29 Lie Goda Marija Gužauskaitė. Opera-garsinis pasivaikščiojimas „Nidos mokyklos kronika“
Šių metų vasara Lietuvos gyventojus ir svečius lepina ne tik šiltais orais, bet ir kultūrinių renginių gausa. Dėl rudenį, žiemą ir pavasarį buvusių griežtų COVID-19 pandemijos suvaržymų neįvyko daugelis kultūros renginių, kurie nusikėlė į vasarą, kuomet ne tik sušvelnėjo pandeminė situacija, bet daugelis mūsų atostogaujame ir greta kitų vasaros teikiamų malonumų turime daugiau laiko kultūrai.
Šių metų kultūros sostine paskelbta Neringa stebina renginių įvairove ir gausa: nuo smėlio skulptūrų simpoziumo, įvairių dailės parodų iki šiuolaikinės operos-garsinio pasivaikščiojimo „Nidos mokyklos kronika“, kurią kūrė kompozitorius Jonas Jurkūnas su kūrybine komanda.
Inovatyvus akusmatinės muzikos kūrinys buvo sukurtas pagal prieš penkerius metus išleistą to paties pavadinimo knygą, sudarytą remiantis 1894–1944 m. Nidos mokyklos mokytojų vokiškai rašytu „Nidos mokyklos kronikos“ rankraščiu. Pastarasis nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo laikomas dingusiu Vokietijoje, kol 2012 m. Berlyne jį surado ir įsigijo Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, senų leidinių kolekcininkas. Jis ir tapo ankščiau minėtos knygos iniciatoriumi, sudarytoju ir leidėju.
Į kompozitoriaus J. Jurkūno rankas knyga „Nidos mokyklos kronika“ pakliuvo 2018 m. vasarą. Ji iškart įkvėpė idėją knygoje užrašytus prisiminimus apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios, Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukario laikų Nidą perteikti pasitelkiant šiuolaikinę muziką ir interaktyvaus garsinio pasivaikščiojimo formatą. Pasidalinus šia kūrybine idėja su dramaturge, Teatro informacijos centro įkūrėja ir ilgamete Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadove Kristina Savickiene, 2021 m. birželio 30 d. Nidoje įvyko ilgai laukta kūrinio premjera.
Šiuolaikinę operą-garsinį pasivaikščiojimą „Nidos mokyklos kronika“ sudaro 21 garsinė stotelė, kurią išgirsti klausytojas gali atsisiuntęs nemokamą „Echoes“ programėlę arba atsidaręs „Nidos mokyklos kronikos“ grojaraštį per kompozitoriaus J. Jurkūno SoundCloud muzikinę platformą.
Opera-garsinis pasivaikščiojimas „Nidos mokyklos kronika“ prasideda nuo Saulės laikrodžio apžvalgos aikštelės, nuo kurios atsiveria Parnidžio kopos ir mirties slėnio didybė, tvyranti tyvuliuojančių marių ir banguojančios jūros apsuptyje. Per ausines pasigirstantys ambientiniai garsai, po vandeniu ir smėliu įrašyti garso įrašai, ramus aktoriaus Vytauto Anužio balsas bei „Čiurlionio“ styginių kvarteto griežiama muzika puikiai dera tarpusavyje bei įtaigiai kuria „nidišką“ atmosferą. Tiesa, nors visi išvardinti pirmosios garsinės stotelės muzikiniai komponentai idealiai tinka tarpusavyje ir puikiai perteikia Parnidžio kopos, kurios papėdėje ir buvo įsikūrę pirmieji Nidos gyventojai, didybę, skambėdami visi vienu metu sukuria perteklinės informacijos jausmą. Klausytojui gana sunku sutelkti dėmesį į aktoriaus skaitomą tekstą apie Nidos įkūrimo istoriją, nes tuo pačiu metu skamba atmosferinio pobūdžio elektronikos garsai, jau minėti garso įrašai bei ažūriška styginių kvarteto muzikinė medžiaga. Prie viso to prisideda neišpasakyto grožio Parnidžio kopos ir mirties slėnio panorama, kuri jau savaime okupuoja klausytojo dėmesį.
Toliau „Echoes“ programėlėje operos-garsinio pasivaikščiojimo žemėlapis veda link Saulės laikrodžio, kur klausytojui yra pasakojama, kaip Nidos gamtos ypatumai – ištisus kaimus užpustęs smėlis ir pragaištinga žemę apsupusių vandenų stichija, keitė vietinių žmonių gyvenimus. Pasakojimas apipinamas, tarsi, senovinio įrašo švokštimu, kuris prideda šiai garsinei stotelei ypatingo žavesio. Nors pasakojimas iš tiesų itin įdomus, kiek per intensyvi styginių kvarteto partija ir per stiprus garso lygis neleidžia deramai išgirsti ir suvokti skaitomo teksto. Taigi, norint suprasti, koks antrosios garsinės stotelės naratyvas, tenka gerokai įtempti ausis ir įklausyti.
Leidžiantis nuo Parnidžio kopos žemyn link marių, operos-garsinio pasivaikščiojimo „Nidos mokyklos kronika“ grojaraštyje pasigirsta ankščiau šioje vietoje įrašyti aplinkos garsai, kurie klausytoją lydi iki pat kito sustojimo. Per ausines girdimas paukščių čiulbėjimas, marių bangavimas ir kiti specifiniai Nidos garsai darniai susilieja su klausytoją supančia aplinka. Besiklausant tokio garsinio takelio ne kartą susimąstai, ar garsai, kuriuos girdi sklinda tik per ausines, ar ir iš aplinkos, kurioje esi. Tokie aplinkos garso įrašų perėjimai jungia ir kitas operos-garsinio pasivaikščiojimo stoteles, tokiu būdu ne tik praplėsdami klausytoją supančią garsinę realybę, bet ir suvienydami visą kūrinio muzikinę formą.
Toliau garsinio pasivaikščiojimo maršruto stotelės išsidėsto palei marias. Pažvelgus į kūrinio žemėlapį matyti, kad garsinės stotelės susispiečia ties senuoju Nidos uostu ir evangelikų liuteronų bažnyčia. Priėjus 17-ąją stotelę, klausytojas pats turi galimybę pasirinkti garsinio pasivaikščiojimo pabaigą – eiti link jūros ar grįžti prie marių. Tiek vienu, tiek kitu atveju opera-garsinis pasivaikščiojimas „Nidos mokyklos kronika“ baigiasi 21 garsine stotele.
Visas garsinio pasivaikščiojimo maršrutas trunka virš 2 valandų, tad vienu kartu jį įveikti gali tik patys ištvermingiausieji klausytojai. Kita vertus, kūrinys yra patalpintas nuolatos veikiančioje, nemokamoje „Echoes“ garsinių pasivaikščiojimų programėlėje, tad šį kūrinį kiekvienas gali išgirsti ne vieną kartą jam patogiu metu – ramiai vaikščiojant palei marias, ilsintis prie jūros ar jau grįžus į namus po atostogų Nidoje. Žinoma, ėjimas nurodytu maršrutu (galbūt net ne vieną sykį) suteikia kūriniui tokį meninio išbaigtumo lygį, kurį būtų labai sunku pasiekti klausantis šio kūrinio namuose. Kita vertus, dėl garsinių ir vaizdinių įvykių gausos, vaikštant marių pakrante yra kiek sunku sutelkti dėmesį ir deramai įsiklausyti, tad norint išsamiau įsigilinti į kūrinį, ko gero, teks jo klausytis ir grįžus į namus.
Plačiau kalbant apie muzikinę operos-garsinio pasivaikščiojimo pusę, pasirinkti instrumentai (styginių kvartetas, fortepijonas, merginų ansamblio balsai), įrašytų garsų šaltiniai (smėlis, jūra, marios, vėjo blaškomi laivų stiebai ir kt.), elektroninė ir akustinė muzikinė medžiaga itin organiškai dera tiek tarpusavyje, tiek ir prie pačios Nidos – jos gamtos, istorijos ir bendrai jaučiamos atmosferos. Daugelyje garsinių stotelių akustinė muzika yra kiek per daug intensyvi ir užgožia pagrindinę pasakojimo liniją. Kita vertus, muzika pagavi, lengvai klausoma ir turi daug potencialo būti toliau plėtojama, ypač, jeigu šis garsinis pasivaikščiojimas kada nors taps sceniniu veikalu. Elektroniniai garsai bei aplinkos garso įrašai pasirodė idealiai tinkantys prie naratyvo ir, ko gero, būtų buvę pakankami iliustruoti visą šią operą-garsinį pasivaikščiojimą, akustinius instrumentus minimaliai naudojant tik ten, kur jų pasitelkimas būtų prasmingas.
Žvelgiant į operos-garsinio pasivaikščiojimo siužetą, jis labiau primena po audros smėlyje išbarstytus gintarėlius, nei nuoseklų pasakojimą, kuriame būtų aiškūs veikėjai, jų tarpusavio ryšiai bei naratyvas. Toks pasakojimo formatas garsinio pasivaikščiojimo kūrėjų buvo pasirinktas sąmoningai, siekiant susieti „Nidos mokyklos kronikoje“ aptiktus įdomiausius prisiminimus su juos dar bylojančiomis Nidos vietomis. Taigi, klausytojas, besileidžiantis į šį maršrutą, neturėtų tikėtis tradiciškai suvokiamo siužeto, bet labiau – būti atviras autentiškiems praeito šimtmečio Nidoje gyvenusių žmonių pasakojimams, kuriuos iliustruoja ne tik per ausines skambantis muzikinis fonas, bet ir klausytoją supanti Nida – jos vaizdai ir garsai.
Nors garsiniai pasivaikščiojimai (angl. soundwalks) pasaulyje yra plačiai paplitę jau nuo 1970 m., Lietuvoje šios akusmatinio meno šakos suaktyvėjimas pastebimas tik pastaraisiais metais. Nors ir kiek pavėluotai, tačiau šio meno žanro plitimas atrodo vienas esminių tiek šiuolaikinės muzikos, tiek ir mus užklupusios pandemijos kontekste. Kuomet dėl karantino suvaržymų kultūriniai renginiai ir kitos pramogos yra atšaukiami, vieninteliu kasdieniniu prasiblaškymu tampa ėjimas pasivaikščioti – su augintiniais, su šeimos nariais ar tiesiog – savomis mintimis. Tokiomis sąlygomis garsiniai pasivaikščiojimai suteikia galimybę ištrūkti iš kasdienės rutinos. Tokiu būdu menas, tarsi, pats atkeliauja pas klausytoją, palikdamas jam visišką laisvę rinktis – ką, kada, kur, kaip ir kiek ilgai klausytis. Išnyksta nepatogių kėdžių koncertų salėse problema, prievolė išklausyti visą koncerto programą bei daug logistinių problemų. Taigi, galima sakyti, kad keičiantis gyvenimo sąlygoms ir būdui, keičiasi ir meno formos bei jų sklaida: šiuolaikinė muzika pamažu „artėja“ prie eilinio klausytojo ir moko išgirsti mus supantį pasaulį kitaip – sąmoningai, kontekstualiai. Visa tai tampriai siejasi su sąmoningo gyvenimo idėjomis, kurios kuo toliau, tuo labiau tampa aktualios.
Norisi tikėti, kad opera-garsinis pasivaikščiojimas „Nidos mokyklos kronika“ taps akstinu Lietuvos kūrėjams išbandyti save garsinio pasivaikščiojimo žanre ir prisidės prie šios interaktyvios meno formos sklaidos.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra