir pranyksta kaip lėtai ir dinamiškai besikeičiančios būsenos. Į kiekvieną iš jų reikia įsiklausyti ir joje būti, pasineriant į naujus garso atradimus.

Pakeliavus elektroakustinės muzikos „sferomis“ vėl grįžtame į žemę, ir „Juodojoje salėje“ jau girdime „Ambulance on Fire“ parengtą programą. Šis kolektyvas pavasarį išleido savo debiutinį mini-albumą, pavadinimu „Ambulance on Fire“ ir nuo tada labai aktyviai rengia pasirodymus. Duetą sudaro dvi muzikantės – Jūra Elena Šedytė ir Mėta Gabrielė Pelegrimaitė. J. E. Šedytė už projekto ribų žinoma kaip kompozitorė (ji, kaip ir A. Šiurys, prisidėjo prie jau minėto „Glaisto“ kūrybos), garso menininkė, bei, ko gero, aktyviausia eksperimentinio vokalo atlikėja Lietuvoje. M. G. Pelegrimaitė atkeliavo iš džiazinės aplinkos ir jau pakankamai ilgą laiką aktyviai reiškiasi šiuolaikinės eksperimentinės muzikos scenoje. Menininkės į savo kūrybą mėgsta įtraukti ir kitų, dažniausiai vizualiųjų menų atstovus. Šįkart – tai dizainerės Mortos Nakaitės kurti kostiumai ir scenografija, papildantys muziką savita interpretacija, kurioje dominavo sterili, popieriaus faktūros balta spalva. Koncerte buvo galima išgirsti albumo kūrinius, papildytus sodresniu skambesiu, bei naujų, leidinyje nepatalpintų kūrinių. Energijos kupinas pasirodymas priartina klausytoją prie populiariosios muzikos ribų, tačiau jų toli gražu neperžengia. Jame gausu netikėtų sprendimų, šaižių vokalo technikų, netolygių muzikinių gijų. Pavyzdžiui, ironiškas kūrinys apie sveiko gyvenimo būdo rutiną, elektroninės šokių muzikos, žemų dažnių pagalba kuria augančio nerimo atmosferą. Arba, viduryje koncerto suskambęs kūrinys „Flute In Da Hood“ elektronikos pagalba tapo polifoniniu, kone renesansiniu kūriniu. Žinoma, gausu ir įvairių balso eksperimentų, kurie, kartu su natūraliai švelniu J. E. Šedytės tembru praplečia tekstūrinį ir bendrai – garsinių patyrimų lauką. Po visų solo pasirodymų, duetas penktadienio vakarui įpūtė naujos energijos.

„Jaunos muzikos“ scena kiekvieną kartą nustebina naujais ir negirdėtais garsais ir naujomis muzikinėmis patirtimis. Šis vakaras, akivaizdu, nenuvylė ir kiekvienas nebijantis muzikos eksperimentų, galėjo atrasti čia sau artimą muziką – ar tai būtų tikrovę ir iliuziją jungiantys garsovaizdžiai, ar elektronikos virpesiai, ar energingas balso ir elektronikos šokis.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment