Algimantas Kubiliūnas. „Tik kurdamas esi laisvas“. Laisvas pamąstymas

09 Rgs Algimantas Kubiliūnas. „Tik kurdamas esi laisvas“. Laisvas pamąstymas

Šį aforizmą, ar panašų į jį, esu seniai girdėjęs, bet anksčiau niekada nekreipiau dėmesio ir niekada nesusimąsčiau. Dabar gi, jį išvydęs, suklusau… Manau, kad mintį galima įvairiai traktuoti, daug kalbėti, aiškinimams rasti įvairiausių argumentų, tačiau, jei aistringai apie tai bus kalbama, kils pavojus susiformuoti banaliems teiginiams, nes ir pats aforizmas skamba šiek tiek ir arogantiškai, ir arti banalumo ribos.

Kūryba yra menininko gyvenimo būdas. Fizinio gyvenimo būdas. Visas kūrėjo gyvenimas, mąstymas ir visa veikla turi būti nukreipta į kūrybą. Kūryba „kentės“, jei menininkas pavers ją lygiaverte kažkokiems kitiems „svarbiems“ užsiėmimams. Žinoma, dėl įvairių priežasčių, yra kūrėjų, patekusių net ne savo noru ir į tokią situaciją, tačiau šį kartą norisi kalbėti ne apie juos, o apie kūrybos ir vidinės laisvės santykio problemą. Apie mintį, kurią siūlo aforizmas. Taigi, kurdamas esi laisvas… o kūryba reikalauja pasišventimo ir laiko. Ypač laiko. Tai patvirtina gausybė faktų iš kompozitorių gyvenimo.

Menininkas kuria netgi miegodamas! Taip taip. Kūrėjui kūryba yra tarsi jungas, kurį kažkas, kažkodėl užritina ant pečių, ir žmogus įžengęs į šį kelią, nebegali jo atsikratyti visą gyvenimą. Jei tokie žmonės prievarta atskiriami nuo kūrybos, jie patiria moralinę traumą. Net jam pačiam nežinomų vidinių jėgų skatinamas, žmogus kūrybos imasi tik savo noru. Tad ar galima teigti, kad žmogus, atsiduodamas kūrybai, tampa savotišku vergu? Kažkokiu aspektu tampa nebelaisvas? O kai kas teigia, kad tik kurdamas žmogus išlaisvina save… o nuo ko? Taigi, atsiduriame ties kūrybos ir laisvės problema, kurią jaučia ir bando spręsti visų laikų kūrėjai.

Laisvės neįmanoma visiškai objektyviai, išsamiai viena sąvoka apibrėžti, ji – daugialypė, daugiasluoksnė, apie ją galima kalbėti ir vertinti įvairiausiais aspektais: politine prasme (valstybės, visuomenės atžvilgiu), saviraiškos (kūrybos atžvilgiu), netgi vyro ir žmonos laisvė šeimoje (pavydo nebuvimas, pasitikėjimas, pagarba, supratimas, kad partneris gali turėti ir savo dvasinę, nuo visų, netgi nuo sutuoktinio, paslėptą sielos kertelę). Laisvė skirtingose gyvenimo sferose, skirtingose žmogaus veiklos srityse reiškiasi skirtingai, tačiau visa tai tarpusavyje susiję, visi aspektai vienas kitą papildo, vienas kitą sąlygoja, o kūryboje vidinės laisvės jausmas kurti, reikšti ir skleisti savo mintis, yra viena svarbiausių, jei ne svarbiausioji sąlyga. Be vidinės laisvės jausmo, negali būti tikros, nuoširdžios kūrybos.

Šioje vietoje knieti pamąstyti apie tai, ar egzistuoja absoliuti laisvė? Friedrich Nietzsche yra pasakęs: „dvasiškai laisvu žmogumi aš labiau trokštu būti, nei galiu juo būti“, lyg teigdamas, kad visiška, sterili dvasinė laisvė tikriausiai neįmanoma. Dvasinę laisvę (ir ne tik dvasinę) visada varžo antstatas: moralinės nuostatos, gyvenimiški įpročiai, įstatymai… Fantazuojant galima pridurti: tik Šėtonas turi absoliučią laisvę, be jokių įsipareigojimų bet kam, o žmogaus (o gal net ir Dievo!) laisvę pirmiausiai varžo moralinės nuostatos…

Kas žmogų daro dvasiškai nelaisvą? Vienas iš daugelio grubių, pirmųjų dvasinės nelaisvės formavimo veiksnių, gali būti vaikystėje griežtas moralinis auklėjimas, „kareiviška disciplina“, „gražių“ manierų diegimas, ugdantis žmogaus vidinę savikontrolę, sakomų žodžių ir elgesio savistabą. Taip ugdomas moralus, buityje „kultūringas“, o gal priešingai – cinikas, į viską žvelgiantis be galo kritiškai, gal ir su užslėpta vidine panieka aplinkai, rafinuotas žmogus. Toks žmogus vidiniai dvasiškai surakintas ir tvirtas: iš anksto žino kaip elgtis, kaip reaguoti į aplinkybes, iš anksto žino kaip ką vertinti. Tokie žmonės gali būti geri savo profesijos žinovai, specialistai, tačiau, esu įsitikinęs, jie tikriausiai nepajėgūs tapti tikraisiais (pabrėžiu: tikraisiais!) kūrėjais, stichiško, laisvos dvasios jausmo reiškėjais, nes iš anksto žino „kas kaip yra ir kaip turi būti“ ir jų suvokiamas pasaulis juos visiškai tenkina.

Taigi, kurdamas žmogus yra laisvas ar ne?
Taip. Kūrėjas vidiniai, su visomis moralinėmis nuostatomis, turi būti laisvas, nes tik vidinės laisvės moralinės nuostatos įprasmina kūrybą. Tai suvokti labai svarbu. Moralė ir prasmė – neatskiriami dalykai.

Kūryba kaip kirminas, kuris graužia, neramina… Neseniai skaičiau internete straipsnį apie tai, jog mokslininkai (matyt, psichologai) nustatė, jog aukšto prigimtinio intelekto, taigi iš prigimties galbūt kūrybingi žmonės, buityje, privačiame gyvenime dažnai yra nelaimingi, jų asmeninis gyvenimas neretai būna nenusisekęs, labai dažnas jų dėl kažkokių objektyvių ar subjektyvių priežasčių nesugeba realizuoti savo gabumų, nors mato, suvokia, mąsto giliau, nei eilinių poreikių ir sugebėjimų žmonės. Iš antrosios pusės, kai kurių menininkų, galbūt, visada „proto bokštais“ taip pat nepavadinsi, tačiau pastebėta, kad kūrėjai yra labai jautrūs vidiniai, vidinė laisvė leidžia kūrėjų dvasiai jautriai rezonuoti į minimalius gyvenimo pokyčius, vėliau galinčius tapti svarbiais ateities reiškiniais. Vokiečių kompozitorius Hansas Eisleris, kalbėdamas apie Arnoldo Šionbergo kūrybą, pastebėjo, kad A. Šionbergo kūryba XX a. pradžioje išreiškė tuos jausmus, kuriuos žmonija turės išgyventi dar tik po kelių dešimtmečių: bombų slėptuvių, sirenų gausmą, mirtį ir t. t. O dailininkas Edvardas Munkas „Šauksmu“ (1895) ar nenusakė artėjančio XX amžiaus dvasinių kataklizmų? („E. Munkas sakosi vaizduojąs ne ką kita, tik šauksmą, sielos dejonę, kurią jis girdįs nuolatos ir visur“. L. Šepetys „Modernizmo metmenys“, psl. 83).

Taigi, dar kartą galime paklausti, ar žmogus kurdamas yra laisvas?
Vienas aspektas akivaizdus: net mūsų laikais kūrėjas gali būti varžomas politinių ir kitokių ideologijų, užsakomais kūriniais kūrėjas gali būti spraudžiamas į kūrybinių technologijų rėmus… Galų gale dažnai kūrėjo laisvę efektingai pančioja duonos kąsnis. Bet būtina pažymėti, jog kūrinių aukštą meninę vertę lemia ne vien menininko vidinės laisvės pojūtis kūrybos metu, o vertei įtaką daro ir talentas, amato įvaldymo lygmuo. Analogiškai tikriausiai taip pat niekas negalėtų pasakyti, kiek yra laisvas gydytojas, bendraudamas su pacientu, buhalteris, analizuodamas metų ekonominius balansus ir pan. Taigi, į klausimą, ar žmogus kurdamas yra visiškai laisvas, vienareikšmiško tvirto atsakymo turbūt nėra.

Romantiškos sielos, nepatyrusiems žmonėms aforizmas „Tik kurdamas esi laisvas“ atrodo labai žavus, viliojantis, prasmingas, dvelkiantis kerinčia paslaptimi. Ne vienam, šiek tiek daugiau išprususiam žmogui, kūryba gali būti saldi svajonė. Manau, tuo aforizmu tikriausiai tiki daugelis ne kūrybos sferos žmonių. Ir tegu tiki. Toks tikėjimas yra gražus, skatinantis svajoti, kurti.

Kurdamas žmogus dirba. Kūryba yra darbas, sunkus triūsas. Pridėkim dar išmintį: „kuo daugiau taisyklių žinau, tuo esu laisvesnis“. Šią mintį galima interpretuoti taip pat įvairiai: tarkim, tada neliks visiškos laisvės, nes taisyklės vis vien varžys, jos taps kažkokiu barjeru. Taisyklių gausa (jei jos yra vienos sistemos segmentai) plečia jų apibrėžtoje srityje veikimo erdvę, sąlyginai teikdamos didesnę veikimo laisvę, tuo pačiu ir riboja, neleisdamos veikti už taisyklių galios ribų. Taigi, laisvas tapsiu tik tada, kai sugebėsiu, galėsiu jas laužyti. O aplinkai (nei paskiriems asmenims, nei visuomenei apskritai) nusižengimas taisyklėms labai nepatinka. Į taisyklių laužytojus visuomenė visada žvelgia nepasitikinčiai, kreivai. Dėl to aforizmą „Tik kurdamas esi laisvas“ papildžius mintimi apie taisyklių laužymą, jis skambėtų truputį arčiau tiesos ir būtent taip: „Tik kurdamas ir peržengdamas taisykles esi laisvas“. O peržengti taisykles ne taip ir paprasta. Tai maištas ne tik prieš aplinką, bet ir prieš save patį. Dėl to kyla kitas, retorinis, be galo svarbus klausimas: ar lengva būti laisvam?

P. S.

• Friedrich Nietzsche: „…dvasiškai laisvu žmogumi aš labiau trokštu būti, nei juo galiu būti“.
• Jacques Philippe“: „Žmogus vidinės laisvės įgyja tiek, kiek jame stiprėja tikėjimas, viltis, meilė…“
• Immanuel Kant: „Kuo daugiau įpročių, tuo mažiau laisvės…“
• Joseph Murphy: „Vidinis pasaulis yra vienintelė kuriamoji jėga…“

Lietuvos muzikos antena