Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Festivalio „Iš arti“ 2021 įspūdžiai

Arvydas Kazlauskas ir Karolis Variakojis. Mato Gineikos nuotr.

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Festivalio „Iš arti“ 2021 įspūdžiai

Metai iš metų tiesiog religingai lankydama festivalio koncertus jaučiuosi piligrime. O gal šiuolaikinės lietuviškos muzikos skiepo laukiančiu piliečiu, kuris po to bus laisvas ir laimingas gerus metus?

Šių metų mano įspūdžiai – laiškai neįvardijamam draugui, asmeniui, kuris dėl pandemijos negalėjo lankytis koncertuose. Lengvi ir neįpareigojantys, kaip pašnekesiai, kurie turėtų vykti pašnibždomis koncerto metu, kai būtinai reikia pasidalinti atėjusia mintimi, arba per pertrauką, prie vyno taurės, arba po ko koncerto, atsipalaidavus sėdint Laisvės alėjos lauko kavinėje. Nes kaip gi visą tai pasilikti sau?

***

Rašau Tau laišką kavinukėje netoli Kauno filharmonijos, toje pačioje, kurioje smagu pasėdėti prieš arba po koncerto. Aišku, tai ne tas pats, kaip kavinė pačioje filharmonijoje, kur susitikčiau nuolatinius klausytojus – nevalia juk viduje valgyti ar gerti, tad belieka dėkoti Dangui už vėsius vėjo gūsius šią karštą vasarą. Prašei parašyti savo įspūdžius apie šiemetinio festivalio „Iš arti“ koncertus. Programėlėje, kurią įdėjau į voką, nemažai rašoma apie atlikėjus. O aš daugiau parašysiu apie kūrinius ir kompozitorius. Nes juk jie mums svarbiausi? Šiuolaikiniai lietuviški kūriniai, apie kuriuos visada ginčijamės. O Tu juokiesi, kai aš per premjerą slapčiomis uodžiu salės orą – nieko sau negaliu padaryti, nes tikiu, kad kūrinio premjeros metu oras pasidaro kitoks, naujas. Tai ar kvapnus šis festivalis? – jau klausi manęs. O Dieve, koks kvapnus, rašau Tau šypsodamasi, nes po viso to koncertinio bado viskas skamba ypatingai.

O atsimeni, kai kalbindavau drauge eiti į festivalio koncertus, Tu man visada skųsdavaisi – taigi lapkritis, šalta, šlapia, tamsu… Na, o dabar? Birželis, karšta ir šviesu, sakysi? O jeigu koks lietus nulyja – tai tiesiog džiaugtis reikia. Aišku, jeigu tai lietus, o ne liūtis, kuriomis „derlinga“ ši vasara.

Šiame festivalyje mus išskyrė tas kažkelintas karantinas – na ar kas galėjo tikėtis, kad Kauno filharmonijoje reikės sėdėti taip – kas tris vietas, su kauke. Tiesiog kaip ritualai ar aukojimas katakombose, galvojau aš iš gėlėto, vaikais krykštaujančio, žmogingo Kauno nerdama į Filharmonijos tylą, pakeliui slepiant veidą kaukėje. Kaip pirmieji krikščionys, besislepiantys nuo persekiojimo, dievaži, galvojau aš, žvalgydamasi po salę, kurioje – tik ištikimiausi tikintieji

Iš tiesų gaila, kad pandeminė situacija mus ilgam išskyrė – Tau būtų patikę šių metų koncertai! O festivalis gavosi kaip reta lietuviškas – per mėnesį išsitęsusį festivalį, nuo birželio 3-osios iki birželio 28-osios, tarp daugiau nei trisdešimties kūrinių tik du buvo užsienio autorių! Ir atlikėjai visi lietuviai, jeigu jau žiojaisi klausti. Taip jau gavosi, tokie tie metai. O dar prie festivalio vairo stojo naujos, jaunos pajėgos – Andrijana Filinaitė (direktorė) ir kompozitorė Viltė Žakevičiūtė (meno vadovė). Ir kai pagalvoji, kad festivaliui rudenį sukaks 25 metai, o jam jau vadovavo festivalį iniciavusi Dalia Kairaitytė, po jos Vidmantas Bartulis ir Zita Bružaitė, yra apie ką pagalvoti. Jau girdžiu ką sakai – moterys valdo šiuolaikinę muziką Kaune. Nesiginčysiu, bet peržiūrėsiu programą ir paskaičiuosiu – ne tik moteris, bet ir kauniečius. Juk prieš beveik dvidešimt penkerius metus, 1997 metais festivalis buvo sumanytas kaip kuklus, kauniečių kompozitorių muziką siekiantis propaguoti festivalis. Jo sumanytoja D. Kairaitytė tada „7 meno dienose“ rašė: ,,Mes ,,nekūrėme“ ypatingos festivalio koncepcijos, neakcentuojame pretenzingo žodžio tarptautinis, nenorime apriboti būsimų festivalių pakraipos, nes nėra nieko nuostabesnio už galimybę eksperimentuoti. Šį festivalį skiriame savo miestui ir sieksime suburti negausią naujos muzikos gerbėjų auditoriją, kad supažindintume ją su naujausiais lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniais. Mūsų tikslas – nauja ir gera muzika, be fejerverkų ir šou atributikos.“ („7 meno dienos“, 1997-11-07).

Taigi, festivalis Kaunui – negausi gerbėjų auditorija ir naujausi lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniai. Ir tai yra beveik būtent tai, ką aš mačiau ir girdėjau šiais metais. O, beje, koncertų pavadinimai buvo labai poetiški („atspindžiai“, „regėjau gulbę ilgo ilgo kelio pabaigoj…“, „bičiulystės“, „dialogai“) ir apie artimus santykius. Kupini prisiminimų apie bendrystes. Dabar noriu Tau papasakoti ką girdėjau, o pabaigoje paskaičiuosiu – kompozitorius, amžius ir dar ką nors.

Festivalis prasidėjo birželio 3 dieną, nuo puikaus Kauno fortepijoninio trio koncerto „Atspindžiai“. Kauno fortepijoninis trio – Indrė Andriuškevičiūtė (smuikas), Asta Krištaponienė (violončelė) ir Lina Krėpštaitė (fortepijonas). Jau norėjau rašyti, kad koncerto programoje tik lietuviški kūriniai, tačiau tai reikėtų rašyti prie beveik visų koncertų, tad susilaikysiu. Truputėlį užsienio gavome tik paskutiniame koncerte, o apie jį – vėliau. Šis pirmas koncertas ir pradėjo prisiminimų seką apie išėjusius ir jų besiilginčius. D. Kairaitytės „Ricordare in memoriam Vidmantas Bartulis“ (2020), o vėliau koncerte skambėjo V. Bartulio „A solas“ (1997) ir „I like Haydn“ (2015), skambėjo Anatolijaus Šenderovo „Giesmė ir šokis“ (2008), kartu su G. Kuprevičiumi prisiminėm M. K. Čiurlionį jo „Preliude M. K. Čiurlionio atminimui“ (2015), toliau skambėjo Z. Bružaitės „Sonetas VI“ (2009), puikieji Giedrės Pauliukevičiūtės „Vandens paukščiai“ – neslėpsiu simpatijų, mielai klausyčiau šio kūrinio dar ir dar kartą. Pirmoji festivalio premjera – Jurgitos Mieželytės „Reflections“. Kaip sakė kompozitorė, „Reflections“ (atspindžiai) – kūrinys šiek tiek apie begalybę. Kas yra materija, o kas jos atspindys? O gal tai tik atspindžio atspindys veidrodžių karalystėje? Kuris iš jų tikrasis? Kūrinyje instrumentai skirtingomis muzikinėmis priemonėmis atspindi vienas kitą, kartais gan tiksliai, lyg ant stiklo lygumo ežero paviršiaus, kartais galbūt atspindys pasirodo ant kreivo veidrodžio, tad jį atpažinti sunkiau.“ Kai klausiau jos apie atlikimą, sakė buvusi nustebinta: „buvo malonus netikėtumas – kūrinį atlikėjos „perskaitė“ labai artimai tam variantui, kurį jaučiau ir girdėjau aš pati.“ Turiu Tau pasakyti, – jeigu seniai girdėjai Kauno fortepijoninį trio, – šios puikios muzikės visuomet nustebina.

Birželio 6 dienos koncerte „Regėjau gulbę ilgo ilgo kelio pabaigoj…“, grojo Kauno miesto simfoninio orkestras, diriguojamas Karolio Variakojo. Na taip, sakysi Tu – jaunimas ima valdžią visur. Ir nors K. Variakojis programoje įvardijamas kaip jaunosios kartos menininkas, tačiau jis juk vyresnis už festivalį! Ir pažiūrėk į jo darbų spektrą!

O koncerte vėl buvo V. Bartulio dvasia. Jo „Ilgo ilgo kelio pabaiga“ (2015) davė koncertui pavadinimą. „Man jis svarbesnis“, interviu muzikologei Rūtai Gaidamavičiūtei pasakė V. Bartulis („Muzika rašoma aidui. Su kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu kalbasi Rūta Gaidamavičiūtė“, „Kultūros barai“, 2019, Nr. 4). Man labai patiko svajinga Alvido Remesos „Melodija“ (2003), kurią su orkestru atliko Egidijus Ališauškas (birbynė). Tikrai užburiantis buvo Justės Janulytės opusas „Vandens spalva“ (2017) saksofonui ir orkestrui, kurį galima išgirsti Lietuvos muzikos informacijos centro išleistame albume „Tarp muzikos ir ritualo“ (2021). Kaip ir kompaktinėje plokštelėje, koncerte solo partiją atliko Arvydas Kazlauskas. Šiame koncerte skambėjo ir dar viena premjera – kauniečio Raimundo Martinkėno „Ežeras“. Kompozitorius gyrė atlikėjų meistriškumą, nors norėjo drąsesnio muzikinės gelmės bangavimo. Autorius buvo svarbu „pirmame simfoniniame opuse pasitelkti tautinės muzikos garsyną ir spalvą“. Turiu Tau prisipažinti – man irgi labai svarbu, kai kompozitoriai remiasi tautine muzika.

O va „Twenty Fingers Duo“ audiovizualinis projektas „Performa“ birželio 12 dieną buvo kažkas tokio! Gali juoktis, tačiau po ilgo koncertinio gyvenimo „badavimo“, net tradiciniai koncertai buvo emociškai sunkūs, o šis, Loros Kmieliauskaitės (smuikas) ir Arno Kmieliausko (violončelė) koncertas, su Laurynos Narkevičiūtės vizualu ir Kristijono Dirsės vaizdo projekcijomis buvo netgi fiziškai sunkus. Kaip katakombose – vėl man galvoje skambėjo ta pati mintis, klausantis, stebint programą aptemdytoje salėje, lubomis slenkant projekcijų vaizdams. O grojo jaunosios kartos muziką – Andriaus Maslekovo „Naktinių drobių šešėliai“, Juliaus Aglinsko „Tarp tylos“, Dominyko Digimo „Walking Throught the Three Points“, Rūtos Vitkauskaitės „Hightet“, Mykolo Natalevičiaus „rasa. rūkas“ ir Arturo Bumšteino „Lyrica“, sukurti dueto užsakymu. Beje, Tu gali pasiklausyti šių kūrinių Lietuvos muzikos informacijos centro išleistame albume „Twenty Fingers Duo. Performa“ (2020). Gali paskaityti ir Rasos Murauskaitės interviu su jais, labai rekomenduoju.

Sakysi, tik giriu? Po to, kai pasakiau, kad koncertas buvo tikrai sunkus – ne tik sudėtingais kūriniais (senstu – pagalvojau aš jau pirmame kūrinyje), skambesiu, vaizdo projekcijomis, bet ir tuo, jog buvo sudėtinga suprasti ką konkrečiu momentu groja atlikėjai. Juk programą pranešė tik pačioje pradžioje. Tai ar manai, kad visi gali įsiminti šešis autorius? Va ir ne, turiu Tau pasakyti, nes salėje mačiau ne vieną, kuris pasišviesdamas telefonu (taip, taip, tuo pačiu, kuriuos koncertų pradžioje prašoma išjungti) skaitė programėlę. „Norėjome išryškinti, koks platus Lietuvos kompozitorių kūrybos spektras.“ – minėtame interviu sakė A. Kmieliauskas ir pabrėžė, jog smuikui ir violončelei daug kūrinių nėra. O šie kompozitoriai – jų „laimingasis šešetas“. Pacituosiu Tau dar vieną vietą iš interviu, būtent apie kompozitorius: „Arturo Bumšteino performatyvi, atonali, eksperimentinė garso raiška, labai skiriasi nuo keliais garsais paremtos minimalistinės Juliaus Aglinsko muzikos. Galbūt Mykolas Natalevičius ir Dominykas Digimas kažkiek panašūs – abu naudoja elektroniką, ten jų šaknys, nuo to atsispiria jų kūriniai. Iškart girdžiu Rūtos Vitkauskaitės ultra-aukštus dažnius, kurie kai kada net sunkūs klausytis, visiškai nepanašūs į konsonansinę J. Aglinsko ramybę.“ O man įdomiausias pasirodo A. Bumšteino kūrinys – aš visai nepagarbiai krizenau jo klausydama.

Gali įsivaizduoti, kad birželio 13 dienos koncertas „Teka salė džiazo ritmu. Projektas Folk in Jazz“ kontrastavo visomis prasmėmis, nes jame Girmantė Vaitkutė (vokalas), Dalia Dėdinskaitė (smuikas), Gleb Pyšniak (violončelė) ir Tadas Motiečius (akordeonas) atliko džiazo pianisto Leonido Mieldažio lietuvių liaudies dainų aranžuotes, improvizacijas džiazo ritmais. Ir žinai – jeigu šeštadienio projektas tikrai panėšėjo į ritualą, muzikantai bendravo tik tarpusavyje, tai sekmadienio koncerte atlikėjai aktyviai bendravo su publika, kalbėjo apie projektą, dainas ir savo pačių santykį su jomis. Tos dvylika dainų iš penkių Lietuvos regionų man buvo tiesiog balzamas dūšiai.

Kelios dienos atsipūsti ir vėl į „trasą“, pasakytum Tu, nes festivalis tęsėsi kamerinės muzikos vakaru „Bičiulystės“. „Bičiulystės“ festivalyje buvo dvi – šioji, kurioje grojo Rokas Zubovas (fortepijonas) ir Gleb Pyšniak (violončelė), buvo pirmoji. Muzikantai vėl jaukiai bendravo su publika ir matėsi, jog publikai tai svarbu. Ir žinai, toji bičiulystė buvo apie išėjusius draugus – V. Bartulį, A. Šenderovą, Vytautą Barkauską. Buvo ir tai, kas man ypatingai svarbu – lietuviška klasika, šį kartą – M. K. Čiurlionio kūriniai violončelei ir fortepijonui adaptuoti Juozo Čelkausko ir Davido Geringo. Koncerte skambėjo V. Bartulio „Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius…“ (1981), A. Šenderovo „Sulamitos giesmės“ (1992), V. Barkausko „Suite de Concert“ op. 98 (1993). Taigi čia klasika, girdžiu Tave šaukiant. Ir dar kokia – skubu atsakyti. Iš tiesų yra didžiulis malonumas klausytis tokios muzikos ir tokių atlikėjų. O juk dar nepasakiau Tau apie premjerą – Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės „Circle“. Kompozitorė džiaugėsi nauja muzikine pažintimi – tai pirmasis jos bendradarbiavimas su R. Zubovu ir G. Pyšniaku. Kaip teigė autorė, „atlikėjai labai gerai ir skoningai pajuto mano idėją, žinutę bei muzikos stilistiką, rado tinkamus raktus šiai kompozicijai.“ Ši jaunosios kartos (dievaži, kiekvienąkart rašydamas išsireiškimą „jaunosios kartos“ pajuntu pečius slegiantį amžių. Gal galėtume susitarti, kad „jaunosios kartos“ tai iki penkiasdešimtmečio?) kompozitorė aktyviai dirba įvairiose srityse, yra apdovanota už savo kūrybą – po šio koncerto aš labiau pasidomėsiu jos kūryba. O man ypač malonu, kad jos kūrybinis kelias prasidėjo Kaune.

Kaip balzamas ausims man buvo kito sekmadienio, birželio 20 dienos koncertas „Dialogai“, kuriame diriguojamas Modesto Barkausko grojo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas) bei Daumantas Slipkus (fortepijonas). Čia, vėlgi, tarsi vėl susitikom su išėjusiais – V. Bartuliu, F. Latėnu… Klausydama puikių V. Bartulio „I like Schubert“ (1998), F. Latėno „Šviesiam atminimui“ (1986) mintyse dėkojau už kūrybą, kurios dėka vėl galime susitikti vieni su kitais. Tačiau didžiąją koncerto dalį užėmė Algirdo Martinaičio kūryba. Juk praeitais metais buvo jubiliejus, baksnosi į datas man. O juk kūrinių retrospektyva galėtų skambėti ir dažniau, atsakysiu aš. Nes gavome dvidešimtmetį apimančią A. Martinaičio kūrybos paletę: nuo „Serenados panelei Europai“ (1999), „Chant De La Lointaine“ (žodž. O. V. de Milosz, 2014), „Rojaus paukščiai“ (2016) iki „Valse triste“ (žodž. O. V. de Milosz, 2020). Buvo tikrai gera klausytis A. Krikščiūnaitės, tačiau man labai norėjosi suprasti tekstą! Tad būčiau buvusi dėkinga už lietuviškus tekstus programoje.

Paskutinis festivalio koncertas, antroji „Bičiulysčių“ dalis įvykio birželio 28 dieną. Ypatingas koncertas! Taip, sunkokas. Taip, sudėtingas. Bet ar dažnai tenka gyvai išgirsti šiuolaikinę muziką fagotui? Koncerte grojo Andrius Puplauskis (fagotas), komentavęs kūrinius, ir Neringa Valuntonytė (fortepijonas). Tai ir buvo vienintelis koncertas, kuriame nuskambėjo ir užsienio kompozitorių kūriniai. O lietuvius „atstovavo“ įspūdingasis V. Barkausko „Rondo capriccioso“ op. 65 (1981), kurį gali išgirsti A. Puplauskio albume „Fagotas lietuviškai“ ir paskutinė premjera – Agnės Mažulienės „Polyphonte“. Puikus, repertuarinis kūrinys, – po koncerto komentavo kompozitorė Zita Bružaitė, o aš nenutyliu ir pritariu. O autorė džiaugėsi bendradarbiavimu su šiuo duetu, kuris, anot kompozitorės, „nuoširdžiai įsigilino į kūrinio charakterį ir niuansus, atsakingai ir dėmesingai pasiruošė.“

Puikiai nuskambėjo Pierre Max Dubois „Sonatine-Tango“ (1983) ir John Williams „The Five Sacred Trees“ (1993, premjera 1995). Šis įspūdingas, penkių dalių koncertas, pasakojo apie šventus keltų mitologijos medžius. Jau girdžiu Tavo komentarą, kad John Williams – labai girdėta pavardė. Kur jau Tau bus negirdėta, mano mielas „Žvaigždžių karų“ ir Hario Poterio gerbėjau. Tu tikrai girdėjai jo muziką ne viename puikiame filme. Bet turiu Tau pasakyti – šis kompozitorius rašo ir rimtą muziką. Kaip kad šis puikus „The Five Sacred Trees“ koncertas.

Tai ar dabar tiki, kad festivalis kaip reta lietuviškas? Tad dar truputį pusiau rimtai, pusiau juokais paskaičiuokime – laikotarpius, kauniečius ir moteris.

Didžioji dalis kūrinių (aš suskaičiavau devyniolika) sukurti šio amžiaus antrame dešimtmetyje, pirmame – trys. Dvidešimtame amžiuje – dešimt, iš jų dešimtame dešimtmetyje – šeši, devintame – keturi. Tad gauname keturių dešimtmečių lietuviškos muzikos panoramą. O užmerkę akis į adaptavimo ir aranžavimo datas, ir pridėję M. K. Čiurlionį bei liaudies dainas – plečiamės iki devyniolikto amžiaus pabaigos ir dar toliau. O jeigu rimtai – festivalis išlaikė puikų balansą tarp premjerų, naujai sukurtų ir jau klasika tapusių kūrinių, kaip ir tarp jaunų kompozitorių ir brandžių.

O kauniečiai – jau girdžiu Tavo klausimą. Ir atsakau klausimu – o ką vadinsime kauniečiais? Kaip skaičiuosime? Pagal tai kur gimė, ar pagal tai, kur gyvena ir dirba? Nes jeigu pagal tai, kur gyvena (gyveno), tai daug – D. Kairaitytė, Z. Bružaitė, G. Kuprevičius, R. Martinkėnas, G. Pauliukevičiūtė, V. Bartulis. O pagal tai, kur gimė – gal net ir daugiau.

O jeigu rūpi ar tikrai moterys dominuoja lietuviškoje šiuolaikinėje muzikoje, tad šio festivalio programoje tikrai ne. Nes juk ne lytis svarbu, o muzika. Ir tie, kuriuos taip gera buvo išgirsti ir prisiminti – V. Bartulis, V. Barkauskas, F. Latėnas, A. Šenderovas.

Festivalis, nors ir atidėtas, įvyko. Organizatoriai puikiai padirbėjo. Noriu tikėtis, kad rudenį susitiksime kitame festivalyje „Iš arti“. Bus šalta, šlapia, tamsu ir dar skambės lietuviška šiuolaikinė muzika. Susitiksime ten. Juk pažadi?

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment