Ona Jarmalavičiūtė. Kompozitorė Nomeda Valančiūtė – amatininkė, pilna poezijos

Nomeda Valančiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Ona Jarmalavičiūtė. Kompozitorė Nomeda Valančiūtė – amatininkė, pilna poezijos

Muzikos kūrybos meno ir amato meistrė Nomeda Valančiūtė, pelniusi net tris Stasio Šimkaus premijas ir ne vieną Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių metų muzikos kūrinių apdovanojimą, kūrybiškai leidžia savo jubiliejinį laikotarpį. Jau keturiasdešimt metų kurianti kompozitorė savo muzikoje talpina, regis, nesuderinamus dalykus – disonansais apsodintą skaidrų skambesį ir iš impulsų sutvertas griežtas struktūras. Jos rankose gryna muzika yra gludinama, formuojama ir įkurdinama į skambesio karkasą, tačiau niekada iki galo nesutramdoma. Kiekvienas garsas čia yra efektyvus, o bendras skambesys – aštrus ir giliai rėžiantis. Prasiveržianti atvira emocija, nors tik akimirkai, žengia kiaurai per jos nustatytas ribas.

Interviu kompozitorė pasakoja apie stiprią profesoriaus Juliaus Juzeliūno mokyklą, tiek gerą, tiek blogą užsispyrimą ir „karantininiais“ vadinamus savo kūrinius.

Kokią reikšmę Jums ir Jūsų kūrybai turėjo Julius Juzeliūnas?

Kai rinkausi pas kurį profesorių studijuoti tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje, kompoziciją tuo metu dėstė J. Juzeliūnas, Eduardas Balsys ir Vytautas Laurušas. Nusprendžiau pasirinkti J. Juzeliūną. Nuėjusi pateikti jam savo prašymą, išgirdau: „Ką gi, ką tik viena gėlelė pas mane baigė, dabar bus kita“. Jis kalbėjo apie buvusią savo studentę Onutę Narbutaitę. Iš tiesų, kompoziciją studijuojančių moterų tuo metu buvo reta.

Visada džiaugiausi, kad pakliuvau būtent į J. Juzeliūno – meistro, racionalaus ir išmintingo žmogaus rankas. Jis mane išmokė amato. Taip ir sakydavo, įėjus į klasę, kviesdamas prie fortepijono: „Na, tai sėskis prie varstoto“. Rašėm variacijas ir sonatas, kaip priklausė, bet būdavo, kad gaudavau ir pastabų. Ryškėjant mano norui apsieiti su kuo mažiau priemonių, išgirsdavau profesoriaus žodžius: „Juk atlikėjai baigė mokslus, jiems reikia pasireikšti, o tu nori, kad jie tęstų tą pačią natą! Duok kvartetui pasiginčyti, kodėl visi turėtų kalbėti tą patį?“

Tačiau iki šių dienų pačios svarbiausios mano kūrybos savybės – formos griežtumas, stiliaus grynumas, rimtas požiūris į kūrybą – susiformavo tik mano brangaus dėstytojo J. Jūzeliūno dėka.

Kokius kitus žmones galėtumėte įvardinti kaip Jūsų kūrybą labiausiai paveikusius?

Kitas brangus žmogus, sąlygojęs pačios kūrybos atsiradimą mano gyvenime yra mama. Būtent dėl jos užaugau perfekcioniste – tapau reikli sau ir užsispyrusi. Nežinojau, ką reiškia tinginystė ar nuobodulys, buvau nuolat veikime. Iki šiol nesuprantu, gerai tai ar blogai. Nors daug kainuoja laiko ir pastangų, bet duoda rezultatą – kūrinius.

Pavadinote save užsispyrusia, atkaklia. Kokia šių savybių reikšmė kuriant?

Iš tiesų, esu užsispyrusi, neužbaigiu darbo dienos, nesuplanuodama, kaip tęsiu kitą dieną. O atkaklumas veikia ne tik kūrybinį procesą – persimeta ir į pačius kūrinius. Čia skamba atkaklus ostinatiškumas, užsispyręs kartojimas. Žinoma, kartais visa tai vargina tiek mane pačią, tiek klausytoją. Kartais norisi praplėsti rėmus ir kvėpuoti laisviau.

Kokia muzika įkvėpė, paveikė Jūsų kūrybinį braižą?

Besimokant chorvedybos M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, kaip tada vadinosi, su choru dainavome Broniaus Kutavičiaus oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos“. Negalėjau nustoti žavėtis kūrinio garsų magija, kuriama kiekvienam balsui kartojant savo frazę. Dėl to, dar prieš stodama į konservatoriją, pradėjau mokykloje lankyti B. Kutavičiaus kompozicijos pamokas. Mane veikia tai, kas gryna, hipnotizuoja, kas užveda savo pasikartojimais. Tai gali būti ir Viduramžių muzika, ir amerikiečių minimalizmas, pavyzdžiui, ir brito Gavino Bryarso „Jesus‘ Blood Never Failed Me Yet“. Tik mano muzika ne teka, o visada auginama ant griežto ostinatinio karkaso. Tik paskutiniuose kūriniuose atsirado noras iš to išsiveržti, nebijoti būti banaliai, „gražesnei“.

Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas iki užrašant natas į penklinę?

Suvedusi natas į muzikinę programą Cakewalk, kuria naudojuosi nuo 2000 metų, iš šalies klausausi to, kas jau parašyta. Žiūriu, „veža“ – ar ne, pabodo – ar ne. Man pačiai turi patikti. Dabar būna, kad pakoreguoju, gal net „pagražinu“. O anksčiau viskas būdavo pagal griežtą sistemą – užrašai natas pieštuku ir tik per repeticiją išgirsti rezultatą. Bet kokiu atveju mano juodraščiai, prieš užrašant į penklinę, visada žodiniai tekstai, garsaeiliai, ritmai ir aiškus planas, kaip juos jungti, auginti ar retinti.

Ar Jus kaip kūrėją keičia naujos karantino darbo sąlygos?

Greta muzikos komponavimo, vadovauju vienam knygynui. Tai yra man patinkantis projektas, tačiau jis iš manęs atima visa laiką ir užima visas mintis. Ne šiaip kokia tarnyba, kur, pasibaigus darbo valandoms, uždarai duris ir viską pamiršti. Dėl to, kai karantinas uždarė parduotuves, man jis suteikė stebuklingo laisvo laiko kūrybai. Iš jo gimė ir „Nuošalė“ simfoniniam orkestrui, ir šiuo metu rašoma „Lyrika“ kameriniam orkestrui. Kadangi manęs gyvenime niekada niekas neišlaikė, visą kūrybinį laikotarpį ieškojau balanso tarp privalomos tarnybos dėl išgyvenimo ir laiko kūrybai. Dėl to beveik visi kūriniai yra „atostoginiai“, „kūrybinių stovyklų“, o dabar jau ir „karantininiai“.

Vienas iš Jūsų kūrybos elementų yra pakartojimas. Kokią to reikšmę įžvelgiate muzikoje ir plačiau?

Pakartojimas tikrai būdingas mano kūrybai. Galbūt, tai siekiamybė muzikoje sukurti tvirtą, pasitikėjimą keliantį buvimą ir taip suvaldyti tai, kas nepastovu, chaotiška. Tačiau man pakartojimas taip pat nėra statiškas elementas – kūrinyje jis gali augti, vis įžūlėti ir triumfuoti arba būti sąmoningai išardytas, sugriautas.

Ar klausotės savo anksčiau sukomponuotų kompozicijų?

Specialiai anksčiau kurtų kūrinių neklausau, tačiau netyčia nugirdus, nepasikuklinsiu, kartais galvoju: „Kaip ji čia taip galėjo, iš kur tiek garo turėjo? Tokia radikali, negailestinga. Tramdanti emocijas, bet ir jas paleidžianti. Disciplinuota ir klykianti.“ Man taip atrodo iš dabartinės pozicijos, nes dabar kurdama esu nuosaikesnė ir santūresnė.

Jūsų nuomone, kokią reikšmę mašiniškumo, matematiškumo principas, būdingas Jūsų kūrybai, turi šiuolaikinio žmogaus gyvenimui, vis labiau priklausančiam nuo algoritmų ir duomenų?

Manau, šie principai kūryboje yra reikalingi formai, struktūrai sukurti, tačiau tai nekliudo pasireikšti žmogiškumui. Tai priemonė, tvarka, o emocija vis tiek išlieka, gal net vyrauja. Taip ir gyvenime – gal jis ir priklauso nuo technologijų, bet žmogų ne taip paprasta palenkti, nujautrinti.

Kas Jus labiausiai domina klausantis muzikos?

Klausydamasi muzikos, noriu būti nešama, bet ne tiesiog paleisto garsų pliūpsnio, o organizuotos tvarkos. Gerbiu kūrėjų gebėjimą „užkabinti“, sudominti ir vesti klausytoją. Vertinu intelektą ir emociją – sutramdytą, apdorotą ir vis tiek prasiveržusią. Sąmoningai pateiktą, o ne saldžiai, netyčia užsižaidus brukamą.

Jūsų kūryboje yra daug prieštarų. Kas Jums labiausiai padeda jas suderinti tarpusavyje?

Iš tiesų, mano kūryboje tarpsta rafinuotumas ir emocija, ironija ir rimtumas, gražumas ir griežtumas, kietumas ir trapumas, organizuotumas ir apskaičiuotas jo sugriovimas. Norėtųsi, kad tas rimtumas ir „lengva ranka“ būtų girdimi. Man labai patiko muzikologo Lino Paulauskio mano kūrybos apibūdinimas – bittersweet (liet. karčiai saldi).

Paradokso ir prieštaros principas muzikoje kuria gyvumo, tačiau man svarbiausia, kad tai – žvilgsnis iš šalies į savo pačios kūrybą. Paradoksas taip kuria tam tikrą savidistanciją, nesusireikšminimą.

„Narcizas“ yra laikomas vienu ryškiausių kompozitorių „mašinistų“ kartos ženklų. Kokią reikšmę šis kūrinys turi Jums?

Prieš mus buvo vadinamoji kompozitorių neoromantikų karta. Žavėjausi jais, bet pačiai rašėsi jau kitaip, kaip visada, keičiantis kartoms, norėjosi būti kitokiai. Manau iš to dalinai gimė „mašinizmas“ ar bent jau aš, kaip „mašinistė“. Prie pokyčio prisidėjo ir laikmetis prieš pat Sąjūdžio gimimą – norėjosi kalbėti, nemeluoti, būti drąsiems, gal net chuliganiškiems. Mano „Narcizas“ pataikė į laikmetį savo ironija, drąsa ir stilistika. Juo buvo patikėta ir tai dalinai apsprendė tolesnę mano kūrybą. Toliau sekė įvairios temos, bet ta „mašinistinė“ drąsa, manau, išliko.

Minite, jog kūryboje nesiekiate išreikšti savęs. Kas Jums padeda kuriant atsiriboti?

Kūryboje nesiekiu „išsireikšti“, nes tikiu, kad muzika yra kažkas universalesnio. Aš ne poetė, greičiau architektė, planuojanti ir kurianti statinį. Esu rami ir logiška. Apskaičiuodama konstruoju formą, į kurią įpučiu dvasią. Visa tai disciplinuoja, leidžia atsitraukti ir stačia galva nepulti į emocijas. Esu pilna poezijos amatininkė – tikra Juzeliūno mokinė.

Ar Jus, kaip kompozitorę, ribojo ankstesnio meto stereotipai, taikomi kuriančioms moterims?

Tuo metu reikėjo „save įrodyti“. Tarsi apsiginti, kad esi kurianti moteris. Pati sau pasakiau, kad emocijos niekur nedings, jų man ir taip užteks (emocionalumu, „skysta“ moteriška kūryba ir buvo kaltinamos kuriančios moterys), o visą dėmesį turiu skirti formai, logikai, būti griežta ir „kieta“. Būdinga moteriška intuicija, inteligencija, rafinuotumas, elegancija ir taip eis šalia, papildys logiškai suręstą statinį (kad ir iš blokų). Vadinasi, stereotipai mane vis tik paveikė – nusprendžiau, kad eisiu prieš juos. Iš čia ir mano dėmesys amatui.

Kokie Jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Šiuo metu rašau kūrinį „Lyrika“ kameriniam orkestrui. Jame įpinami būdingiausi Henriko Radausko eilėraščių ritmai, kurie dažiausiai telpa į dvylika aštuntinių, o kartais į keturias ar penkias ketvirtines. Nors ir apskaičiuotas, pats kūrinys savo pavadinimui neturėtų prieštarauti.

Ačiū už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment