Viltė Žakevičiūtė. Pasivaikščiojimas po miestą. Sąmoningai be tikslo

06 Rgp Viltė Žakevičiūtė. Pasivaikščiojimas po miestą. Sąmoningai be tikslo

Liepai užleidžiant vietą paskutiniam vasaros mėnesiui, rugpjūčio 1-ąją Lietuvos kompozitorių sąjungoje Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ pristatė pirmąją savo vinilinę plokštelę pavadinimu „Flaneur“. Joje – trys autoriai ir trys nauji kūriniai. Ypatingas dėmesys skirtas prancūziško žodžio flaneur (arba – „miesto bastūnas“) interpretacijai ir po miestą be konkretaus tikslo vaikščiojančio žmogaus filosofiniam paveikslui. Išvengiant efemeriškumo koncerte-pristatyme svečiavosi ir miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec. Ji pagelbėjo klausytojams geriau ir plačiau suprasti flaneur reikšmę, šį terminą akcentuodama urbanistinių procesų kontekste. Po itin išsamaus antropologės pranešimo, labai norėjosi visa tai išgirsti muzikoje. Kadangi vinilinėje plokštelėje atsidūrusius kompozitorių Dominyko Digimo, Juliaus Aglinsko ir Ramūno Motiekaičio kūrinius vienija bendra idėja, buvo smalsu, kaip gi sekėsi suprasti ir atskleisti kiekvieno jų individualų bastūnišką santykį su Vilniaus miestu ir kaip kiekvienas kūrėjas šį reiškinį interpretavo muzikoje.

Pirmiausia koncerte skambėjo Juliaus Aglinsko kūrinys „tylūs atspindžiai“. Kadangi kompozitoriaus kūrybos stilius nuoseklus, užtenka bent šiek tiek susipažinti su autoriaus kūryba, kad būtų įmanoma nuspėti, ko tikėtis ir šį kartą. Kūriniu dar kartą atskleidžiamas kompozitoriaus gebėjimas muzika perteikti jautrias, romantiškai melancholiškas emocijas. Įsivaizduojant, koks miesto bastūnas galėtų klausytis tokios muzikos, manau, nedvejojant sakyčiau – mąslus ir šiltai naivus romantikas. Kūrinyje subtilūs konsonansai lėtai skleidžiasi laike. Muzikinės dramaturgijos kūrinyje mažai arba ji vos pastebima. Nėra audrų, kulminacijų. Tarsi sakinys po sakinio muzikinės mintys dėliojamos be konkretaus tikslo kažkur nukakti. Tikrasis flaneur! Tiesa, Aglinskas teigia, kad vaikščiojimas jam jau yra kūrybinis procesas. Ir iš tiesų, klausantis Juliaus muzikos ji labai sava, žemiška ir labai reikalinga. Ji graži ir priverčianti susimąstyti. Lygiai taip skatinanti kažkur vaikščioti. Vaikščioti, mąstyti, svajoti, stabtelėti ir vėl vaikščioti…

Ramūno Motiekaičio kūrinyje nestigo kompozitoriaus mėgstamų ir, matyt, natūraliai kylančių filosofinių apmąstymų. Kūrinio pavadinimas „1997-ieji regi mane“ yra aliuzija į Tomo Transromerio eilėraštį „Prisiminimai regi mane“. Atrodo, tai pats asketiškiausias filosofiškiausias ir galbūt nepatogiausias (gerąja prasme) kūrinys vinilinėje plokštelėje. Kaip teigia autorius, į praeitį nesugrįžtama, tačiau ji rekonstruojama pagal dabarties poreikius, o tai, kas matoma dabar, yra matoma per prisiminimų prizmę. 1997-ieji kūrinio pavadinime minimi ne šiaip sau. Šie metai yra tarsi simbolis, kuris žymi kompozitoriaus brandą, savitus atradimus, kurie, kaip galima suprasti, kūryboje lydi iki šiol. Kūrinio atmosfera kurta pasitelkiant minimalias, bet raiškias priemones. Viena jų – styginių instrumentų stryko keitimas plonomis medinėmis lazdelėmis tarsi tęsiant kūrinio violončelei ir styginiams „(Ne)išsipildymas“ (2020) idėją. Opuse nemažai tylos, o nebylios pauzės kviečia įsiklausyti. Net jei kompozitorius nepataikauja nei sau, nei klausytojui, grožis ir jį provokuojantis jausmas autoriui yra svarbūs ir prasmingi.

Dominyko Digimo „sensescape“ paliko įspūdį kaip homogeniškiausias vinilinės plokštelės kūrinys. Skambant kūriniui minty sukosi klausimai, į kuriuos sudėtingai sekėsi atrasti atsakymą. Ar įmanoma atsiriboti nuo emocijos? Jausmo? Ar galima kalbėti tiesiog apie muziką? Be abejonės taip, bet ne šį kartą. Dominyko muzika taip pat labai graži. „Sensescape“ nebuvo eksperimentas. Greičiau tai dar vienas puikus opusas kompozitoriaus kūryboje. Apibūdindamas kūrinį Dominykas kalba apie nuolatinės kaitos ir monotoniškumo fenomenų paradoksą. Net ir atliekant kasdienius veiksmus, kurie žmogaus gyvenime sukuria monotoniją, jie nėra tokie patys, nes aplinka keičiasi. Aplinkos pasikeitimo nepastebime, tačiau jį patiriame. „Lauke esantys garsiniai įvykiai nugula mūsų atmintyje“, todėl kompozitorius apie savo kūrinį sako, kad „„sensescape“ yra tarsi daug skirtingų permatomų tos pačios vietos fotografijų, sudėtų viena ant kitos“. Dominyko kūrinys išsiskyrė neišsiskirdamas. Paradoksaliai. Tiesiog to tikėjausi. Paveikaus kūrinio, liekančio atminty dar ir dar.

Visus tris kompozitorius vienija gebėjimas ir noras įsiklausyti tiek į save, tiek į mus visus supančią aplinką. Panašumai šių trijų autorių kūriniuose gana akivaizdžiai pastebimi atkreipiant dėmesį į estetiką, stilistiką, kuriamą atmosferą. Muzikos dėka pavyko suprasti, kad kiekvieno autoriaus santykis su Vilniaus miestu yra intymus, ir labai individualus, nebūtinai kiekvienam taip paprastai suprantamas. Ko gero, didžiausią įspūdį palieka muzikos poetiškumas, mąslumas ir savitas uždarumas. Tai nėra muzika ekstravertams, ji per trapi.

Norisi pasidžiaugti, kad „Flaneur“ ansambliui „Synaesthesis“ svarbi ne tik dėl to, kad tai pirmoji kolektyvo vinilinė plokštelė. Tai ir ypatingos draugystės bei bendradarbiavimo su trimis kompozitoriais rezultatas. Ko gero, galima teigti, kad dėl to šis koncertas-pristatymas buvo asmeniškai svarbus kiekvienam ansamblio nariui. Skoninga vinilinės plokštelės išorė nuteikia pozityviai. Ir ne be reikalo. „Flaneur“ savy talpina tris gražius ir profesionaliai atliktus kūrinius. Tikėtina, kad ši plokštelė – tik puikus startas ir ateityje sulauksime ne vienos prasmingos tokio pobūdžio idėjos įgyvendinimo.

Lietuvos muzikos antena