17 Rgs Goda Marija Gužauskaitė. „Iš tamsos į šviesą“: kitokia šiuolaikinė muzika, prisimenant Černobilio katastrofą
Styginių orkestro „Kremerata Baltica“ koncertas „Iš tamsos į šviesą“, skirtas paminėti 35-asias Černobylio katastrofos metines, kaip ir daugybė renginių pandemijos laikotarpiu, buvo įrašytas tuščioje salėje, stebint tik nacionalinio transliuotojo kameroms bei vėliau – už televizorių ir kompiuterių ekranų sėdintiems klausytojams. Pasak styginių orkestro koncertmeisterio, smuikininko Džeraldo Bidvos, toks, pandemijos suvaržymų padiktuotas koncerto formatas turi tiek savų pliusų, tiek ir minusų – grojant tuščioje salėje jaučiamas mažesnis koncertinis jaudulys, tad atlikėjai gali labiau susikoncentruoti į grojamą muziką. Kita vertus, tokio koncerto metu nėra jokio grįžtamojo ryšio iš žiūrovų, o pastarieji, klausydamiesi koncerto namuose, bet kurią akimirką gali perjungti „kanalą“. Tai jausdami, muzikantai kaip niekada ankščiau stengiasi groti taip, kad kuo labiau prikaustytų klausytojo dėmesį.
Koncerto idėja ir programa buvo brandinama kartu su kompozitore Silvija Miliūnaite-Bliūdžiuviene – su jos kūryba orkestrą sieja jau kurį laiką besitęsianti draugystė. Pasak kompozitorės, Černobylio atominė avarija ją domino visada – įvykių eiga, žmonių prisiminimai, tolimesnės katastrofos pasekmės. Šiais metais, minint 35-ąsias šios didžiausios žmonijos istorijoje branduolinės avarijos metines, ir gimė idėja surengti kompozitorės autorinio koncerto programą, skirtą paminėti būtent šią svarbią datą. Orkestras „Kremerata Baltica“, nors ir mažesne, tik iš lietuvių muzikų sudaryta sudėtimi, su džiaugsmu ėmėsi projekto. Koncerto koncepcija ir programa nuo pat pradžių patraukė viso orkestro susidomėjimą ne tik dėl sklandaus bendradarbiavimo su kompozitore, bet ir dėl kolektyvo meninių tikslų – visuomet teikti pirmenybę jaunųjų kompozitorių kūrinių premjeroms, kad jos būtų tinkamai atliktos ir pristatytos pasauliui.
Programa „Iš tamsos į šviesą“ pradeda S. Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės 2019 m. kūrinys – Koncertas smuikui ir styginių orkestrui. Nors iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad kūrinys yra plėtojamas kiek šabloniškai – pradžioje skambantis tylus styginių unisonas nuosekliai perauga į sekundą, kurią netrukus papildo kvartos intervalas, tačiau ilgainiui tampa aišku – kompozitorė yra tikra nuoseklaus plėtojimo meistrė, kuri geba įtaigiai perteikti muzikinę mintį, pasitelkiant tik tas muzikines priemones, kurios tam yra tinkamiausios. Kitaip, nei tradiciniuose minimalistinio stiliaus kūriniuose, koncertas smuikui ir styginių orkestrui pasirodė itin turtingas muzikine medžiaga, jos plėtojimo variantų gausa bei išraiškos priemonėmis. Klausantis kūrinio susidarė įspūdis, tarsi opusas yra plėtojamas iš kelių intervalinių ląstelių, kurios panaudotos skirtingos muzikinės medžiagos kontekstuose įgauna vis kitokią prasmę. Maloniai nustebino, kad muzikinės medžiagos plėtojimo tėkmė pasirodė itin kūrybiška, nenuspėjama net ir nemažai šiuolaikinės muzikos klausiusiai ausiai. Pasak smuikininko Džeraldo Bidvos, tai, kad šis kūrinys parašytas meistriškai, atskleidžia ne tik patogiai parašytos solisto ir orkestrantų partijos, bet ir tai, kad šią muziką norisi tiek groti, tiek ir klausyti dar ne vieną kartą.
Toliau koncerto programoje nuskambėjo kūrinys „Black Grass Town“ styginių orkestrui Černobylio aukoms atminti. Nors opusas buvo parašytas dar 2019 m., jo premjera įvyko būtent šio koncerto metu. Atsižvelgiant į dedikaciją, nenustebino kūrinio pradžioje pasirinktos muzikinės raiškos priemonės – styginių tutti glissando grojimo technika. Šiuo atžvilgiu kūrinio pradžia pasirodė kiek šabloniška, primenanti Kšištofo Pendereckio legendinį kūrinį 52 styginiams instrumentams (1960), skirtą Hirošimos aukoms atminti. Kita vertus, ši grojimo technika yra gana paveiki ir taikliai perteikianti atominio sprogimo katastrofos siaubą. Toliau kūrinys organiškai plėtojamas naudojant kompozitorės mėgstamą didžiosios sekundos motyvą, ilgų tęsiamų natų sluoksnį viršutiniame styginių registre bei trumpus orkestro koncertmeisterio solo intarpus. Lyginant šį opusą su Koncertu smuikui ir styginių orkestrui, kūrinys pasirodė kur kas paprastesnis ir kiek lengvesnis muzikinio turinio atžvilgiu. Kita vertus, ir šiame opuse yra aiškiai jaučiama kompozitorės muzikinės medžiagos plėtojimo meistrystė, naudojant kūrėjai artimą minimalistinį muzikos stilių bei jam tinkančias išraiškos priemones.
Programoje taip pat dar vienas premjerinis kūrinys, davęs ir bendrą programos pavadinimą –„Iš tamsos į šviesą“ sopranui solo ir styginių orkestrui. Solo partiją atliko sopranas Viktorija Miškūnaitė, kuri kompozitorės teigimu buvo pasirinkta kaip geriausiai gebanti išpildyti nelengvą šio opuso solinę partiją. Nors kūrinys parašytas 2021 m., savo skambesiu jis priminė tik ką nuskambėjusius, ankstesnių metų kompozitorės opusus – minimalistinis minorinės tercijos triolių judėjimas styginiuose, ilgai besitęsiančios natos solinėje partijoje bei visą muzikinį audinį palaikanti bosinė linija. Kita vertus, kūrinys iš tiesų maloniai klausosi ir neabejotinai galėtų suteikti atgaivą kiekvienai šiuolaikinės muzikos koncerto programai, tačiau šio koncerto kontekste opusas skambėjo kiek slogiai – buvo sunku klausytis jau trečio iš eilės, panašaus skambesio kūrinio.
Ketvirtasis kūrinys – „Drive for Life“ smuikui, violončelei ir styginių orkestrui. Šis, kaip ir prieš tai nuskambėjęs – 2021 m. kompozitorės subrandinta premjera. Solo violončelės partiją atliko Giedre Dirvanauskaitė, o solo smuiko partiją – D. Bidva. Kitaip nei ankščiau nuskambėję kūriniai, šis prasidėjo kiek netikėtai – smuiko grojami flažoletiniai glissando, violončelininkės tai pagreitėjančios, tai sulėtėjančios pizzicato ritminės figūros bei orkestro muzikantų tylus, smulkia tremolo technika ir į instrumentų korpusus barbenančių pirštų bildesiais sukeliamas paslaptingas šnarėjimas kūrė mistišką nuotaiką. Kūrinys pasirodė itin dinamiškas, naratyvus, todėl paveikus ir prikaustantis klausytojo dėmesį. Kompozitorės naudojamos muzikinės išraiškos priemonės ir atlikimo technikos itin tiko perteikti kūrinio pagrindinę mintį, kuri sprendžianti iš kūrinio pavadinimo, neabejotinai atspindi nuolat kunkuliuojančią ir niekada nesustojančią gyvenimo tėkmę.
Apžvelgiant koncerto programą norisi pastebėti, kad visi kūriniai parašyti itin meistriškai tiek instrumentų išmanymo, tiek ir kompozicinės technikos įvaldymo bei pajautimo prasmėmis. Nors muzika turi ryškų minimalistinį braižą, naudojamomis triolių ritminėmis figūromis kartais kiek primenanti amerikiečių kompozitoriaus Philipo Glasso kūrybą, o kartais vis tai šen, tai ten sužėrinčiomis specifinėmis harmoninėmis spalvomis ir į estų kompozitoriaus Arvo Pärto kūrybinius atoaidžius, Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės kūriniai turi unikalų stilistinį braižą, pasižymintį muzikinės medžiagos paprastumu ir itin kūrybišku, klausytojo dėmesį prikaustančiu jos išplėtojimu. Koncertas smuikui ir styginių orkestrui pasirodė, ko gero, solidžiausias iš visų koncerto programos kūrinių. Tuo tarpu „Drive for Life“ solo smuikui, violončelei ir styginių orkestrui – pats dinamiškiausias, o kartu ir – pats „netipiškiausias“, labiausiai išsiskiriantis iš koncerto programoje skambėjusių opusų. Kiti du – „Black Grass Town“ styginių orkestrui ir „Iš tamsos į šviesą“ sopranui solo ir styginių orkestrui – taip pat simpatiški, tačiau kitokio muzikinio svorio, tad, manau, puikiai tinkantys atlikti ir kituose šiuolaikinės muzikos koncertuose, greta kitų kompozitorių kūrinių.
Apibendrinant, norisi pasidžiaugti, kad Lietuvoje turime jaunosios kartos šiuolaikinės muzikos kompozitorę, kuri nebijo muzikines idėjas išreikšti per minimalistinės muzikos motoriškumą ir paprastumą, naudojant tik tas muzikinės išraiškos priemones, kurios jai atrodo būtinos. Ši kompozitorė nebijo būti „nušvilpta“ už „šiuolaikinių“ muzikos atlikimo technikų ar kitų „būtinybių“ ignoravimą, tačiau atvirkščiai – sąmoningai pasirinkusi jos muzikines mintis geriausiai atskleidžiančią minimalistinės muzikos pasaulėjautą, tvirtai žengia savo kūrybos keliu. To norisi palinkėti ir kitiems jauniesiems Lietuvos kompozitoriams, o Silvijai Miliūnaitei-Bliūdžiuvienei – didžiausios kūrybinės sėkmės ir naujų solinių koncertų su tokiais puikiais atlikėjais, kaip kad styginių orkestras „Kremerata Baltica“!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra